Pagal Seimo valdybos patvirtintą posėdžių grafiką, rudens sesijos metu planuojama surengti 47 plenarinius posėdžius. Vienas iš pagrindinių šios sesijos darbų – kitų metų valstybės biudžeto tvirtinimas.
Tarp svarbiausių šios sesijos darbų taip pat minimi energetikos klausimai bei antikorupciniai įstatymų projektai.
Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.
73 metų Č.Juršėnas parlamente dirba ilgiausiai iš visų Lietuvos Seimo narių. Jis parlamentaru išrenkamas visuose demokratiniuose rinkimuose nuo pat 1990-ųjų.
– Vakar pasikalbėti apie naują Seimo sesiją į parlamentą buvo atvykusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kokie susitikimo įspūdžiai liko Jums?
– Man liko geri įspūdžiai, kadangi tokie susitikimai yra reguliarūs. Detalės skirtingos – vieną kartą mes vykstame pas prezidentę, kitą kartą ji pati atkeliauja. Buvo matyti, jog šalies vadovė įsigilinusi ne tik į bendrąsias šalies problemas, bet pakankamai įsigilinusi ir į Seimo darbus, kurie daromi, bet nebaigti. Ji turi savo siūlymus. Ši prezidentė teikia pakankamai daug įstatymų projektų. Dabar žada būti apie 20 D.Grybauskaitės teikiamų įstatymų projektų, neskaitant kadrinių klausimų, ratifikacijų. Ji pasakė parlamentarams, kad žada būti aktyvi.
– Valdantieji sako, kad šios sesijos pagrindiniai klausimai – biudžetas, Sodros reforma, energetikos klausimai bei antikorupciniai įstatymų projektai. Ar ir Jūsų akimis žiūrint tai – patys svarbiausi darbai? Kokių dar prioritetų matote?
– Iš principo sutinku, kad rudens sesijos, kaip visais laikais, pagrindinis darbas – biudžetas. Vyriausybė pagal Konstituciją teikia biudžeto projektą, o parlamentarai gali teikti tik įvairius siūlymus. Turint galvoje, kad situacija šalyje ne pati geriausia, biudžetas turi būti toks, kad žmonės pamatytų viltį – šviesą tunelio gale, ir kad tai nebūtų artėjančio traukinio šviesa. Iš kitos pusės – kad nebūtų persistengta, kas atsilieptų mūsų padėčiai tarptautinėse rinkose, nes skolintis vis tiek reikės. Ši Vyriausybė tiek prisiskolinusi, kad galo nematyti, taigi biudžetas turi būti subalansuotas. Tai bendras visų interesas. Opozicija mano, kad žmonių interesais būtų galima labiau pasirūpinti.
Labai gražu, kad pagaliau Vyriausybė sutiko atkurti pensijas, nes mes labai ilgai dėl to triukšmavome. Čia yra Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad baigiantis šiems metams turi baigtis ir visi apribojimai. Jei apribojimai nesibaigia, tada Vyriausybė turi drąsiai pripažinti, kad krizė nesibaigė. To pripažinti niekam nesinori. Tokiu atveju turi būti grąžinami visi sumažinimai.
– Bet ar nenutiks taip, kad krizė su grąžinamomis pensijomis baigsis tik pensininkams, tuo tarpu valstybės tarnautojams tęsis ir toliau?
– Valstybės tarnautojai, būkime „biedni“, bet teisingi, nėra visiški skurdžiai. Visgi problema yra, ir apie tai vakar kalbėjome, kad privačiame sektoriuje specialistai gauna kelis kartus didesnius atlyginimus negu valstybės tarnyboje. Tada natūralu, kad nuo valstybės tarnybos gabesni, profesionalesni darbuotojai nusiurbiami į privatų sektorių.
Buvo kalba su prezidente ir apie minimalų mėnesinį atlyginimą, ir buvo atsargiai pasakyta, kad šiuos dalykus reikia svarstyti. Manau, kad Seimo nariai šioje vietoje neliks abejingi.
Kalbant apie biudžetą, prezidentė pagrasino, kad jeigu jis bus nesubalansuotas, tai ji jį vetuos. Noriu pasakyti, kad tai būtų beprecedentis atvejis, kadangi nė vienas prezidentas lig šiol to nebuvo padaręs. Šita prezidentė, ne kartą įsitikinome, tokia, jog gali tai padaryti. Tokiu atveju teks rasti balsų, kad įveiktume veto, arba gyventi iš vienos dvyliktosios dabartinio biudžeto. Malonu, kad prezidentė atvirai pasakė, kaip ji elgsis, ir įspėjo Seimo narius, kad šie nepersistengtų.
– Seimo pirmininkė teigia, kad artėjant rinkimams vis daugiau Seimo narių rengia populistinius įstatymų projektus, pataisas, ar išties priešrinkiminiai Seimo metai tai populizmo metas, kai rimtesnius darbus nuveikti sunku?
– Kas yra populizmas? Tai yra tas, kas žmonėms yra reikalingas. Jeigu daromas žmonių laukiamas dalykas, pagal mane, nėra blogai. Žinoma, kai yra nepagrįstas populizmas, kai nėra numatomi finansiniai šaltiniai, tai tada jis net nenagrinėjamas.
Tas populizmas, kuris naudingas žmonėms, turi tęstis per visus ketverius kadencijos metus, nes mes žmonių rinkti ir jiems turime dirbti. Populistiniai siūlymai nebūtinai yra blogas dalykas. Kad jo padaugėja ateinant rinkimams, normalu, nes daugelis nori būti perrinkti dar vienai kadencijai.
– Viešojoje erdvėje opozicija nuolat kritikuojama už neveiklumą, dabar pasigirdo ir kalbų apie nesutarimus tarp Vytauto Gapšio bei Algirdo Butkevičiaus. Ar iš tiesų A.Kubiliaus Vyriausybė gali būti rami, kad iki rinkimų opozicija nesiryš jos versti?
– Nieko negalima garantuoti. Jėgų santykis yra labai subtilus. Rugsėjo mėnesį du konservatoriai (Kazimieras Uoka ir Gintaras Songaila – red. past.) išeina iš frakcijos, bet naujai Klaipėdoje išrinktas Seimo narys greičiausiai prisijungs prie Seimo konservatorių. Tuomet valdantieji turės lygiai 71 balsą. Viskas priklausys nuo to, kaip elgsis padidėjusi Mišri Seimo narių grupė. Iš sukaupto patyrimo žinau, kad kai kuriais klausimais konservatoriai ne visada balsuoja vieningai. Taigi, toks jėgų pasiskirstymas negarantuoja ramaus gyvenimo Andriaus Kubiliaus Vyriausybei.
Ši opozicija turi skirtingų interesų, aiškūs ideologiniai skirtumai. Esant tokiai situacijai suderinti nuomones dėl tam tikrų konkrečių klausimų yra nelengva. Dėl dviejų neva konfliktuojančių kolegų – to nepastebėjau.
– Kaip manote ar TS-LKD turi šansų tęsti savo pradėtą darbą kitoje kadencijoje?
– Manau, kad turi tam tikrų šansų. Tai rodo Latvijos ir Estijos patyrimas. Bus labai įdomu, kaip baigsis rinkimai Latvijoje, tada galėsime daryti išvadas pagal kaimynus. Mūsų Vyriausybė, žinoma, yra visuotinai nepopuliari. Aš turiu galvoje ne tik tą baisų švilpimą, kuris skambėjo naujojoje sporto arenoje Kaune, bet visas apklausas. Jos rodo, kad A.Kubilius didvyriškai yra populiarumo lentelių pabaigoje. Ar tokios nuostatos transformuosis į konkrečius balsus už kitas partijas, sunku pasakyti. Dar visi metai iki rinkimų, pažiūrėsime, kaip bus pakeltas žiemos periodas, kuris žada būti itin sunkus, ir vargu ar kas nors gali jį palengvinti. Rezultatus lems tai, ar augs BVP kitais metais, ar prasidės antroji krizės fazė. Dalis žmonių spręs paskutinėmis dienomis, savaitėmis.
– Kaip vertinate prezidentės vakar išsakytas mintis, kad Seimas kurdamas visokias komisijas tik imituoja darbą. Kiek prezidentės žodžiuose tiesos?
– Jei manysime, kad parlamento kontrolinė funkcija susiveda į komisijų kūrimą... Sutinku su prezidente, kad nereikia persistengti. Parlamentinė kontrolė, arba parlamento veikimas tikrinant, kaip dirba vykdomoji valdžia, yra plati ir turi daug įrankių. Yra daug galimybių, kuriomis galima aiškintis, kaip institucijos, Vyriausybė dirba, kaip vykdo programas. Priemonių – visas arsenalas: Audito komitetas, Valstybės kontrolė, Seimo narių klausimai, paklausimai, interpeliacijos. Jeigu jis bus naudojamas, komisijos neišsiskirs ir neatrodys, kad imituojamas darbas.
– Prezidentė pareiškė, kad Lietuvos politinių partijų apetitai itin dideli. Kaip Jūs vertinate siūlymą drausti įmonėms finansuoti partijas? Ar tuomet reiks didinti finansavimą iš biudžeto?
– Turime priimti kaip aksiomą, kad esamos demokratijos modelio pagrindas – daugiapartinė sistema. Tinka partijos, ar netinka, bet aktyvūs žmonės veikia per partijas, nes veikiant individualiai mažai ką galima pasiekti. Tai reiškia, kad partijos turi turėti galimybę veikti. Pasaulyje partijų rėmimo modeliai patys įvairiausi. Pas mus valstybės parama skirstoma pagal rinkimų rezultatus.
Aš manau, kad turi būti ir valstybės palaikymas. Žinoma, būtų gražu, kad gerėjant gyvenimui, žmonės aktyviau aukotų partijoms ar tiesiai, ar per mokesčius. Kalbėjome vakar apie galimybę leisti dalį 2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio skirti partijoms, tada valstybės finansavimas galėtų nuplaukti į šoną. Kaip žmogus, kuris parlamente daugiau kaip dvidešimtmetį, galiu pasakyti, kad tas, kuris norės prilįsti prie partijų, ras galimybių. Lietuviai seniai žino: yra įstatymas, yra ir apstatymas. Šį klausimą reikės nagrinėti. Kaupiasi tam tikra parlamentarų dauguma ir gali būti, kad prezidentės siūlymui bus pritarta.
Gali būti, kad siūlymas bus pakoreguotas ir žmonėms aukojant kelis litus nebebus prašoma jų asmens kodo. Tada ištiesim kepurę susirinkime su rinkėjais ir susidarys kažkokia suma.
– Kaip manote, ar atėmus iš partijų galimybę būti remiamoms verslo nebus dar sunkiau sukontroliuoti finansų skaidrumą? Be to, ar partijas finansuojant praktiškai tik iš biudžeto, partijos dar labiau nenutols nuo rinkėjų?
– Šiuo atveju nesutinku, kad partijos būtų finansuojamos tik iš biudžeto. Nario mokestis tikrai turi likti, ir turėtų būti rezultatyvesnis. Tikėkimės, kad ateityje gyvenimas bus geresnis, ir žmonės noriau mokės partinį mokestį. Valstybės parama turi būti, bet kartu su kitais šaltiniais. Tačiau skaidrumo klausimas turi būti labiau reglamentuotas, kad būtų galima išsiaiškinti, ar įmonė turi iš ko remti partiją, ar ji yra tik priedanga.
– Seimo pirmininkė vakar pareiškė, kad Seimo Ekonomikos komitete yra žmonių, vykdančių kažkieno nurodymus, ar Jūs pastebite, kad tokių žmonių Seime yra? Kaip būtų galima bausti kažkieno nurodymus vykdančius politikus?
– Taip galima pasakyti, bet reikia turėti įrodymų, kad kažkas yra veikiamas. Vakar Ekonomikos komiteto pirmininkas aiškino, kad yra pagrindinis ir papildomi komitetai. Šiuo atveju yra du papildomi komitetai, kurie neišnagrinėja klausimo, todėl to negali padaryti ir pagrindinis komitetas. Jeigu kas daroma, tai daroma labai tyliai, siauroje kompanijoje, kad šį dalyką gali tik įtarti, bet negali įrodyti. Įtarinėti galima, nes kai kurie dalykai, kurie svarbūs žmonėms, pavyzdžiui, energetikos klausimai, eina labai sunkiai. Argumentai labai įvairūs, kartais jie skamba normaliai.
– Ar dabartinė Seimo Etikos ir procedūrų komisija pakankamai veiksni?
– Ji pakankamai veiksni, nesvarbu, kad kai kurie jos nariai atsistatydino. Ji dirba efektyviai, jai asmeniškai priekaištų neturiu. Komisija stengiasi, jai skiriamas ypatingas žurnalistų dėmesys, tai yra paskatinimas veikti aktyviai, vykdyti objektyvius tyrimus. Siūlysime Seimo statuto pakeitimus, kurie komisijai suteiktų daugiau galių.
– Jūs ruošiate naujo Seimo statuto projektą, kokie svarbiausi jo akcentai?
– Pirmą kartą įstatymu, kurį parengė Konstitucinio teismo teisėjai ir kiti specialistai, bandysime užtikrinti tinkamas Seimo narių darbo sąlygas. Visas didelis statuto projektas bus pateiktas netrukus. Tačiau prieš tai bus Seimo pirmininkės pateikta statuto pataisų, susijusių su išmokomis Seimo nariams. Siūlysime dar metams pratęsti visus sumažinimus – ne tik išmokų, bet ir atlyginimų. Tikiuosi, kad Seimo nariai nesipriešins ir sutiks.
– Jūs parlamente dirbate jau daugiau nei 20 metų, ar iš tiesų šis Seimas prastesnis nei ankstesni? Kokios didžiausios jo ydos?
– Žmonėms toks įspūdis susidaro dėl to, kad didesnis procentas skandalingų veikėjų negu ankstesniuose Seimuose. Apie Aukščiausiąją Tarybą daug visko galėčiau pasakyti, pavyzdžiui, pirmieji antausiai buvo ten, nelankomumas taip pat. Vienas skirtumas, kuris yra labai svarbus, kad dabar Seimui skiriamas didesnis dėmesys, į mus žiūrima kone per mikroskopą. Anksčiau į daugelį dalykų nebuvo kreipiama tiek dėmesio, svarbiausia buvo padaryti svarbiausius darbus. Dabar visuomenė žiūri daug griežčiau į bet kokius prasižengimus. Būtų gerai, kad visuomenė padarytų išvadas prieš kitus rinkimus. Juk Seimo nariai ne patys į Seimą atėjo – visi jie yra išrinkti. „Balamūtų“ yra ne tik pagal partinius sąrašus atėjusių, juos taip pat ir vienmandatėse apygardose išrinko žmonės. Jeigu išsirinko, nėra ant ko pykti. Pagal „skandalizaciją“, vaizdas yra ryškesnis, pagal šou elementų naudojimą. Tačiau jeigu imsime darbus, kuriuos reikėjo padaryti, šios kadencijos parlamentarai padarė nemažai, tikėkimės, kad jie nenusivažiuos.
– Gal turite receptų, kaip pagerinti Seimo įvaizdį visuomenėje?
– Laikui bėgant tai atsitiks, visuomenės bendra kultūra ir politinė kultūra. Partijos turi prisiimti didesnę galimybę už tai, ką pasiūlo. Pavyzdžiui, kai kurie kandidatai „užmiršo“, kad yra teisti, todėl tuos kandidatus teko išbraukti. Kai kuriais atvejais po tokių akibrokštų teko išbraukti net visus partijos sąrašus, nes juose liko per mažai žmonių. Labai apmaudu, kad yra tokių dalykų.
– Ar nesibaiminate, kad politiko profesiją viešumoje nuolat lyginant kone su nusikaltėlio Lietuva nepraras daug jaunų gabių žmonių, kuriuos toks įvaizdis atgrasys nuo politinės veiklos?
– Tokia grėsmė yra, tačiau laikas gydo ir padeda spręsti problemas. Rinkėjai turi labiau įsižiūrėti į tuos, kuriuos renka. Visi turime atsakingiau žiūrėti, atsakingiau atsirinkti ir rinkti. Be to, reikia sutvarkyti Seimo darbą, kad nebūtų paskatų išsidirbinėjimams. Nauji teisės aktai, tikiuosi, padės nustatyti geresnį Seimo funkcionavimo modelį.
– Kaip vertinate Kristinos Brazauskienės ir Vytauto Šustauko kuriamą partiją? Kokie jos šansai patekti į Seimą?
– Kalbėjausi su ja pačia ir bandžiau įtikinti, kad to nereikia daryti. Bet ji turi ambicijų ir kaip kiekvienas pilietis turi laisvę daryti taip, kaip jai atrodo geriausiai. Aš nematau didelių perspektyvų šiai ir kai kurioms kitoms šviežioms partijoms ar judėjimams. Sistema yra nusistovėjusi, rinkėjai prisirišę prie pagrindinių partijų. O protesto balsai gali būti surinkti esamų partijų, bet gali nubyrėti ir naujokams. Tačiau naujokams nebus taip paprasta peržengti 5 proc. slenkstį.
– Ar nemanote, kad eidama į politiką su V.Šustausku ir dar partijai teikdama Prezidento partijos pavadinimą K.Brazauskienė žemina Algirdo Brazausko vardą? Ar neskaudu dėl to?
– Žinoma, skaudu. Kadangi su A.Brazausku dirbau dešimtmečiais, nesinori, kad jo vardas, jo darbai būtų temdomi šešėliais. Yra priešininkų, kurie vis tiek teršia, jie pasinaudos ir šiuo nauju dariniu. Mano pozicija buvo išsakyt ir viešai, ir asmeniškai Kristinai, ji turi savo galvą ir daro taip, kaip jai atrodo geriausiai.
– Kaip vertinate Drąsiaus Kedžio istorijos pagrindu besikuriančią partiją, ar jai realu patekti į Seimą?
– Man atrodo, kad nebūtinai ji bus populiari. Ji gali rinkti protesto balsus. Tai rinkėjai, kurie neina balsuoti, arba eina tada, kai mato progą įgelti didesnėms partijoms. Matau, kad jiems sunkiai sekasi, be to, ten publika labai marga. Man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad kuriama rimta, perspektyvi partija.
– Ar pats kandidatuosite ateinančiuose Seimo rinkimuose? Jei neišrinks – prašysite signataro rentos?
– Signataro renta priklauso automatiškai, bet reikia palaukti kitų metų. Tada pasakysiu, ar eisiu. Laikausi principo, kad vyresni turėtų užleisti vietą jaunesniems. Partijoje atsisakiau pareigų, mūsų partija didelė, joje yra įvairių žmonių, specialistų. Jiems reiks perimti mūsų laikytas ar laikomas vadžias. Geriau ne kojomis į priekį kad išneštų, o savomis kojomis išeiti. Svarstau tokią galimybę, bet galutinio atsakymo kol kas pasakyti negaliu.
– Prieš politiko karjerą buvote žurnalistas, kaip vertinate dabartinę žiniasklaidą? Kokios jos ydos, privalumai? Kada paskutinį kartą ėmėte interviu?
– Man nepriklauso imti interviu, pagal mano statusą. Paskutinį kartą interviu ėmiau Aukščiausiosios Tarybos (AT) laikais, buvau Vyriausybės atstovu spaudai, paskui Vyriausybės ryšininku su AT. Tada vedant laidas esu ėmęs interviu ne iš vieno, tačiau tai buvo 1991 m.
Dabartinės žiniasklaidos privalumas – kriticizmas ir viešas problemų nagrinėjimas, arba gyvo nervo krapštymas. Tačiau kai kurios bėdos užgožia gerąsias žurnalistikos puses. Visų pirma – ėjimas paviršiumi, antrosios pusės neišklausymas. Analitinės žurnalistikos yra mažoka, ypač lyginant su kitomis šalimis. O skandalingos tuo tarpu – kiek tik nori.
– Artūras klausia, ar stebite Europos krepšinio čempionatą? Kurį Lietuvos rinktinės krepšininką, pabaigusį sportininko karjerą, galite įsivaizduoti politikos arenoje, Seime?
– Įdomus klausimas. Buvau Kauno arenos atidaryme, bet pasakiau, kad daugiau nebeisiu. Toks triukšmas, kad reikia užsikimšti ausis, man tai sunkoka. Sau pasakiau: geriau žiūrėsiu per televiziją. Vakarykštės varžybos labai gerai nuteikė. Krepšinis ne tik kojos ir rankos, bet ir galva. Man atrodo, kad dauguma ryškių krepšininkų galvas turi, bet kuris galėtų dirbti Seime, ne blogiau nei kiti. Žinoma, jiems tektų daug ko išmokti, tačiau jie yra geri mokiniai. Jeigu jie per treniruotes gali išmokti neįtikėtinų dalykų, gali eiti į Seimą.
– Skaitytojas teiraujasi apie Jūsų „Tarptautininko žinyną“, išleistą 1983 m., kuriuo iki šiol naudojasi. Gal atsakysite, kada bus išleistas naujas, gerokai papildytas ne tik apie pasaulio valstybes, bet ir su visa statistika žinynas?
– Man iki šiol ne „sarmata“ dėl to žinyno, nors jis rengtas labai seniai. Vis atrodydavo, kad galima būtų prisėsti ir atlikti šį darbą, be to, dabar juk viskas kompiuterizuota, taigi galimybės platesnės. Tačiau nėra laiko. Beje, yra siūlymų iš vienos leidyklos, kad su jos pagalba būtų galima imtis žinyno. Sutinku, kad statistinių duomenų dabar turėtų būti kur kas daugiau.
Galbūt po metų kitų bus įvykdytas skaitytojo pageidavimas.
– Kodėl retai pasisakote Seimo tribūnoje?
– Yra labai daug norinčiųjų pasisakyti. O kam yra jauni parlamentarai? Tegu kalba, tegu treniruojasi. Aš pats esu jau tiek išsitreniravęs.... Kalbu tada, kai reikia. Be to, atsikalbu pirmininkaudamas posėdžiams.
– Ar jūs, kaip Seimo narys veteranas, negalite inicijuoti įstatymo dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo?
– Buvau inicijavęs anksčiau, buvo referendumas, bet tam žmonės nepritarė – ši iniciatyva žlugo. Estai ir latviai turi 100 ir 101 tautos atstovus, bet šios šalys mažesnės. Mūsų daugiau, todėl reikia daugiau atstovų. Tam, kad sumažintume Seimo narių skaičių, būtina keisti Konstituciją. Tam reikia 94 Seimo narių balsų. Kur juos rasti? Tai yra sunkus atvejis. Parlamentarų skaičius įvairuoja – tokio pat dydžio šalyse yra mažiau nei 140, kitur net daugiau. Aš esu už sumažinimą iki 120.
– Kaip vertinate dvišalius santykius su Lenkija?
– Reikia daugiau kalbėtis ir stengtis vieniems kitus suprasti. Lenkams atrodo, kad mes juos skriaudžiame, o mums atrodo, kad jie turi geriausias sąlygas, nei lenkų bendruomenės kitose šalyse. Imant lietuvių bendruomenės padėtį Lenkijoje, reikia žinoti, kad lietuviai ten mokosi kur kas daugiau lenkiškai negu jie čia mokosi lietuviškai. Mes turime suprasti – mūsų lenkai turėjo tam tikrą padėtį švietimo srityje. Jeigu iš mažo vaiko atimi saldainį, būna labai blogai. Gal tai nėra korektiškas palyginimas. Įvedant daugiau pamokų lietuvių kalba, reikia suprasti, kad mokėdami lietuvių kalbą jie geriau integruosis mūsų šalyje. Ruošiant įstatymą pritrūko kalbos ir aiškinimosi su lenkų visuomene, tiek labiau, tiek mažiau apsišvietusia, kad tai yra jų labui. Lenkijoje dabar rinkiminis periodas, todėl šis klausimas eskaluojamas. Palaukime, kol Lenkijoje baigsis rinkimai, po to galėsime šnekėtis ramiai.
– Esu skaičiusi, kad kolekcionuojate karikatūras apie save. Kas yra geriausias karikatūristas Jums?
– Turiu per tūkstantį karikatūrų ir šaržų. Kai kurie dailininkai išėjo į anapilį, jau nebesišaipo iš manęs. Pagrindiniai šaipokai yra Varnas ir Jurkūnas. Aš nepykstu, laikausi taisyklės, kad svarbu, jog tave pastebi, nesvarbu kur ir kaip.
– Esu girdėjusi jus deklamuojant juokingus eilėraštukus, pavyzdžiui, „ėsk karvute žalią šieną, kad valdžioj nebūt Juršėno“. Ar nebijote pasijuokti iš savęs?
– Nebijau, tikiuosi, kad ir nespėsiu atsisakyti šito dalyko. Jeigu dar gali save vertinti lyg iš šalies, vadinasi, dar gali veikti ir Seime. Yra įvairių eilių, yra linksmesnių, yra piktų.
– Esu matęs ant jūsų darbo kabineto sienos botagėlį, kam jį naudojate?
– Tai Indijos piemenų botagas, jis toks ilgas, kad iš Seimo pirmininko vietos juo gali pasiekti kitą salės galą. Bet, žinoma, aš jo niekam neskolinu. Jis kaip dovana kabo savo vietoje.
– Toks faktas žinomas apie jus: kadaise su Nijole Oželyte buvote politiniai konkurentai ir netgi priešai. Tačiau jūs buvote pirmas vyras, kuris pasveikino Nijolę gimus dukrai. Kaip galite tai paaiškinti?
– Sveikinu visus ir visomis progomis. To išmokė tėvai. Manau, kad nesutarimai, įžeidimai – tai politikos paraštės. Mes abu su ja signatarai ir tai svarbiausia. Esu ne tik Nijolę sveikinęs, bet ir jai padėjęs.
– Ar Jūs vis dar tebegyvenate prie senojo „Žalgirio“ stadiono Vilniuje, ar persikėlėte į modernesnį būstą? Jei nepersikraustėte, ar jau ištaisė renovuoto namo broką?
– Gyvenu ten pat. Po renovacijos likęs plyšys nuo lubų iki grindų per visą sieną darbo kabinete liko. Tebūnie, tokia jau tos renovacijos istorija.
