Austrija, pagal Europos arešto orderį sulaikiusi, bet netrukus paleidusi Sausio 13-osios žudynių dalyvį, sulaukė griežtos reakcijos iš Vilniaus ir kitų Europos sostinių. Atšauktas ambasadorius, įteikta protesto nota, deginamos žvakės prie austrų ambasados. Tačiau įtariamasis – jau Rusijoje, o Maskva net neslepia išvadavusi savo pilietį po tam tikrų svertų paspaudimo Vienoje.
Kokių pasekmių turės šis skandalas, kaip iš tiesų Vakarų Europa vertina Lietuvą, ką mano anų istorinių įvykių dalyviai. Apie visa tai ir gerokai daugiau tiesioginėje konferencijoje kalbamės su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu, atmintinų 1991-ųjų įvykių metu užėmusiu svarbiausią neseniai atkurtos Lietuvos valstybės postą. Tuomet jis ėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pareigas.
– Kaip manote, ar po tokio žingsnio, kurį žengė Austrija, vis dar galima tikėti ES vienybe, nes dauguma šalių ES priklauso tik dėl asmeninės naudos, tačiau iškilus rimtoms situacijoms elgiasi savaip?
– Dar turime išsiaiškinti, ar tą žingsnį tikraižengė Austrija, ar kokia nors jos valdžios grandis, gal koks nors pagąsdintas, papirktas pareigūnas. Sakoma, kad tai buvo asmeninis vieno prokuroro sprendimas. Yra žinių, kad daug kas iš įtakingų Austrijos politinių sluoksnių nėra to pareigūno pusėje. Bet dabar atostogos, jeigu ne jos – jau būtų sudaryta parlamento komisija, kuri imtųsi tyrimo. Viskas vystytųsi smarkiai ir, turbūt, audringai. Ar per vasarą neužges, ar, susirinkus Austrijos Parlamentui, bus imtasi tyrimo, kuris turės atsakyti į klausimus? Tuomet juk nebus galima tylėti, išsisukinėti ar kalbėti niekus, kaip dabar daro kai kurie pareigūnai. Nereikėtų kalbėti apie Austriją kaip visumą, bent kol kas.
– Ar nemanote, kad Rusijos politikai tyčia darė spaudimą Austrijos politikams, kad mums, Lietuvos žmonėms, įrodytų, kad net priklausymas ES nieko nereiškia, kad ES, įvykus rimtiems įvykiams, nusilenks Rusijai, o ne Lietuvai?
– Įvairiais atvejais tai būna parodoma. Rusija turi įvairių galimybių skaldyti ES per pavienes šalis, jų interesus, politinės įtakos darymą, dažniausiai tai yra įtakos darymas verslui. Dažnai dėl to tenka apgailestauti. Tai ir Europos Parlamente pasikartojanti tema, kad mums reikia būti vieninga organizacija, bet to dar nėra.
– Ar Michailo Golovatovo paleidimo istorija, jūsų nuomone, nerodo, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, į Lietuvos aneksiją ES gali sureaguoti pasyviai?
– Čia kalbama apie naują aneksiją, kuri įvyktų? Jeigu apie naują aneksiją, šitaip toli dalykai neina. Nemanau, kad kas nors galvotų apie karinį Lietuvos užpuolimą, išplėšimą iš ES ir prijungimą prie Rusijos. Bet politinė aneksija arba satelizavimas, pajungimas, vyksta ne tik Lietuvoje. Dabar apie tai kalbama ir Austrijoje – kokio lygmens yra Austrijos pajungimas Rusijai. Ar tik per „Gazprom“, ar ir per specialiąsias tarnybas, ar ir per teisėtvarką, kuri taip nuolankiai atsiliepė į Rusijos reikalavimą paleisti žudymais kaltinamą M.Golovatovą.
– Ar ES negresia vertybių krizė? Ką apskritai manote apie ES ateitį?
– Vertybių krizė yra ne šios dienos dalykas. Tai Europos civilizacijos vertybinė krizė, nesietina tik su ES kaip struktūra. Europos tautos, įtakingosios tautos, pergyvena vertybių krizę. Kaip tai atsilieps, nelabai galime tiksliai nuspėti. Tai grėsminga Europos ateičiai, Europa gali netekti savo reikšmės ir tapti kai kurių didžiųjų šalių priedėliu. Rusija labiausiai norėtų matyti Europą kaip savo priedėlį.
– Kaip manote, galbūt dabar nėra prasmės knaisiotis teisėsaugos „klaidose“, ieškoti kaltų, jeigu Austrijos kancleriui paskambino Vladimiras Putinas ir taip buvo išspręstas šis reikalas?
– Be abejo, neverta nagrinėti tokius juokingus reikalavimus – per dvi valandas atsiųsti antra tiek medžiagos, kiek jau yra atsiųsta, žinant, kad bus pasakyta, kad to irgi nepakanka. Tai yra „makaronai“. Aišku, formaliai atsakyti reikia. Prašo išversti į vokiečių kalbą, nors anglų kalba yra tarptautinė kalba ES teisinėje sistemoje. Bet aš mačiau tą arešto orderį ir vokiečių kalba. Ilgiausias sąrašas nusikaltimų, kuriais kaltinamas M.Golovatovas, gulėjo ant stalo. Ar jiems dar reikėjo prailginto sąrašo? Tai tik žaidimas. Niekas taip nedarytų rimtai, jeigu nebūtų nusistatymo, galbūt net susitarimo. Lietuva apie sulaikytą M.Golovatovą sužinojo tik kitą rytą, ir kad svarstoma, ką su juo daryti. O Rusijos URM jau dirbo visą naktį. Po viso to jie gali sakyti, ką nori. Aš manau, kad viskas net arkliui aišku.
– Kiek dar metų turi praeiti, kad Lietuva taptų valstybe, su kuria būtų skaitomasi? Ir ką dėl to nuveikė Lietuvos europarlamentarai?
– Lietuva negali tapti didžiule branduoline valstybe, kad su ja būtų skaitomasi tik tuo pagrindu, kaip kai kurios didžiosios valstybės skaitosi tik su tokiomis pat. Dalykai turėtų keistis iš kitos pusės, kad ir tie didieji „branduoliniai“ skaitytųsi su visais.
– Ar ES tikrai rūpi Lietuvos istorinės nuoskaudos dėl okupacijų, kurias Lietuva patyrė iš Rusijos?
– Labai mažai rūpi. Mes esame kai ko pasiekę – Europos Parlamento rezoliucijose yra vienareikšmiškai įvardinti komunistinės Sovietų Sąjungos nusikaltimai, tarp jų – masiniai trėmimai. Tai užfiksuota, bet ar tai yra sąmonėje – labai abejotina. Kaip ir šituo atveju – jeigu Austrija būtų sulaikiusi asmenį, kaltinamą nacių nusikaltimais prieš žmoniškumą ir prokuroras jį skubiai paleistų, ar galima įsivaizduoti, koks kiltų pasaulinis triukšmas? Todėl, kad tie nusikaltimai yra visų sąmonėje, o komunistų nusikaltimai neįrašyti sąmonėje, nes ji yra nuolat plaunama. Stalinas buvo sąjungininkas karo pabaigoje, nors pats susitaręs su Hitleriu jį pradėjo, todėl nusikaltimai kaip ir užmirštami. Net Niurnbergo procese nebuvo svarstoma, kas pradėjo karą, tarsi Sovietų Sąjungai būtų duotas atleidimas. Gal labai jos bijota, nes Vokietija, Austrija buvo pilna sovietų tankų. Gal buvo baimė, kad reikia „prisigerinti“ Staliną, kad jie nesiimtų smurto. O Rytų Europos valstybes tegu tvarko. Tai buvo leista. Susitaikyta su blogiu kaip neišvengiamu dalyku, bet tai neturėtų būti paversta blogio paneigimu, neva tai nėra taip blogai, kaip tai, ką darė Hitleris. Kova, kad Stalinas geresnis, dėl ko labai kovoja dabartinė Rusija, yra stebėtina. Nors jiems būtų patogu pasakyti, kad Rusija tuos nusikaltimus smerkia ir prašo manyti, kad ji nieko bendro su Stalino nusikaltimais neturi. Bet yra priešingai – kalbėti apie Stalino nusikaltimus, tai tolygu kalbėti apie Rusijos nusikaltimus. Rusija prisiima visa tai. Kodėl jų smegenys taip persisukusios, man sunku daryti išvadas.
– Vokietija maldauja pigesnių dujų, austrai vykdo kiekvieną rusų užgaidą, lenkai svajoja apie Vilniaus kraštą ir pasiruošę Rusiją su putinais ir medvedevais įtraukti į ES, kad tik užsitikrintų Rusijos rinką. Ką mums veikti šioje kompanijoje?
– Jeigu aš atsakau į šį klausimą, nebūtinai reiškia, kad pritariu viskam, kas jame dėstoma. Kompanija išties kai kada ne aukščiausio lygio, bet geresnių kompanijų nelabai matyti. Rusijos kompanija daug blogesnė, o būti niekur – neįmanoma.
– Iš informacijos, kurią tenka girdėti pastarosiomis dienomis, susidaro įspūdis, kad Rusijos KGB tarnyba aktyviai veikia tiek Austrijoje, tiek ir kitose valstybėse. Kokį vaidmenį KGB struktūros šiandien vaidina Lietuvoje ir kokią įtaką tai daro Lietuvos ekonomikai ir politikai? Kaip į jų veiklą reaguoja mūsų valstybės specialiosios tarnybos?
– Į tai daugiausia gali atsakyti pačios specialiosios tarnybos. Manau, kad jos teikia tam tikrą informaciją valstybės vadovams, kokią įtaką Lietuvoje daro buvusi KGB, dabar – FSB. Aš nesu iš vadovų rato, esu tik žinių skaitytojas. Nežinau, kiek jie pateikia duomenų apie tai, kokią įtaką KGB daro politiniam, ekonominiam gyvenimui, žiniasklaidai. Labai svarbi sritis yra žiniasklaida. Matome, kaip nuskambėjus negeroms istorijoms su Rusijos dalyvavimu tyli žinomi užsienio žiniasklaidos kanalai, įtakingi dienraščiai ir kaip garsiai rėkia Rusijos nusipirkti kanalai. Ta įtaka didinama, tam skiriama labai daug pinigų. JAV neseniai pradėjo kalbėti apie tai, kad padarė klaidą nutraukdami finansavimą „Amerikos balsui“, „Laisvosios Europos“ radijui, kitoms panašioms stotims, nes sutaupyta mažai, o užleista informacinė erdvė be pagrindo nusiginkluojant prieš Rusijos propagandą. Nesunku įsivaizduoti, kiek ta erdvė kontroliuojama Lietuvoje.
– Baltarusija irgi neišduoda nusikaltėlių Lietuvai, o dabar net statys atominę elektrinę šalia Vilniaus. Gal reikėtų prezidentei sugriežtinti toną šios valstybės atžvilgiu? Taip išvengtume dvigubų standartų užsienio politikoje.
– Ar Baltarusija yra valstybė, dar ateities klausimas. Jos vadovas, arba valdovas, kartais atrodo taip, lyg norėtų išlaikyti valstybę kaip savo ūkį, tačiau jo galimybės nebūti nupirktam yra ribotos. O tas veiksnys, kuris būtų pačių sąmoningų baltarusių, norinčių turėti europietišką šalį, valia nėra aiškus. Jų pasireiškimai slopinami, vadovas į juos reaguoja neadekvačiai. Gali būti, kad jis iškas duobę savo šaliai. Todėl Lietuvos pozicija nedaug ką reiškia. Galime pagreitinti tos šalies likvidavimą. Čia gali nutikti kaip su ta meška, kuri norėjo užmušti musę ant atsiskyrėlio kaktos, paėmė didelį akmenį ir tvojo juo į kaktą. Rezultatas buvo ne musei liūdnas.
– Austrijos žiniasklaida pranešė, kad M.Golovatovas Europoje lankėsi keletą kartų, kai Lietuvos išduotas Europos arešto orderis galiojo. Jei tai tiesa, kodėl tos šalys, kurios nesulaikė įtariamojo, dabar nėra linksniuojamos kaip nedraugiškos? („Die Presse“ rašo, kad Lietuvos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį šiam asmeniui 2010 m. spalio 18 d. Tačiau net ir tada tai nesukliudė M.Golovatovui 8 kartus lankytis Europos Sąjungos šalyse: Kipre, Suomijoje ir Čekijoje, – aut. past.)
– Mūsų valstybės institucijos jau ėmėsi to klausimo ir išsiuntinėjo prašymus informuoti, kur ir kada M.Golovatovas kirto ES valstybių sienas. Jeigu tos šalys atsilieps draugiškai, mes matysime, kaip tai vyksta, ir galbūt pačios tos valstybės pasirūpins savo valdininkais. Kodėl jie įleidžia bet ką arba ne bet ką, tarkim, įtartinus Rusijos atstovus įleidžia, net jeigu tai – žudikai. Sunku pasakyti, kokie papročiai tose įstaigose, kurios turi kontroliuoti įvažiavimą. Bet Lietuva to imasi ir tai reiškia, kad Lietuva gali padaryti naudingą darbą visai ES. Ar valstybės geranoriškai atskleis savo darbo trūkumus, ims ir nubaus pareigūnus? O galbūt valstybės bus tik atsargios, kai kitą kartą M.Golovatovas atvažiuos, ir kilpa apie M.Golovatovą bus labiau užveržta.
– Kaip manote, kaip baigsis istorija su M.Golovatovu? Juk dabar nebegalime tikėtis, kad jis praras budrumą ir vėl nuspręs apsilankyti kurioje nors ES šalyje.
– Tikriausiai jis bus atsargesnis. Tai reiškia, kad bus labiau izoliuotas, negalės naudotis visais gyvenimo malonumais ES šalyse. Tai tam tikra bausmė, kad ir nedidelė, o vis dėlto. Nes jie tokie suįžūlėję, kad jūra iki kelių, jiemsvisi nusilenkia ir atsiklaupia. Lietuva gali šiek tiek pakeisti tą padėtį, kad nuo šiol prieš M.Golovatovą mūsų broliai europiečiai jau nebus atsiklaupę.
– Kaip manote, galbūt reikėtų tuos asmenis, kurių Rusija ir Baltarusija neišduoda Lietuvai, nuteisti už akių ir taip pagaliau baigti Sausio 13-osios bylą? Juk ir taip aišku, kad dabar tie įtariamieji niekur nevažiuos į Europą. Kam tempti gumą?
– Į tą pusę dalykai pajudėję, padaryti įstatyminiai pakeitimai ir Generalinė prokuratūra nusiteikusi pavienius kaltinamuosius ir pavienes bylas spręsti tuo keliu, jeigu jie atsisako dalyvauti tyrime ir teisme, o į tai kiekvienas turi teisę. Vladimiras Uschopčikas jau atsisakė, todėl jo byla gali būti nagrinėjama jam nedalyvaujant. Pamatysime, kaip tai vyks. Tokių yra daug, yra ir Stanislovas Mickevičius, kuris Lietuvoje nuteistas, o Rusija nusikaltėlį priglaudė. Dar vienas politiškai ir teisiškai svarbus dalykas – prokurorų pageidavimas pasikalbėti su Michailu Gorbačiovu.
– Ar M.Gorbačiovas yra įtariamasis Sausio 13-osios byloje? Jis tuo metu buvo aukščiausia valdžia, todėl keista, kaip dabar jis važinėja po visą Europą ir jam nieko nenutinka. Juk jis norėjo išsaugoti Sovietų Sąjungą, todėl „maištų“ malšinimas buvo jo interesas.
– Jam nėra išduotas arešto orderis, jis net nebuvo kaltinamųjų sąraše, bet jis yra pageidaujamų liudininkų sąraše. Kai griuvo Sovietų Sąjunga, M.Gorbačiovas tapo privačiu asmeniu, jį norėta apklausti. Net Jelcinui valdant Rusiją, M.Gorbačiovui buvo sudaryta ypatinga globa ir to padaryti nebuvo galima. O paskui Generalinė prokuratūra buvo pernelyg pasyvi Sausio 13-osios byloje, tik prieš kelerius metus, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareikalavo, pasikeitė tos bylos traktavimas. Į tuos įvykius jau žiūrima ne tik kaip į žmonių žudymą, bet kaip į karo nusikaltimą, nusikaltimą žmoniškumui. Nes civilius žmones žudė Sovietų Sąjungos kariškiai. Atrodytų, tai turėjo būti aišku labai seniai. O Lietuvos teisėsaugininkams arba politikams, su kuriais buvo derinama bylos kvalifikacija, nebuvo aišku, kad reikia eiti tuo keliu.
Dėl M.Gorbačiovo – neseniai jam nuvykus į Londoną, vienas žymus žmogaus teisių kovotojas, rašytojas Vladimiras Bukovskis kreipėsi į britų teismą, kad išduotų M.Gorbačiovo arešto orderį ir jį apklaustų. Didžiosios Britanijos teismas turėjo rūpesčių – pagal tvarką jie turėjo priimti sprendimą, nes yra konkretūs kaltinimai – Tbilisio, Baku, Vilniaus žudynėmis. Tai, kad jis sako, jog per kruvinus įvykius miegojo ir nieko nežinojo, yra vaikų darželio kalbos. Jis buvo vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, jis viską žinojo ir yra už tai atsakingas, nes viskas buvo daroma su jo sankcija. Bet teismas išsisuko – arešto orderis nebuvo išduotas, nes buvo aiškinama, kad M.Gorbačiovas į Londoną atvyko kaip diplomatas. Nors niekur neužfiksuota jokie jo diplomatiniai veiksmai. Tai ir anoje šalyje būna tokio nesavarankiškumo, taikstymosi, kaip ir Austrijos atveju. M.Golovatovas yra smulkmena, palyginti su M.Gorbačiovu. Didžiosios Britanijos teisėsauga turėtų būti oresnė nei Austrijos, kuri kapituliavo. Andrejaus Lugovojaus, kurį kaltina Aleksandro Litvinenkos nužudymu, taip nepaleistų.
– Jau eskaluojama tai, kad per Sausio įvykius Lietuvoje veikė sovietinė konstitucija, todėl Rusijos teigimu, ji nepažeidė įstatymų. Ar pasauliniu ir europiniu mastu yra pripažinta, kad tai buvo neteisėta okupacija ir tie, kurie ją mėgino išsaugoti jėga, yra nusikaltėliai?
– Tai nuolatinė propagandinė linija tų, kurie mėgina apginti karinius nusikaltėlius ir kolaborantus. Tašką šiose pastangose padėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas, kai atmetė Burokevičiaus, Jermalavičiaus ir Kuolelio skundą, kuriame buvo šis argumentas. Jie neva vadovavosi Maskvos nuostata, kad Lietuva dar yra Sovietų Sąjungos dalis. Nors pagal sovietų konstituciją žmonių taip pat negalima žudyti, tai bandoma užtrinti. Bet teismas pasakė „ne“, nes tai buvo nusikaltimai ir jie buvo teisingai nuteisti. Ir M.Golovatovas galėtų skųstis bet kam. Tačiau pažiūrėjus vaizdo juostas, kur matosi, ką jo žudikai darė Sausio 13-osios naktį, klausimų nebekyla. Beje, jie patys tai vadina „garbingai įvykdyta komandiruote“. Komandiruote, kai skaldomos žmonių galvos, važiuojama per žmones su tankais ir šaudoma iš automatų, mėtomi sprogmenys. Į beginklius žmones. Tai yra "komandiruotė". Su tokiais nėra net ko ginčytis, kaip ir su kokiu Paleckiuku.
– Kodėl konservatoriai 20 metų tempia liustracijos procesą, nejau sovietinė armija ir tvarka egzistavo be vietinių paramos? Ar tik Sausio 13-ąją vyko nusikaltimai?
– Tam tikri liustracijos įstatymai buvo priimti. Pirmuoju etapu 1991–1992 metais nepavyko priimti pagrindinių šio pobūdžio įstatymų, nes parlamente jau vyko susiskaldymas, naujojoje daugumoje sėdėjo ir tie, kurių pirštai nešvarūs. Vėliau, kai Tėvynės sąjunga vėl turėjo daugumą Seime, priimti kai kurie liustracijos įstatymai. Nors irgi buvo šaukiama, kad tai žmonių teisių pažeidimai. Negalima taip teigti, kad visai nieko šiuo klausimu nebuvo padaryta.
Nauja įstatymo versija dabar vėl įstrigo dėl suinteresuotų sluoksnių pasipriešinimo. O jie į valdžią išrinkti Lietuvos piliečių, todėl piliečiai turėtų būti sąmoningesni, kai eina į rinkimus.
– Kodėl šiuolaikiška Lietuva, žvelgdama į praeities įvykius, negali nusikratyti vadinamosios rusofobijos? Ar ne geriau būtų gyventi ateitimi ir užsienio politikoje kurti naujus ryšius, o ne žlugdyti esamus, kaip įvyko su Austrija, taip pat ir su Rytais?
– Žodis „rusofobija“ yra dirbtinis, nuolat primetamas, kad blokuotų bet kokią kritiką Rusijos veiksmų atžvilgiu tiek dėl praeities, tiek dėl dabarties. Nė neprasižiok, kad kažkas nepatinka, tuoj apkaltins rusofobija. Jeigu kas nieko nepastebi, kas blogai su ta šalimi, tai jau dvasinė, proto okupacija. Tai pavergtas protas, kaip sakė Česlovas Milošas. Tokiais žodeliais kaip "rusofobija" mums bando pavergti protą.
– Atsigręžus į nueitą kelią geriau matosi ir teisingi sprendimai, ir klaidos. Ar, jūsų manymu, buvo įmanoma sustabdyti „prichvatizaciją“ ir dvasinę žmonių degradaciją, pasidavimą materialioms vertybėms? Ar tiesiog neužteko jėgų ir įžvalgos?
– Nėra lengva pasakyti. Mes ėjome į laisvę, taip pat ir ekonominiame gyvenime, kuri grindžiama privačia nuosavybe. Jeigu žmonės yra ūkininkai, verslininkai, jie turėjo atgauti žemę, galėjo išpirkti akcijas. Buvo labai daug suktybių. Miklūs gudruoliai, paimdavę į rankas savivaldybes, policiją, teismus, sugebėjo perimti turtą. Pasidarė iš dalies kaip Rusijoje, kur „perestroika“ veikė, kad turtas liktų komunistų rankose. Lietuvoje atsirado nemažai naujų, iniciatyvių verslininkų, bet atsirado infiltruotų kagėbistų, kuriems buvo padėta įsitvirtinti, ir pasidarė nelabai džiaugsminga situacija. Bet pasakyti, kad to galima buvo išvengti, reikėtų daug drąsos.
Jeigu būtume pajėgę anksčiau priimti liustracijos įstatymą, būtų buvę sunkiau užgrobinėti ir įsitvirtinti, ypatingai komunistinės ir kagėbistinės nomenklatūros žmonėms. Bet lemiamas dalykas buvo daugumos praradimas 1991–1992 metais ir įstatymų nepriėmimas.
– Nuo 1991 iki 1997 metų buvau Lietuvos savanoris, esu vienas iš tų, kurie buvo prie Seimo, kada žuvo savanoris Artūras Sakalauskas. Kodėl mums nesuteikiamas Lietuvos gynėjo statusas? Prokuratūroje paaiškino, kad dėl to, jog aš nenukentėjau. Profesoriau, kur teisybė?
– Reikia skirti nukentėjusius nuo gynėjų apskritai. Kai žmonės eina ginti savo krašto, jie mažiausiai galvoja apie statusą, o galvoja, kaip apginti tėvynę. Jeigu kas nors paskui juos erzina ar įkalbinėja, kad jiems už tai turėjo kažkas būti, kai kurie ir atsako – aš gavau nepriklausomą Lietuvą. O paklausti, ar gavo ką nors asmeniškai, tarsi premiją, sako, kad jos net neprašė. Bet kiti gal jaučiasi gudresni, nes gavo. Tačiau dėl tų pripažintų statusų turėčiau pasitikslinti.
– Ką manote apie paskelbtą informaciją, parengtą pagal iš JAV ambasados nutekėjusius dokumentus, apie tai, kaip verslą daro nacionalinių dienraščių savininkai, kad jie šantažuoja verslininkus? Profesoriau, kas turėtų nutikti, kad korupcijai žiniasklaidoje ateitų galas?
– Turėtų būti griežtai laikomasi ir esamų įstatymų, ir gal reikėtų papildomo įstatyminio reguliavimo. Bet svarbiausia - įstatymų vykdymas, priežiūra. Tai priklauso nuo teisėtvarkos. Ar jie nepriklausomi, o gal jiems daroma įtaka? Jeigu jie priklausomi, čia prasideda laisvės ir valstybės erozija. Todėl teisėtvarka ir valstybės saugumo institucijos turi pateikti įrodymus, kad tokie dalykai vyksta. Vien to, kad visi žino, kas vyksta, neužtenka. Nors, atrodo, kad visuomenė viską žino, bet pasitikėjimas žiniasklaida aukštas, o tai yra tam tikras prieštaravimas. Būtų gerai, jeigu būtų skiriama, kad kažkoks kanalas, portalas ar laikraštis priklauso tam ir tam, tada visuomenė suprastų, kad informaciją gauna iš oligarcho, savininko. Nors pastarasis ir teigtų, kad jis nesikiša ir nenurodinėja, bet visi žinotų, kad jis gali tai daryti, jeigu norėtų. Turėtų būti daugiau skaidrumo ir aiškumo.
– Ar galima teigti, kad M.K.Čiurlionis ir jo kūryba – didžioji jūsų gyvenimo aistra? Jeigu taip – kodėl būtent jis?
– Nežinau, ar čia tinka žodis aistra, man tai buvo didelė vertybė, buvo noras nešti pasauliui šio menininko kūrybą. Pasaulyje jis buvo žinomas labai mažai. M.K.Čiurlionio kūryba man teikė daug džiaugsmo, džiugino žinojimas, kad galiu kai ko pasiekti visuomenės sąmonėje, žmonių žinojime. Daug metų dirbu šioje srityje. Mačiau, kad tai labai didelės vertės dalykas. M.K.Čiurlionio dvasia, jo minčių ratas, idėjos, ką mes sugebame toje kūryboje įžvelgti, yra didžiulis lobynas žmonijai ir Lietuvai.
– Gerbiamas profesoriau, kaip jūs atostogaujate, koks poilsis jums patinka?
– Atostogavimas yra sąlygiškas dalykas, nes aš dažnai per vadinamas atostogas vis tiek turiu darbų. Tai laikas, kai nevažinėju į Briuselį, nesėdžiu posėdžiuose, o esu laisvesnis. Kai galiu ką nors daryti arba nedaryti. Kitu metu negaliu nedaryti, nes yra pareigos, įsipareigojimai. O per atostogas gali neskubėti, praleisti laiko gamtoje, su artimaisiais, prie jūros, tėviškėje prie Kauno, kur tėvai buvo pasistatę medinę vilą Kačerginėje, kur aš užaugau, ten man mieliausia vieta. Tai laikas, kai širdis atsigauna nuo nelabai linksmos kasdienybės, su kuria reikia visą laiką dorotis. Man nepavyksta numoti ranka į visuomeninius arba šalies rūpesčius, bet tam tikrais laikotarpiais galiu atsipalaiduoti. Braidyti po Baltijos jūrą labai didelis malonumas, vaikščioti po miškus, ypač kai dygsta baravykai. Štai tokie mano pensininko amžiau džiaugsmai.
