„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2016 07 30

13 metų su pabėgėliais dirbanti Ilma Skuodienė: „Kiekvieno iš jų istorija – unikali“

34-erių Ilma Skuodienė vargu ar įsipaišo į daugelio žmonių susikurtą Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotojos paveikslą. Neretai tokiame amplua įsivaizduojame vyresnio amžiaus, ramesnio būdo žmones. Ilma – jauna ir aktyvi moteris, kadaise baigusi fiziką, svajojusi mokytojauti, šiuo metu neretai kviečiama tapti reklaminiu veidu. Pastarasis užsiėmimas, kaip tikina pati moteris, – tik papildomas, nes pagrindinis jos darbas, kuriame ji jaučiasi save įprasminanti – pagalba pabėgėliams ir jų integracijai.
Ilma Skuodienė
Ilma Skuodienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Socialinis darbas – ne staigmena

„Šiandien pasižiūrėjau į kalendorių ir pamačiau, kad Vilniaus arkivyskupijos „Carite“ su pabėgėliais dirbu jau 13 metų. Pagalvojau, nors netikiu tokiais dalykais, bet simboliška, jog temos aktualumas ir lūžis būtent ir įvyko 13 darbo metais“, – pokalbį apie atsidavimą socialiniam darbui, pabėgėlių integraciją ir jų padėtį Lietuvoje pradėjo I.Skuodienė.

Paprašyta papasakoti, kaip gyvenimo vingiai nuvedė iki „Carito“, pašnekovė šypsosi – visą gyvenimą lydėjo ne itin tradiciniai sprendimai. „Besimokant mokykloje man labai patiko fizika, todėl jau jaunystėje buvau nusprendusi, kad baigusi stosiu į fiziką. Tai buvo ne itin populiarus pasirinkimas. Kiek save pamenu, tiek svajojau būti mokytoja, vėliau, natūralu, fizikos mokytoja. O tuo metu „ant bangos“ buvo vadyba, teisė, tad vėlgi neplaukiau pasroviui“, – studijų laikus prisiminė moteris.

Svajojau būti mokytoja, vėliau, natūralu, fizikos mokytoja. O tuo metu „ant bangos“ buvo vadyba, teisė, tad vėlgi neplaukiau pasroviui.

Ar tai buvo savotiškas paauglystės maištas? „Ne, tikrai ne. Man niekada nerūpėjo būtinai būti su mase, bet kartu nebuvo tikslo ir dirbtinai išsiskirti. Tai buvo tiesiog natūralus noras, siekis“, – kalbėjo Ilma. Savo svajonę Ilma išpildė – fizikos mokytoja padirbėjo, neatmeta galimybės, kad dar prie šio darbo sugrįš.

„Prisijungusi prie „Carito“ darbui su pabėgėliais supratau, kad man ši tikslinė grupė ir darbas su šia grupe ypatingai įdomus, todėl tikrai jaučiuosi save visiškai įprasminanti.

Šiame darbe iš tiesų atlieku ir savotišką mokytojo vaidmenį, juk padedu žmonėms integruotis, neretai tenka patarti, palydėti, paguosti ar prisiliesti prie vaikų, jų santykio su mokyklos draugais. Kol kas čia jaučiuosi tikrai savo vietoje, nieko nenorėčiau keisti, nebent, kaip kartais juokais sakau kolegėms, pamokytojauti. O kas žino, gal kada „Caritas“ turės savo mokyklą, tada būtų idealu“, – šypsodamasi mintis dėstė moteris.

Tikėjimas – neatsiejamas

„Caritas“ nėra tik pagalbą vargstantiems ir likimo nuskriaustiesiems teikianti organizacija, ji turi aiškią katalikišką kryptį. Paklausta, ar tai neglumino, Ilma Skuodienė atsako – anaiptol.

„Man meilę Dievui, bažnyčiai veikiausiai įskiepijo seneliai. Turbūt turėčiau jiems būti dėkinga, už tai, ką dabar turiu ir kuo tikiu“, – kalbėjo Ilma.

„Manau, kad visada akcentuojame, kad „Caritas“ yra katalikiška organizacija. Tai reiškia, kad žmogaus, dirbančio šioje organizacijoje, vertybės neturi kirstis su katalikiškomis. O aš niekada nesibaiminau pasakyti, kad esu praktikuojanti katalikė, kad vaikštau į bažnyčią“, – tikino moteris.

Tokias vertybes Ilma skiepija ir savo mažajam sūnui. Taigi tikėjimas neatsiejamas nei nuo darbo, nei nuo asmeninio gyvenimo.

Keitėsi ne skaičius, o visuomenės nuomonė

Paprašyta įvertinti, kaip per 13 metų pasikeitė pabėgėlių padėtis Lietuvoje, visuomenės nuomonė, I.Skuodienė teigė, kad vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes iš esmės keitėsi situacija.

„Iš tiesų yra labai daug vertinimo kriterijų. Pradėčiau galbūt nuo to, kas nepasikeitė, nors visuomenei atrodo kitaip“, – tikino moteris.

„Iš žiniasklaidos ir kitų informacijos kanalų susidaro nuomonė, kad pabėgėlių Lietuvoje vis daugėja. Galiu patikinti, kad taip nėra. Vedame statistiką ir matome, kad per metus į šalį atvyksta dvigubai mažiau prieglobsčio prašytojų nei 2014/2015 metais“, – teigė I.Skuodienė.

Vedame statistiką ir matome, kad per metus į šalį atvyksta dvigubai mažiau prieglobsčio prašytojų nei 2014/2015 metais.

Aišku, pasak pašnekovės, keičiasi ir šalys, iš kurių atvyksta prieglobsčio Lietuvoje prašantys žmonės.

„Nemaža dalis buvo ir yra pabėgėliai ir Rusijos, Baltarusijos. Paaštrėjus politinei situacijai, padaugėjo opozicijos, žiniasklaidos atstovų. Prasidėjus neramumams Ukrainoje, padaugėjo šios šalies gyventojų prašymų gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Aišku, dabar atvyksta šeimų (perkeliamos ES kontekste) ir iš Sirijos ar kitų mažiau pažįstamų šalių, kaip Irako“.

Pradėjusi kalbą apie visuomenės nusiteikimą priimti nelaimės ištiktus žmones, Ilma tikino, kad padėtis iš tiesų skiriasi.

„Aš galbūt pasakyčiau, kad vienos nuomonės turbūt apskritai niekada nebuvo, nes retas žmogus asmeniškai yra sutikęs pabėgėlį. Beje, taip yra ir iki šiol. Didžioji dalis žmonių net nėra jų matę ar su jais bendravę, tačiau nuomonė jau kita – sakyčiau, priešiška“, – dėstė I.Skuodienė.

„Tai, natūralu, susiję su pabėgėlių krize Europoje, teroru ir panašiais dalykais. Tačiau noriu pabrėžti, kad turime atskirti du dalykus – tą žmonių grupę, kuri į Europą plūsta geresnio gyvenimo, ir tuos, kurie vyksta išgąsdinti, nualinti neramumų savose šalyse, išgyvenę baisias gyvenimo sąlygas. Informacija apie į Lietuvą atvykstančius pabėgėlius iš tiesų yra ištiriama, išanalizuojama pagal visus reikiamus kriterijus ir už tai atsakinga Vidaus reikalų ministerija“, – kalbėjo pašnekovė.

Moteris neslėpė, kad dėl visuomenės nusistatymo pabėgėlių integracijos procesas Lietuvoje tampa komplikuotesnis, nes visuomenė – vienas pagrindinių veikėjų, kuri ypatingai atsakinga – pavyks ar ne atvykusiajam pradėti naują ir kokybišką gyvenimą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ilma Skuodienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ilma Skuodienė

Kiekvieno istorija – unikali

Pasiteiravus, ar įmanoma įvardinti, kiek procentų atvykusiųjų iš kitų šalių vis dėlto pavyksta integruotis, I.Skuodienė tikino, kad atsakyti nelengva. „Apie tai kalbėti sunku, nes kiekvienas atvejis yra skirtingas. Kiekvieno iš jų istorija – unikali. Vieniems pavyksta atrasti gyvenimą čia, kiti ilgainiui ima ieškoti kitos šalies. Ir beje – negalime jų dėl to smerkti“, – tikina Ilma.

Vieniems pavyksta atrasti gyvenimą čia, kiti ilgainiui ima ieškoti kitos šalies. Ir beje – negalime jų dėl to smerkti.

„Iš Lietuvos žmonės dažniausiai išvyksta, nes nori gyventi kartu su giminėmis, kurie yra įsikūrę kitoje šalyje. Pagalvokite, jei jums tektų palikti savo šalį dėl karo, tai jau savaime stresas, o dar – be artimųjų. Vėliau jie susisiekia su giminėmis – broliais, pusbroliais ir vyksta ten, kur ir jie, socialiniai ryšiai ypatingai svarbūs“, – aiškino pašnekovė.

Kalbėdama apie integraciją, I.Skuodienė atkreipė dėmesį į tai, kad vienas svarbiausių dalykų – iš kokios aplinkos ir su kokia patirtimi atvyko žmogus.

„Tai būna moterys, netekusios savo artimųjų ir likusios tik su vaikais. Mažyliai, matę, kaip smurtaujama prieš jų šeimą, ir daug kitų mums sunkiai suvokiamų dalykų. Kiekvieno padėtis skirtinga, taigi ir integracijos procesas gali trukti labai ilgai“, – dėstė Ilma.

Nuo kalbos iki psichologinės pagalbos

Paprašyta įvardinti didžiausius kylančius iššūkius integruojant atvykusius iš kitų šalių, I.Skuodienė visų pirma užsiminė apie kalbos aspektą.

„Lengviau yra tiems, kurie atvyksta iš rusakalbių šalių, nes Lietuvoje susikalbėti rusiškai palyginti paprasta. Itin sunku tokiais atvejais, kai atvyksta šeimos iš šalių, kurių kalbos mes nemokame, o ir atvykusieji nemoka jokios kalbos, kurią mokame mes. Angliškai nemoka taip pat. Tokiu atveju, pirmasis iššūkis būna suprasti, kas jam nutiko, kokie jo ir jo šeimos poreikiai, kokia jo psichologinė būklė, kokie profesiniai ir socialiniai įgūdžiai“, – vardijo moteris.

I.Skuodienė atkreipė dėmesį, kad tokiu atveju itin sunku suteikti ir tinkamą psichologinę pagalbą, nes nežinai, ką žmogus išgyvena, jis negali įvardinti savo emocijų.

„O ką jau kalbėti apie vaikus. Sakykime, vienuolikos metų vaiką, kuris ne tik išvyko iš gimtinės, matė subombarduotus namus, neteko dalį artimųjų, jaučiasi nesaugus.

Kaip jį integruoti į švietimo sistemą, į mokyklos bendruomenę, kai jis kalba tik arabiškai ir lankęs tik pirmą klasę savo šalyje?“ – integracijos aspektus gvildeno „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos vadovė.

Galiausiai, moteris įvardijo ir bene svarbiausią aspektą – visuomenę, jos požiūrį. Tai glaudžiai susiję su tuo, kaip pavyks užsieniečiams įsidarbinti, kokia bus jų kaimyninė aplinka.

„Rusakalbiams lengviau ir šiuo klausimu. Darbą jie susiranda kur kas greičiau. Kai išsiaiškiname, ką žmonės geba dirbti, ką veikė savoje šalyje, stengiamės padėti susirasti panašaus pobūdžio darbą. Tačiau vėl grįžtame prie to, kad jei žmogus nemoka kalbos, kuria galėtų kaip nors komunikuoti su darbdaviu, rasti pragyvenimo šaltinį jau tampa sudėtinga“, – pasakojo I.Skuodienė.

Vis dėlto, Ilma džiaugėsi, kad tokių, kurie įsilieja į Lietuvos gyvenimą, čia pasilieka, dirba ir kuria šeimas yra. Smagu, kad atsiranda ir tarpusavio ryšys, anot pašnekovės, visada įdomu, kaip toliau sekėsi vienam ar kitam žmogui, šeimai, taigi stengiamasi palaikyti bendravimą. Tačiau tik „Carito“ darbuotojų pastangų, anot Ilmos, nepakanka, svarbiausia vaidmenį vaidina visuomenė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs