15min.lt specialistui uždavė savo skaitytojų klausimus apie įvykius Norvegijoje, smurtą Šiauliuose, agresiją ir kt.
– Po įvykių Norvegijoje diskutuojama, ar žudikas Andersas Behringas Breivikas yra psichiškai sveikas. Sakykite, ar nesveikas žmogus galėtų taip ilgai ir kruopščiai planuoti nusikaltimą?
– Taip, nesveikas žmogus gali ilgai ir kruopščiai planuoti nusikaltimą. Ypač tai būdinga psichopatinėms asmenybėms, kurios fanatiškai tiki kuria nors viena idėja. Bet psichopatiškos asmenybės, neturinčios žmonių palaikymo, paprastai yra greitai demaskuojamos. Jeigu jos turi politinį palaikymą, gali tapti ir politinių judėjimų lyderiais.
Tai reiškia, kad čia prisidėjo ne tik psichikos ypatumai, bet ir nebylus žmonių, arba tiesioginis politinis palaikymas.
– Ar tokiu savo pavyzdžiu A.Behringas Breivikas galėjo paskatinti kitus žmonės įvykdyti panašius išpuolius?
– Žinoma, kad taip. Kai Vakarų Europoje pasirodė Johanno Wolfgango von Goethe romanas „Jaunojo Vernerio kančios“, kuriame herojus nusižudo dėl meilės, Vokietijoje prasidėjo savižudybių banga. Tai yra užkrečiama.
Jei Europoje yra žmonių, palaikančių idėjas apie Kryžiaus žygį, jie gali sekti teroristo pavyzdžiu. Žinoma, tuo atveju, jei jie taip pat turi psichopatinių bruožų: daug logikos, mažai sąžinės.
– Teigiama, kad Norvegija niekada nebebus tokia pati. Ar pritariate šiai nuomonei? Jei taip, kaip pasikeis norvegų visuomenė?
– Skandinavijos šalys greičiausiai nebebus laikomos ramybės oaze. Islandijos įvaizdį labai paveikė ugnikalnio išsiveržimas. Gali būti, kad Norvegija nebebus laikoma tokia saugia šalimi. Joje, tikriausiai, bus sustiprintos saugumo priemonės. Tai reiškia, į Norvegiją vykstantys žmonės oro uostuose bus kruopščiau apieškomi. Turistai bus labiau įsitempę. Taigi tai gali sumažinti ir turistų srautus į Skandinavijos šalis. Tuo tarpu turizmas yra vienas iš šio regiono valstybių pajamų šaltinių.
– Ar labai nustebtumėte, jei kas nors panašaus kaip Norvegijoje įvyktų ir Lietuvoje? Juk pas mus įtampos visuomenėje daug daugiau, bet niekas jau senokai nesprogdina ir nešaudo.
– Šiaulių įvykiai parodė, kad pas mus irgi yra psichopatų. Žmonių, nevertinančių kitų žmonių gyvybės. Tačiau psichopatas, pasirinkdamas vietą, tokią kaip Lietuva, rizikuoja likti periferijoje. Lietuvoje nevyksta tokie ryškūs renginiai, kaip antai Norvegijos Darbo partijos suvažiavimas, kurie psichopatui yra reikalingi norint į savo idėjas atkreipti dėmesį, paskelbti naują evangeliją ir pan. Norvegija šia prasme yra palankesnė šalis. Ji turi aiškią poziciją, ji dažnai pasirenkama kaip vieta įvairiems forumams ir pan.
Tai, kad Lietuva nėra Europos kultūrinis ar politinis centras, kaip tik yra ir palanku – čia yra ramiau. Bet Lietuvoje yra žmonių, kurie širdyje yra tokie patys, kaip A.Behringas Breivikas. Jie yra ksenofobai. Jeigu jie patys nežudo, tai nebyliai palaiko žudikus.
– Ar gali žmogaus smurtą lemti biologiniai veiksniai – ar žmogus iš prigimties yra linkęs nusikalsti?
– Šis klausimas iki galo neatsakytas, bet yra įvairių biologinių, psichologinių teorijų šalininkų. Biologinė teorija sako, kad žmogus, kaip ir kiekviena gyva būtybė, turi teritorinę agresiją. Tai reiškia, žmogus gina savo teritoriją nuo įvairių įsibrovėlių. Pavyzdžiui, jei į jūsų namus atvyksta uošvienė, jūs viduje įsitempiate: svetima būtybė kėsinasi į jūsų teritoriją. Bet kultūrinės nuostatos nuolat švelnina ir paneigia šį teritorijos gynimo instinktą, paversdamos jį priešingu dalyku – vaišingumu, svetingumu.
Biologinės teorijos požiūriu, žmoguje yra tarsi dvi jėgos: viena sako „Mano žemėje, mano teritorijoje bus tik mūsiškiai“. „Mūsiškiai“ tai – norvegui – norvegai, lietuviui – lietuviai, baltajai rasei – tik baltosios rasės atstovai, tuo tarpu jei vyktų karas su ateiviais – tai žmonėms „mūsiškiai“ būtų tik žmonija. Svetimo neturi būti. Priešinga jėga yra svetingumas, vaišingumas: kol tu esi mano namuose, aš tave priimsiu, nusišypsosiu, pavaišinsiu, kad ir ką aš tau jausčiau. Balansas tarp šių dviejų jėgų apsprendžia agresijos laipsnį.
Psichologinė teorija sako, kad agresija yra išmokto elgesio modelio pasekmė. Žmogus nuo pat mažens mokosi įvairių elgesio modelių iš savo artimų žmonių. Jei jis jaučia, mato ir girdi, kad agresija yra pateisinama, kad ji duoda naudos, kad jos dėka galima kažką laimėti, tuomet jo viduje atsiranda tas pats modelis: ir aš pats taip galiu elgtis. Užaugęs vaikas kartoja modelį, kurį matė savo mamoje, tėtyje ar brolyje.
Esama ir situacinių teorijų, kurios agresiją aiškina įvairių situacijų aplinkybių samplaika. Tarkime, karštis – agresijos proveržiai didesni, kai žemėje yra aukštesnė temperatūra. Žmonių susibūrimas – agresijos daugiau ten, kur mažoje vietoje susirenka daugiau žmonių. Anonimiškumas – agresijos daugiau ten, kur agresorius yra nematomas, nežinomas.
Sujungę šias tris teorijas, galime bandyti atsakyti į klausimą, kodėl vyksta konkretus agresijos aktas.
– Kaip manote, ar žiaurų paauglių/jaunuolių elgesį gali paskatinti įvairūs psichiką veikiantys žaidimai bei filmų pramonė? Arba tai, kad už visuomenės švietimą ir humaniškumą atsakingi politikai nesugeba sukurti įstatymų, galinčių sukurti apsaugos sistemą augančiam jaunam protui?
– Šis klausimas taip pat buvo tiriamas amerikiečių psichologo Alberto Banduros. Buvo stebima, kaip mažus vaikus veikia suaugusiųjų pavyzdys. Kambaryje buvo padėta didžiulė lėlė ir į jį buvo atvesti darželinukai. Jiems esant, tyrėjas skriaudė tą lėlę: pliaukštelėjo jai per veidą, šaukė ant jos ir ją spardė. Kito eksperimento metu tyrėjas ant lėlės tiesiog šaukė, bet nespardė. Trečiojo eksperimento metu tyrėjas su lėle tiesiog žaidė.
Vėliau, išėjus iš kambario, buvo stebima, kaip šios grupės vaikų elgsis su lėle. Ten, kur lėlė buvo mušama, ten vaikai elgėsi su ja panašiai – jie irgi ją spardė. Tačiau tai buvo ne vienintelis poveikis. Reikėjo dar dviejų. Jei spardymą atlikdavo moteris, vaikai nebuvo linkę kartoti šio veiksmo, sakydami „Šita moteris elgiasi kaip nenormali, moterys taip nesielgia“. Jei tai darydavo vyras, jie jo veiksmus tarsi pateisindavo. Sakydavo „Šita lėlė bloga, jai taip ir reikia“.
Trečia aplinkybė, kad vaikai taip pradėtų elgtis, reikėjo juos nuvilti. Jie agresijai turėjo būti „užvesti“. Todėl eksperimentą vykdę specialistai specialiai nuvylė vaikus pažadėję jiems saldainių, o vėliau pareiškę, kad saldainių nebus.
Eksperimentas parodė, kad agresyvus suaugusiųjų elgesys iš tiesų skatina vaikus šį elgesį kartoti. Tačiau jis taip pat atskleidė, kad vien tokio elgesio stebėjimas nėra pakankama aplinkybė, kad vaikai pradėtų jį kartoti. Reikalinga nusivylimo situacija ir tai, kad vaikai tą veiksmą pateisintų, laikytų jį normaliu. Jei vaikas matys, kad kažkas kažką muša, bet manys, kad tai nenormalu, vargu ar jis kartos tą elgesį.
Todėl atsakyti į klausimą, ar gali žaidimas paveikti paauglį, reikia labai protingai. Reikia suvokti, kad savimi patenkintą vaiką vargu ar paveiks ekrane matytas smurtas. Didesnė tikimybė, kad jis paveiks nusivylusį vaiką. O jei tai, ką jis mato pateikiama kaip geras ir normalus elgesys, tai tikrai paveiks. Todėl kuriant kompiuterinius žaidimus, filmus ar pasakas, labai svarbu aiškiai įvardyti, kas yra normalu, o kas ne.
Rusų kinematografijoje yra labai geras pavyzdys, animacinis filmukas „Na, palauk“. Žiūrėdami jį vaikai labai aiškiai supranta, kad nuolat agresyvus vilkas yra blogas. Jis nėra tas, kurio pavyzdžiu reikia sekti, nes vėliau jam tenka patirti įvairias skriaudas. Kiškis jį visada nugali gudrumu.
Tuo tarpu koks nors veiksmo filmas perša visai kitą idėją: kumščiu, koja ir kulkosvaidžiu naudojasi „gerieji“, pagrindiniai herojai. Todėl net ir kuriant filmus apie smurtą, labai gerai, kai kūrėjai pamąsto apie tai, kaip jie vertina savo herojus – kaip normalius ir teigiamus, ar kaip nenormalius ir neigiamus.
– Ar dabartiniai paaugliai/jaunuoliai išties yra kitokie nei anksčiau? Jei taip, kaip apibrėžtumėte jų kitoniškumą? Kada įvyko šis pokytis ir kas jam turėjo daugiausia įtakos?
– Dabartiniai paaugliai augo jau laukinio kapitalizmo ir nepriklausomybės laikais. Tai reiškia, kad jų gyvenime buvo daugiau pragmatizmo. Jeigu jų tėvai augo socialistinėje aplinkoje, su savo ideologija, su deficito baime, dviguba morale, su baime turėti ir reikšti savo nuomonę, tai dabartinis paauglys atsiduria ir auga pasaulyje, kuriame labai svarbios pragmatinės vertybės, kuriame yra daugiau laisvės ir kur tėvai neturi aiškių moralinių normų, koks jis turi būti.
Daugelis post-sovietinių tėvų kartoja, kad jie nori, kad vaikai patys susirastų sau kelią, kad jie nesikiš į jų gyvenimą, kad svarbiausia, kad jie galėtų išgyventi. Tai reiškia, jie vaikuose skatina laisvę ir pragmatizmą. Pirmoji dalis palankesnė paauglių vystymuisi – paaugliai neturi bijoti, kaip kad bijojo jų tėvai, kalbėti ką jie mano, daryti savo reikalus ten, kur jie nori juos daryti. Kita vertus, atsirado daug laisvės, kuri baugina paauglius, nes jie patys turi išsirinkti, kuo jiems būti, kaip jiems išgyventi ir jie patys turi atsakyti už pasekmes.
Todėl dabartinė paauglių karta yra nerimastingesnė, atsakingesnė, pragmatiškesnė. Jiems tenka daug mąstyti apie pinigus, kaip juos užsidirbti, iš kur jų gauti. Taip yra dėl padidėjusios laisvės, galimybės keliauti, apsipirkti, pramogauti, ko jų tėvai negalėjo. Tėvai turėjo pinigų, bet nežinojo, kur juos dėti, todėl dėdavo į taupkasę. Paaugliai turi, kur padėti pinigus, bet neturi tų pinigų. Taip atsiranda motyvas greičiau užsidirbti. Jeigu paauglys turėjo tėtį-gydytoją ar tėtį-mokytoją, kuris visą gyvenimą dirbo tėčiu ir mokytoju, jis atsidūrė pasaulyje, kur nėra vienos profesijos. Kur tėčiai-gydytojai tampa verslininkais, mamos-mokytojos tampa buhalterėmis, o buhalterės tampa įmonių generalinėmis direktorėmis. Išnyko ryšys su tėvais, pagal kurį viena profesija buvo pasirenkama visam gyvenimui.
Tai apsunkino tėvų patirties perdavimą paaugliams. Paaugliai sako „Pasaulis, mama, tėti, yra kitoks. Čia nereikia turėti vienos profesijos“. Todėl sunkiau pasidarė ir tėvams. Jie dažniau sutrinka, nežino, ką daryti su savo vaikais. Jie jaučiasi kalti, kad blogai juos auklėjo. Tai natūralus jausmas, nes paauglių pasaulis labai skiriasi nuo tėvų pasaulio. Tai įneša papildomą poreikį atstatyti ryšį tarp paauglio ir tėvų. Pakelti abiejų pusių pasitikėjimą. Todėl pas psichoterapeutus dažnai ateina tėvai ir skundžiasi problemomis su paaugliais. Arba atvedami paaugliai, kurie skundžiasi problemomis su tėvais.
– Naujienos apie paauglių/jaunuolių smurtą Lietuvą dažniausiai pasiekia iš užsienio. Tačiau pastaruoju metu šiurpių jaunų žmonių padarytų nusikaltimų daugėja ir Lietuvoje. Ar nemanote, kad greitai bus šaudoma ir Lietuvos mokyklose?
– Tai baimės padiktuotas klausimas. „Jeigu taip yra“, svarsto žmogus, „ar nebus taip dabar visada“? Gyvenimas nėra toks, kad jeigu kažkur kažkas įvyksta, tai staiga pradeda vykti visur. Atvirkščiai – dažnai po smurto būna priešingos reakcijos banga. Nežinau, kaip į tragediją Šiauliuose reaguoja kiti mokyklos moksleiviai, bet manau, kad neigiamai. Mažai kas žavisi tokiu elgesiu.
Net Rusijos kraštutiniai dešinieji, sužinoję apie įvykius Norvegijoje, iškart pareiškė, kad jie tikrai taip nesielgs ir kad tai yra nukrypimas. Visi kraštutiniai dešinieji Europoje pasmerkė tokį elgesį.
Manau, kad ir Lietuvoje į smurtą pirmiausia būna atvirkštinė reakcija: mes niekada taip nedarysime, tai yra per daug. Todėl maža tikimybė, kad lietuviai staiga ims kartoti beprotiškus ir žiaurius veiksmus.
– Mano vaikas beveik visą laiką sėdi prie kompiuterio arba naršo internete telefonu. Kai atimu tuos žaislus, būna irzlus ir piktas, o kai leidžiu naudotis – labai dėkingas ir ūmiai pralinksmėjęs. Ar čia dar įmanoma ką nors pakeisti?
– Būtų gerai, jei tai būtų vieno vaiko reiškinys. Tuomet šį pomėgį, psichiatrijos terminais, būtų galima laikyti „super vertingu“ pomėgiu. Tačiau reiškinys, kai žmonės sėdi prie kompiuterio ar prie telefono, apėmė didelę šiuolaikinės visuomenės dalį. Todėl šio reiškinio nebegalima laikyti liga. Į tai reikia žiūrėti kaip į reiškinį.
Tuo tarpu bandyti stoti prieš šį reiškinį yra tas pats, kas siekti savo krūtine užstoti cunamį. Manau, šioje vietoje savo galimybes reikia įvertinti labai realistiškai ir užuot kovojus su kultūriniu reiškiniu, pabandyti atrasti su paaugliu dalykų, kur jis gali jaustis vertingas. Jeigu jis kažką daro gerai, galima jo paprašyti tai daryti. Jeigu jis gerai moka daryti kažką, kas susiję su kompiuteriais, galima paprašyti, kad jis padėtų tėvams ten, kur jie kažko nesupranta. Tie, kurie toje erdvėje išbūna, daugiau apie ją išmano. Tokiu būdu galima bandyti panaudoti paauglio pomėgį, užuot pabandžius su juo kovoti.
– Labai mėgstu žiūrėti siaubo filmus, nors suprantu, kad jie yra tik laiko gaišimas. Kodėl žmones taip traukia žiaurūs ir bjaurūs vaizdai?
– Žmones traukia viskas, kas susiję su paslaptimi. Gyvybė ir mirtis yra dvi didžiulės paslaptys, kurias labai sunku įminti. Todėl žmones visuomet traukė viskas, kas susiję su šiais reiškiniais.
Kitas dalykas, žmonės, bijodami mirties, o bijo jie dažnai to net nesuvokdami, žaidžia su tuo. Taip tarytum nukenksmindami mirties siaubą. Potraukis viskam, kas susiję su destrukcija, mirtimi, ir traukia, ir baugina. Kai žmogus turi sveiko proto, jis apsiriboja vaizdais, žaidimais. Kai žmogus sveiką protą praranda, imasi veiksmų: pradeda vaikščioti tilto turėklais, bando susprogdinti bombą kieme ir pan. Kai visiškai išeina iš proto, žmogus ima viską naikinti.
– Ką reiškia ta juodų rūbų, tamsių jėgų garbinimo mada? Hipiai ir pankai protestavo prieš kapitalizmą, o ką nori pasakyti šie judėjimai?
– Gotai pirmiausia atsirado 1980-ųjų pradžioje, kaip reakcija į post-pankus. Iš pradžių gotai tiesiog kopijavo tam tikras muzikines grupes. Manoma, kad grupių „Joy division“ ir „Dead can dance“ kūriniai buvo pirmieji, kuriuose pradėjo skambėti depresyvumas, ano pasaulio stiliaus garsai ir nuotaika. Kaip visada, atsiranda ir muzikinių stilių pasekėjai: jie pradeda rengtis taip, kaip rengiasi atlikėjai. Taigi ir tada pasekėjai ėmė tai daryti ir pradėjo pirmiausia mėgdžioti vampyrus.
Pastaruoju metu perkamiausi ir populiariausi romanai bei filmai – apie jaunus vampyrus. Taip atsirado jaunimo mada – gotai. Jų pagrindinė idėja: mirtį galima pagražinti. Gotai pradėjo nešioti labai daug juodumo, pradėjo balinti veidus, juodinti paakius, kad labiau primintų vampyrus ar mirusiuosius. Jei pankai akcentavo kovą su miesčioniškumu, gotai akcentuoja draugystę su vampyrais ar numirėliais. Jie yra marginalai. Jie yra ne pagrindinėje kultūrinėje srovėje, bet šone. O šone visada atsiduria tai, ko pagrindinė srovė nepripažįsta.
Šiuo metu mūsų visuomenėje pripažįstamas jaunimo ir grožio kultas, taigi natūralu, kad periferijoje atsiduria viskas, kad susiję su irimu, puvimu. Kai pagrindinėje kultūrinėje srovėje buvo miesčioniškumas, kai visi pirkdavo sklypus, namus, kompiuterius, periferijoje atsirado antimiesčioniškumas – pankų judėjimas. Kai dabar pagrindinėje srovėje akcentuojamas gyvybės, meilės ir grožio kultas: visi turi būti liekni, niekam neturi būti daugiau nei 30 metų ir t.t., periferijoje atsirado tai, kas paneigiama: atgal grąžinama irimo, puvimo, mirties, nykimo idėja ir ją grąžina gotai.
– Ar neįžvelgiate patologinės nemeilės žmonėms mūsų šalies aukščiausių vadovų kalbose, mąstysenoje ir veiksmuose? Klausiu, nes taip atrodo stebint juos per TV ir matant mūsų žmonių skurdą.
– Niekada nemaniau, kad mūsų valdžia kažkokiu būdu gali prisidėti prie mūsų turtėjimo. Demokratinėse valstybėse valdžia atskirta nuo pajamų. Tiek, kiek žmogus uždirba, priklauso nuo jo įdedamo darbo. Tai laisvos rinkos dėsnis. Neišvengiamai atsiranda žmonių, kuriems sekasi ir kuriems nesiseka.
Idėja, kad valdžia turi prisidėti prie žmonių sėkmės, yra socialistinė. Ši idėja niekada nežūsta. Pavyzdžiui, Skandinavijoje socializmą bandoma sujungti su laisvąja rinka. Tačiau Lietuvoje vis dar egzistuoja laisvoji rinka. Todėl šioje situacijoje žiūrėti į valdžią yra beprasmiška. Žiūrėti reikia ne į premjerą, ne į Vyriausybę, bet į savo galimybes užsidirbti ir žinoti, kad tokiomis aplinkybėmis niekas negarantuoja, kad tau pasiseks. Tai laisvosios rinkos realybė.
Jei žmogus pasiilgsta protingo ir rūpestingo premjero, jam reikia keltis į Baltarusiją, Šiaurės Korėją ar į Venesuelą. Socialistinėse šalyse viskas teisingai: kaip nuspręs didysis vadas, taip ir bus. Laisvosios rinkos šalyse didžiojo vado nelieka. Didysis vadas yra pinigai.
– Kaip geriausia elgtis susidūrus su įžūliais ir agresyviais žmonėmis viešumoje, kai praeiviai įžeidinėjami, iš jų tyčiojamasi ar jiems grasinama, ieškoma priekabių autobusuose, gatvėje ir pan.?
– Yra labai daug žmonių, kuriems agresija sukelia didelį nerimą. Yra labai daug emociškai pažeidžiamų žmonių, kurie negali žiūrėti į agresiją. Ką nors patarti šiems žmonėms sudėtinga, nes jie vis tiek reaguoja į agresiją. Tai ženklas, kad jie yra humaniški, kad jiems gaila tų žmonių. Jiems nereikia su tuo kovoti.
Jei jie turi drąsos, išeidami iš to jausmo jie gali apginti skriaudžiamąjį. Jei drąsos neturi, tik tyliai kenčia, jie gali mokytis būti drąsiais. Yra labai didelis skirtumas tarp to, ar bailiai stebite agresiją ir nieko nedarote, ir to, ar jūs stojate ir ginate tą, kurį skriaudžia. Jeigu jūs darote tai ryžtingai ir esate ne vienas, tuomet agresoriai greitai pasišalina. Susidūrusi su ryžtu, agresija pasiduoda. Susidūrusi su bailumu, agresija tik didėja.
– Kaip prakalbinti pasyviai agresyvų žmogų? Žmogus neišsako, ką jaučia, ko nori, kas jam patinka, nepatinka... Į atvirus klausimus atsako „Viskas gerai“, nors elgesys aiškiai byloja ką kita. Į patinkančius dalykus reaguoja labai santūriai, į nepatinkančius – užsidaro, klausiamas burbteli „Viskas gerai“. Kartais imasi kažkokių netiesioginių keršto būdų: smulkių kiaulysčių, sarkazmo, erzinimo. Gerai, jeigu reaguoja, tada bent jau galima suprasti, kad kažkas patiko arba ne. Dažniausiai tyla. Man stengiantis racionaliai reaguoti, situacija nesikeičia, nes į tiesius klausimus arba neatsakoma, arba atsakoma psichologiniais žaidimais, manipuliacijomis... Kokių žaidimų ir kaip išmokti man?
– Panašu, kad klausiančioji jau yra įtraukta į žaidimą, nes labai aktyviai bando pakeisti tą žmogų, įsikišti į jo gyvenimą, išvilioti jį atviram pokalbiui ir pan. Dažniausiai pasyviai agresyvus žmogus provokuoja kitus taip elgtis su savimi. Todėl tokioje situacijoje svarbiausia yra ne tai, kaip išmokti su tokiu žmogumi žaisti, bet suvokti, kad to apskritai nereikia. Jeigu pasyviai agresyvus žmogus paliekamas pats sau, jo žaidimas praranda prasmę, nes jo provokacijos niekam neįdomios.
Geriausia reakcija į pasyviai agresyvų žmogų: nustoti juo domėtis ir užsiimti savimi. Tuomet pasyviai agresyvus žmogus priverstas pareikšti savo reikalavimus garsiai ir tiesiai.
– Pasakykite penkiais sakiniais: ko reikia, norint išgyventi Marijos žemėje ir neišprotėti?
– Manau, norint išgyventi Marijos žemėje, reikia turėti humoro jausmą ir nepamiršti kelių svarbių jo atspalvių: sarkazmo, ironijos, satyros, linksmo juoko ir sugebėjimo save pamatyti iš šono bei iš savęs pasijuokti.
– Ko Jus asmeniškai išmokė šita krizė?
– Būtent humoro jausmo. Per finansinę krizę man kilo mintis parašyti knygutę „Kaip išgyventi Marijos Žemėje“.
– Kokia Jūsų nuomonė, ar įmanoma atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio pačiam, be specialistų ar kitokios pagalbos „iš šalies“?
– Atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio gali tada, kai viduje įsijungia aiškus „stop“ signalas. Jokia draugija, joks vaistas ar kas kitas šio signalo neįjungs, jei neįjungsi jo pats. Kai tai padarysi, tuomet, kaip pagalbinė priemonė, tarnauja ir kodavimas, ir Anoniminių alkoholikų draugija, ir Minesotos programa bei pan. Tačiau kada įsijungia šis „stop“ signalas, pas kiekvieną yra savas laikas.
– Kiek procentų pacientų padeda psichoterapija, ar tai efektyvu? Jei taip, kokiais tyrimais remiatės?
– Psichoterapijos efektyvumas buvo tirtas keletą kartų. Ją lygino su gydymu antidepresantais. Tie tyrimai buvo atliekami 1980-aisiais, 1990-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje. Tai buvo dideli tyrimai, apėmę visą pasaulį. Buvo lygintos netgi skirtingos psichoterapijos, siekiant nustatyti, kuri yra efektyvesnė. Paaiškėjo, kad jeigu antidepresantai padeda 2/3, psichoterapija padeda 3/4 pacientų.
Tyrimų metu išaiškinta, kad didelio skirtumo tarp psichoterapijos metodų nėra. Taip pat paaiškėjo, kad trumpalaikė psichoterapija gali turėti tokių pačių rezultatų kaip ilgalaikė. Išvada: jei reikia rinktis, geriau, kad psichoterapija būtų, nei kad jos nebūtų.