2018 03 11

15min lankosi Lietuvos valstybės istorijos archyve: kaip saugomos neatskleistos šalies istorijos paslaptys?

Dešimtis kilometrų besitęsiančios lentynų eilės ir jose sugulę milijonai unikalių dokumentų, kurie rusų, lenkų, vokiečių, lotynų kalbomis byloja apie smulkiausias Lietuvos valstybės praeities daleles. Kai kurie jų – kelių šimtmečių senumo. Didžioji dalis – vis dar niekieno neperskaityti, vis dar laukiantys smalsių istorikų, kurie atskleis juose slypinčias paslaptis.
Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Daugelis vilniečių net nenutuokia, kaip arti kasdien jie būna prie senosios Lietuvos istorijos lobyno: visa tai galima rasti beveik pačiame miesto centre įsikūrusiame moderniame pastate. Visus seniausius valstybės dokumentus už savo sienų saugo Vilniuje įsikūręs Lietuvos valstybės istorijos archyvas, neseniai atvėręs duris po rekonstrukcijos.

Netoli Senamiesčio, tarp Teatro ir Mindaugo gatvių įsikūrusiame archyve saugomi Lietuvoje sukurti dokumentai iki 1918 metų – iš viso daugiau kaip milijonas dokumentų iš LDK, Rusijos imperijos, kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpių.

Pasak Lietuvos vyriausiojo archyvaro dr. Ramojaus Kraujelio, sustačius visus dokumentus iš archyvo lentynų į vieną ilgą eilę, ši eilė tęstųsi apie 18 kilometrų. Portalo 15min žurnalistas ir fotografas keliavo po jo koridorius ir vartė kelių šimtų metų senumo dokumentus – gali būti, iki šiol nevartytus niekada.

Archyvas atviras kiekvienam

Su dr. R.Kraujeliu susitinkame jo kabinete. Jis pasakoja, kad archyvai šiame pastate įsikūrė nuo 1934 m. Tai buvo vienintelis tuometinės Lenkijos administracijos sprendimu specialiai archyvui, su dokumentų saugojimui pritaikytomis patalpomis, suprojektuotas ir pastatytas pastatas. Ne Varšuvoje, ne Krokuvoje, o būtent Vilniuje.

Sovietmečiu archyvas buvo nacionalizuotas ir tarnavo archyvų reikmėms, o jau nepriklausomos Lietuvos laikais inicijuota ir įvykdyta archyvų pastato rekonstrukcija, trukusi net aštuoneris metus. 2017 m. duris atvėrė atsinaujinęs archyvų kompleksas – senasis pastatas ir kieme išaugęs masyvus 5 aukštų naujas saugyklų priestatas.

Dabar čia apsilankyti ir susipažinti su senaisiais dokumentais gali kiekvienas – tiek į šeimos genealogiją norintis pasigilinti entuziastas, tiek dar nežinomos informacijos kokia nors istorine tema ieškantis istorikas profesionalas. Tiesa, ir vienas, ir kitas turi būti pasiruošęs, kad rasti tai, ko ieško, gali būti nelengva.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve

„Daug kas nusivilia, nes ateina galvodami, kad lengvai ką nors suras. Bet pamato pirmus dokumentus ir rankos nusvyra, nes dokumentų lietuvių kalba yra labai nedaug. Didžioji dalis dokumentų yra rusų kalba, lenkų kalba, vokiečių kalba, dar senesni dokumentai – lotynų kalba ar senąja LDK slavų kanceliarine kalba. Be to, dauguma dokumentų yra rašyti ranka, ir net mokant skaityti šiomis kalbomis suprasti raštą ne visada lengva“, – sako R.Kraujelis.

Kiek Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma dokumentų? Pasak R.Kraujelio, įprastai archyviniai dokumentai skaičiuojami apskaitos vienetais. Vienas apskaitos vienetas gali būti ir pavienė fotografija, ir pusmetrio storumo teismo byla, kurioje tūkstančiai puslapių.

Iš viso apskaitos vienetų visuose Lietuvos valstybės archyvuose yra per 10 milijonų, o vien tik Lietuvos valstybės istorijos archyve – daugiau kaip 1,3 milijono.

„Dar įspūdingiau skamba skaičiuojant tiesiniais metrais. Sudėję visuose valstybės archyvuose saugomus dokumentus į vieną tiesę, gausime maždaug 111 kilometrų. Kitaip sakant, tiek, kiek yra nuo Vilniaus iki Kauno ir dar toliau, už IX forto. Arba kiek yra nuo Vilniaus iki Ignalinos. Vien čia, istorijos archyve, esančių lentynų ilgis siekia beveik 20 kilometrų“, – sako R.Kraujelis.

Lietuvos vyriausiasis archyvaras atkreipia dėmesį, kad nors didžiausių bibliotekų lentynų ilgis irgi skaičiuojamas dešimtimis kilometrų, o jose esančių knygų skaičius – milijonais, pagrindinis dalykas, kuriuo archyvas skiriasi nuo bibliotekos, yra tai, kad čia saugomi dokumentai yra unikalūs ir vienetiniai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve

Tai reiškia, kad dokumentų, kurie saugomi čia, daugiau niekur pasaulyje nerasite. Ir praradus archyvą, dokumentai, kurie nebuvo mikrofilmuoti ar suskaitmeninti, taip pat būtų prarasti amžiams.

Kiek dokumentų suskaitmeninta? Pasirodo, labai nedaug – vos apie 2 procentus. Tai dažniausiai naudojami dokumentai. Tačiau R.Kraujelis užtikrina, kad pagal šį rodiklį Lietuva niekuo neišsiskiria pasauliniame kontekste: net ambicingiausiai nusiteikusiose šalyse suskaitmeninta vos keli ar keliolika procentų archyvinių dokumentų. Jų tiesiog per daug.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Archyvo skaitykla
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Archyvo skaitykla

„Dažnai atėjęs žmogus tikisi, kad galės kaip į „Google“ suvesti dominančio asmens vardą ir pavardę bei rasti, kurioje saugykloje bei kurioje lentynoje saugoma informacija apie jį. Taip nėra.

Dažnai atėjęs žmogus tikisi, kad galės kaip į „Google“ suvesti dominančio asmens vardą ir pavardę bei rasti, kurioje saugykloje bei kurioje lentynoje saugoma informacija apie jį. Taip nėra.

Taip, dokumentai yra susisteminti, suskirstyti pagal fondus, pagal juos sudariusias įstaigas. Bet galiausiai vis tiek tenka tiesiog iš eilės versti bylas ir ieškoti reikalingos informacijos“, – sako R.Kraujelis.

Seniausi ir svarbiausi dokumentai – Rusijoje

Kokie archyve saugomi dokumentai yra patys seniausi? Pasak R.Kraujelio, Lietuvos valstybės aušros jie, deja, nesiekia.

„Karaliaus Mindaugo laikotarpio dokumentų, pavyzdžiui, nėra. Nes tuo metu, siunčiant laišką karaliaus ar didžiojo kunigaikščio vardu, nuorašo niekas nedarydavo. Jei ieškotumėte karaliaus Mindaugo laiško ar jo pasirašytos sutarties, artimiausią dokumentą rastumėte Latvijoje. Jie turi ir kunigaikščio Gedimino dokumentų“, – sako R.Kraujelis.

Seniausias archyve saugomas dokumentas – bažnytinės knygos, kurios parašymo data siekia maždaug 1280–1320 m., fragmentas. Tačiau šio dokumento turinys su Lietuva neturi nieko bendro – tik tai, kad rasta knyga buvo Lietuvoje.

„Seniausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentų kompleksai, saugomi archyve, yra iš XVI amžiaus. Jie surašyti senąja slavų kalba, kuri skiriasi tiek nuo dabartinės rusų, tiek nuo baltarusių kalbos ir kurią supranta labai nedaug tyrinėtojų. Esama ir senesnių pavienių dokumentų, bet jie nebuvo kaupiami sistemiškai – pasiekė archyvą iš šeimų privačių kolekcijų ar kitų šaltinių“, – sako R.Kraujelis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./dr. Ramojus Kraujelis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./dr. Ramojus Kraujelis

Pačių svarbiausių LDK dokumentų ir iš vėlesnių laikų archyve taip pat nėra. Išlikusios Lietuvos Metrikos – šiuo vardu yra vadinamas LDK didžiojo kunigaikščio kanceliarijos dokumentų archyvas – knygos yra saugomos Rusijoje, kur buvo išvežtos dar 1795 m., po trečiojo ATR padalinimo. Jų yra išlikę apie 660.

„Kiek bebuvo pastangų tuos dokumentus susigrąžinti, visos jos atsitrenkė į sieną. Realiausia galimybė juos atgauti buvo po 1920 m. įvykusio taikos sutarties su Sovietų Rusija pasirašymo. Tada vyko derybos dėl išvežtų vertybių ir archyvų sugrąžinimo, sovietai grąžino, kas buvo išvežta prieš ir per I pasaulinį karą, bet seniausių, dar XVIII a. išvežtų, LDK kanceliarijos dokumentų negrąžino“, – sako R.Kraujelis.

Tiesa, ir į Rusiją buvo išvežti tik išlikę dokumentai. Didelė dalis jų pražuvo dar anksčiau, per gaisrus ir karus.

Tūkstančių puslapių dokumentai

Pradedant kelionę po pačius archyvus, prie mūsų prisijungia ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorė Virginija Čijunskienė bei direktoriaus pavaduotojas Alfonsas Tamulynas. Keliaujame į pastato gilumą.

Archyvus sudaro daug saugyklų, kurių kiekvienoje galima rasti po keliolika vienas šalia kito sustatytų mobiliųjų stelažų. Kiekvienas stelažas nuo apačios iki viršaus yra prikrautas dokumentų.

Kai istorikas ar kitas besidomintis žmogus užsako kokią nors bylą iš archyvo, ji yra atnešama į skaityklą. Saugyklose nėra langų, o šviesa čia įjungiama tik prireikus paimti dokumentą arba jį padėti į vietą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Viena iš archyvo saugyklų
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Viena iš archyvo saugyklų

„Istorikai turi savo temas. Vieni žiūri miestų istoriją, kiti teismų istoriją, nes per ją atsiskleidžia platus gyvenimo spektras. Treti nagrinėja bažnytinius dokumentus, ketvirti – sukilimus“, – pasakoja V.Čijunskienė.

Užsukame į vieną tokią saugyklą. Archyvo darbuotojai paima vieną bylą ir ją atverčia. Tai Vyriausiojo Lietuvos tribunolo, kuris LDK laikais buvo aukščiausias bajorų luomo apeliacinis teismas, 1717 m. nagrinėtų bylų nuosprendžių aktų knyga. Dokumentas daug didesnės apimties nei dauguma knygų, jo storis siekia tūkstančius puslapių. O lapai tiesiog dvelkia senove.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Prieš tris šimtus metų sukurtas dokumentas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Prieš tris šimtus metų sukurtas dokumentas

„Tribunolas sprendė ir baudžiamąsias, ir civilines bylas. Ir tai buvo tik viena iš teisminių institucijų. Turime ir LDK žemės teismų, ir pilies teismų knygas, jos surūšiuotos pagal pavietus, vaivadijas. Turime dvarų inventorius, pardavimo, pirkimo aktus. Yra išlikę nemažai testamentų“, – sako V.Čijunskienė.

Dokumentas užpildytas ranka, dailia rašysena. Pasak R.Kraujelio, iki pat XIX a. pabaigos visi dokumentai buvo rašomi ranka. Popierius, nors jau sulaukė trijų šimtų amžiaus, išsilaikė puikiai.

„Šitie dokumentai išsilaikys ir dar tiek pat metų. Tai yra natūralus popierius, vadinamasis skudurinis popierius, o rašyta natūraliu rašalu. Popierių tada gamino vandens malūnuose, manufaktūrose. Jis labai atsparus ir išsilaiko daug geriau, negu, pavyzdžiui, XX a. vidurio, po II pasaulinio karo sukurti dokumentai. Jų popieriuje itin daug celiuliozės ir jie paimti į rankas trupa jau dabar“, – sako V.Čijunskienė.

Tuo tarpu R.Kraujelis atkreipia dėmesį, kad tai, ką matau prieš save – unikalus, vienetinis dokumentas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve

„Tarkime, Mažvydo katekizmo bent jau du žinomi egzemplioriai yra likę. Vienas – Lenkijoje, Torunės universitete, kitas – Vilniaus universitete. O čia kiekvienas dokumentas – vienetinis. Dublikatų niekas nedarydavo ir neperrašinėdavo, praradus vieną knygą, ji ir joje sukaupta informacija būtų prarasta visiems laikams“, – sako R.Kraujelis

Čia kiekvienas dokumentas – vienetinis. Dublikatų niekas nedarydavo ir neperrašinėdavo, praradus vieną knygą, ji ir joje sukaupta informacija būtų prarasta visiems laikams.

Matant lentynų ir jose laikomų dokumentų gausą ir žinant, kad tai tik viena iš daugelio saugyklų, nejučia kyla klausimas – kiek tikėtina, kad, pavyzdžiui, šios 1717 m. nuosprendžių aktų knygos per tuos tris šimtus metų po jos surašymo taip niekas ir neskaitė? Į tai R.Kraujelis atsako – tokia tikimybė labai didelė.

„Visiškai įmanoma. Tikrai nėra taip, kad kiekvienas archyve esantis dokumentas būtų atidžiai perverstas, o jo turinys aprašytas ir naudotas. Mes turime tokį posakį, kad kiekviena byla turi sulaukti savo laiko ir savo tyrinėtojo“, – sako R.Kraujelis.

Seniausi dokumentai – pergamente

Patys seniausi archyve esantys dokumentai yra surašyti ne popieriuje, o pergamente. Tai itin svarbūs dokumentai – kunigaikščių suteiktos privilegijos ir pan. Didelė dalis jų buvo restauruoti. Jie yra saugomi atskiroje padidintos apsaugos patalpoje – vadinamojoje Ypatingos vertės dokumentų saugykloje. Archyvo darbuotojai ją žaismingai vadina „strongrūmu“. Užsukame ir ten.

Skirtingai negu kitose saugyklose, šioje saugykloje spintos – ne metalinės, o medinės. Spintos ir keli stalai, taip pat mediniai, kiek primena mokyklą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve

„Metale pergamentą saugoti nėra gerai. Jie reaguoja į šilumą, į drėgmę. Todėl buvo pagamintos specialios spintos iš medžio“, – sako V.Čijunskienė.

Raštininko surašytą dokumentą pasirašyti turėdavo LDK didysis kunigaikštis, o patvirtinti – notaras. Taip pat dokumentas turėjo būti pažymėtas antspaudu, kurį saugodavo LDK kancleris. Nepadėjus antspaudo, dokumentas negaliodavo, tad tais atvejais, kai kancleris nesutikdavo su dokumento turiniu, susidarydavo keistos situacijos.

Mums parodomas vienas seniausių turimų dokumentų – 1578 m. surašyta tuometinio LDK didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegija steigti Vilniaus universitetą. Būtent šis dokumentas taip ir neįsigaliojo – nors ant jo yra kunigaikščio parašas, nėra kanclerio antspaudo.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus universiteto steigimo privilegija
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus universiteto steigimo privilegija

Antspauduota buvo tik kita privilegija, pasirašyta 1579 m. Jei antspaudas būtų atsiradęs ant ankstesnės, Vilniaus universiteto jubiliejų švęstume metais anksčiau.

Palietus pergamentą jausmas visai nepanašus į liečiant popierių – pergamentas daug kietesnis. Tiesa, toks jis buvo ne visada: pasak R.Kraujelio, pergamentas kietėja bėgant laikui. Prieš tai pergamentas buvo sulankstytas, bet restauracijos metu jis buvo išvalytas ir ištiesintas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Pergamentinis dokumentas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Pergamentinis dokumentas

„Restauruojami tik patys svarbiausi dokumentai. Arba tie, kurių būklė verkiant prašo restauravimo. Bet žiūrint pagal dokumentų, kuriuos reikėtų restauruoti, apimtis, darbo yra dvidešimčiai metų į priekį“, – sako R.Kraujelis.

Žiūrint pagal dokumentų, kuriuos reikėtų restauruoti, apimtis, darbo yra dvidešimčiai metų į priekį.

Dar senais laikais pergamentas buvo išteptas taukais, kurių restauracijos metu nepavyko pašalinti.

Tarp kitų čia laikomų dokumentų, kuriuos išvystame iš arti – 1534 m. su italų architektu pasirašytas aktas dėl gaisro sunaikintos Vilniaus katedros atstatymo, 1664 m. privilegija Vilniaus auksakalių cechui, patvirtinanti ankstesnes privilegijas.

Šioje saugykloje esama ir vėlesnių laikų dokumentų. Vienas jų – 1864 m. Michailo Muravjovo pasirašytas dokumentas, uždraudžiantis spausdinti lietuviškas knygas lotynišku raidynu ir nurodantis lietuviškai rašyti tik kirilica. Greta pateiktas ir pavyzdys – malda „Tėve mūsų“, užrašyta kirilica.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Apsilankymas Lietuvos valstybės istorijos archyve

„Ilgai galvota, kad Muravjovo paliepimas buvo tik žodinis, bet vėliau rastas ir dokumentas su parašu. Carinėje Rusijoje buvo stipri biurokratija, norint atlikti reikšmingesnį veiksmą dažnai reikėjo bent kelių parašų“, – pasakojo A.Tamulynas.

Saugomos čia ir senos nuotraukos. Pavyzdžiui, 1863–1864 m. sukilimo vadų nuotraukos, kurias turėjo carinė valdžia. Šios nuotraukos buvo surinktos iš sukilėlių valdytų dvarų, juos carinei valdžiai apieškojus ir nuotraukas konfiskavus. Nuotraukos buvo perduotos karinėms tardymo komisijoms.

Šios nuotraukos reprodukuotos buvo ne kartą, jas galima rasti vadovėliuose ir kitur. Bet archyve saugomi originalai.

Prieš išeidami iš archyvo, užsukame į mikroklimato kontrolės patalpą. Ji padeda stebėti temperatūrą ir oro drėgnumą visose saugyklose. Kiekviena saugykla turi ir savo autonominę mikroklimato sistemą, kurią galima reguliuoti tiek automatiniu būdu – iš valdymo centro, tiek rankiniu būdu kiekvienai saugyklai atskirai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Mikroklimato sistema
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Mikroklimato sistema

Pasak R.Kraujelio, optimali temperatūra popieriniams dokumentams ir dokumentams iš pergamento saugoti yra 20 laipsnių, plius arba minus 2 laipsniai. O optimali santykinė oro drėgmė – 50 procentų, plius arba minus 5 procentai. Fotodokumentams ir kino juostoms taikomi kitokie reikalavimai.

Apsilankyti archyve (Vilniuje, Mindaugo g. 8), užsisakyti norimą dokumentą ir jį nagrinėti gali kiekvienas. Lietuvos istorijos paslaptys vis dar laukia smalsių tyrinėtojų, o norintys pažinti savo kilmę čia irgi turi ką veikti. Jei tik žinos, ko ieško, ir sugebės suprasti, kas parašyta. Senosios Lietuvos paslaptys atsiveria tik atkakliausiems.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis