„Jau 25 metus sportuoju. Prieš 15 metų man sakė, kad aš būsiu invalido vežimėlyje, bet aš labai rūpinuosi savo sveikata ir gyvenu sveikai. Tarp savo bendraamžių, kurie nesportuoja, esu daug sveikesnis“, – apie sklandžiusius mitus kalbėjo garsus sportininkas.
Lietuvą garsinantis galiūnas taip pat atsakinėjo į šmaikščius skaitytojų klausimus – apie veršiuko aukojimą per gimtadienį, susitikimą su Chucku Norrisu ir minčių svorį.
– Pradėkime pokalbį nuo šio įspūdingo prizo. Laimėjote jį 8-ąjį kartą, gal ateityje prizas bus jūsų atvaizdas? Gal galite papasakoti, kas čia toks pavaizduotas?
Lietuviai yra stipresni ir mums to nereikia. Mes esame labiau užgrūdinti gyvenimo ir negandų. Ne veltui, Arnoldo turnyre matėme du lietuvius.
– Nemanau, nes tai yra tradicija. Jis turėtų toks ir išlikti, bet tikiuosi, kad gal koks kitas prizas bus su mano atvaizdu. O čia pavaizduotas kanadietis Louisas Cyras, niekada nenugalėtas galiūnas. Jis yra pasiekęs tokių rekordų, kurių mes dar nesame pagerinę. Tai yra legenda. Prieš šimtą metų buvo labai sunku viską patikrinti, ar visi svoriai tikrai buvo tikslūs. Tai to meto stipriausias žmogus.
– Žinoma, daug dėmesio pastarosiose varžybose prikaustė Eddie Hallo pasaulio rekordas. Jūs taip pat turite ne vieną rekordą. Ar atsimenate juos visus? Bent jau vis dar galiojančius?
– Tikrai ne. Esu pagerinęs daugiau nei 70 rekordų. Lengviausia atsiminti rąsto kėlimo rekordus. O šiaip jau pasiklystu skaičiuose.
– Kodėl jūs stipriausias būtent rąsto kėlime?
– Nuo 2004 metų aš nesu pralaimėjęs šioje rungtyje. Net būdamas ne pačioje geriausioje formoje, aš būnu stipresnis už kitus. Aš net mažai tam dėmesio skiriu. Dar medžiosiu pasaulio rekordą. Aišku, gerą formą išlaikyti sunku. Galbūt gegužės mėnesį bandysiu rekordą pagerinti Kaune vyksiančiame čempionate.
– Skaitytojams ypač patiko istorija apie E.Hallą ir jo sunkumus. Vienas skaitytojas klausia, ar ir jums tenka miegoti su deguonies kauke?
– Didžioji dalis britų ir amerikiečių sportininkų su jomis miega. Nes jie turi daug problemų su sveikata. Lietuviai yra stipresni ir mums to nereikia. Mes esame labiau užgrūdinti gyvenimo ir negandų. Ne veltui, Arnoldo turnyre matėme du lietuvius. Galėtų dalyvauti dar du. Ne kiekviena tauta gali užauginti tiek daug stiprių vyrų. Patekti į galiūnų elitą yra labai sunku. Lietuvių startai yra unikalūs. Mūsų blogiausias rezultatas Arnoldo turnyre – ketvirta vieta.
Esu pagerinęs daugiau nei 70 rekordų. Lengviausia atsiminti rąsto kėlimo rekordus. O šiaip jau pasiklystu skaičiuose.
– Ne vienas skaitytojas klausia, pasiekus tokį lygį, kaip jūsų, kai žmogaus galimybės, atrodo, ne kartą peržengtos, iš kur vis dar randate motyvacijos treniruotis, sportuoti, kažko siekti?
– Mes patys galiūnų sporte tas ribas nusibrėžiame. Mūsų protas sugeneruoja tas ribas. Jeigu aš prieš daug metų turėjau tikslą atkelti 300 kg, tai dabar jau padidėjęs tikslas. Talentingi sportininkai gali sugriauti žmogaus galimybių ribas. Sporte ekstremaliomis sąlygomis įsijungia visai kiti gebėjimai, todėl žmogus gali padaryti viską daug geriau. Kiekvienais metais užsibrėšiu kitą ribą. Kitaip man būtų neįdomu.
– Kokia situacija su jaunosios kartos galiūnais Lietuvoje? Vienas skaitytojas pastebi, kad jaunieji sportininkai dar nesugeba įveikti užsieniečių. Skaitytojas klausia, ar jūsų fenomenas nebuvo ta kliūtis, daugumai jaunuolių „apkarpiusi spranus“ matant, kad Ž.Savicko nepavyks aplenkti?
– Manau, kad mano fenomenas padarė daugiau teigiamos įtakos. Tačiau ir Lietuvoje, ir pasaulyje vis mažiau žmonių renkasi sportininko kelią. Nebėra tiek daug motyvuoto jaunimo. Tačiau aš matau kelis jaunuolius, kurie gali nemažai pasiekti.
– Pradėjote nuo jėgos trikovės. Kodėl pasiekėte galiūnų lygį? Neužteko svorių, norėjosi vis daugiau?
– Pirmos mano varžybos 16-os metų buvo visgi galiūnų. Man šitos dvi sporto šakos buvo paralelios, vienu metu dalyvaudavau abiejų sporto rungčių pasaulio čempionatuose, gal dėl to žmonėms atrodo, kad pradėjau nuo trikovės. Vėliau suintensyvėjus galiūnų sezonui, nebegalėjau abejų praktikuoti. Pasirinkau galiūnus. Čia daugiau finansavimo, žinomumo ir lengviau pasiekti tikslus, kai yra pagalba.
– Esate žinomas ir populiarus sportininkas. Ar daug dėmesio sulaukiate gatvėje, prekybos centre?
– Lietuviai yra santūrus. Galiu vaikščioti parduotuvėje ir nesijausti išskirtiniu. Aišku, būna, kad nori artimiau bendrauti, bet kas minutę gatvėje nestabdo. Užsienyje sunkiau. Jie pamatę pažįstamą veidą iškart nori fotografuotis.
– Galiūnų sportas apipintas klausimais apie dopingą, vadinamąją „chemiją“, sveikatą žalojančius sportininkus. Kiek iš jų yra mitai, o kiek tiesa?
– Jau 25 metus sportuoju. Prieš 15 metų man sakė, kad aš būsiu invalido vežimėlyje, bet aš labai rūpinuosi savo sveikata ir gyvenu sveikai. Tarp savo bendraamžių, kurie nesportuoja, esu daug sveikesnis. Aišku, kai ant pečių neši 700 kg, tai kažkiek pakenki savo sveikatai. Bet mes darome įvairias procedūras ir vartojame papildus, kad pagerintume regeneraciją. Manau, kad mano karjera įrodo, kad galiūnų sportas yra kaip ir kitos sporto šakos.
Didžiausias mitas, kad čia viską lemia raumenys. Jie pamiršta, kad svarbiausias raumuo yra smegenys. Turi dirbti su psichologija ir gilesniais dalykais. Man to duota. Aš varžybose visada pasitempiu. Treniruotėse niekada nesu pagerinęs pasaulio rekordo.
– Gal turite papasakoti įdomesnių/linksmų istorijų iš varžybų, kurių ilgai nepamiršite?
– Metai buvo sunkūs dėl traumos, todėl varžybos buvo gana rimtos. Šiemet jau viskas geriau. Anksčiau yra buvę visko. Buvo tokia rungtis, sukėlimas svorio, ir vieno maišo aš negalėjau treniruotėje iškelti. Nusprendžiau, kad varžybose jo nekelsiu. Tik po to pamatėme, kad iš tikro aš iškėliau sunkiausius maišus.
BLITZ KLAUSIMAI:
– Ar turite kokį nors talismaną?
– Neturiu. Pasitikėjimas savimi svarbiausias.
– Kokiomis sporto šakomis domitės, be jėgos sporto?
– Man visos patinka. Nes matau norą laimėti.
– Koks yra jūsų nemėgstamiausias pratimas?
– Tokio neturiu. Jei nemėgstu, tai ir nedarau. Reikia mėgti daryti tai, ko nemėgsti. Turi daryti viską, kad būtum geriausias.
– Kokį didžiausią svarmenį esate matęs?
– Padaro iš poliesterio, kur padaro įspūdingus, o jie labai lengvi. Kinijoje, kai pamatėme akmenis buvome šokiruoti. Akmenys buvo tokie dideli, kad negalėjome apimti.
– Po kiek laiko molis tiek sukietėja, kad negalėtumėte jo minkyt?
– Niekada tiek nesukietėja. Bet jis gali būti kietesnis už akmenį.
– Ar galite tilpti į „CityBee“ automobiliuką?
– Įlipt galiu, bet išlipti sunkiau.
– Ar jūs pakeliate mintis apie save?
– Viską galima pakelti, jeigu naudosi geras mintis.
– Kokį raumenį paaukotumėte labdarai?
– Niekam nerekomenduočiau. Labdarai geriausia aukoti pinigus ir tai daryti tikslingai.
– Ar galite taip užsukti stiklainį, kad po to jo nebeatsuktumėte?
– Galiu. Yra tokia nesąmonė, kad užsukti lengviau, nei atsukti.
– Ar tiesa, jog neturite nekilnojamo turto, kadangi viską galite pakelti?
– Yra tiesos.
– Ar tiesa, kad per savo gimtadienį metate mažą veršiuką į Saulę?
– Ne, neaukoju veršiukų.
– Ir, žinoma, žanro klasika, kas atsitiktų, jei susitiktų Žydrūnas Savickas ir Chuckas Norrisas?
– Yra daug anekdotų. Esu susitikęs, pasišnekėjome, buvo viskas gerai.
