Portalas 15min su A.Vaicekausku artėjant Naujųjų metų šventei kalbėjosi apie Naujųjų metų istoriją Lietuvoje: kodėl metai mūsų krašte prasideda būtent sausio 1 d., kada juos pradėta švęsti panašiai kaip dabar ir kodėl senovės lietuviams ši diena ilgą laiką buvo tik nieko ypatingo nereiškusi data kalendoriuje.
– Kada lietuviai švęsti Naujuosius metus pradėjo būtent sausio 1 d.?
– Lietuviai, kaip ir visa Europa, Naujuosius metus sausio 1 d. švęsti teoriškai turėjo pradėti XVI a. pabaigoje, po popiežiaus Grigaliaus XIII 1586 m. įvykdytos kalendoriaus reformos. Jos metu senasis Julijaus kalendorius, nuo astronominio laiko tuomet atsilikęs daugiau nei dešimčia dienų, buvo keičiamas nauju. Pagal šį kalendorių metai turėjo prasidėti būtent sausio 1 d. Abiejų Tautų Respublika prie Grigaliaus kalendoriaus perėjo viena pirmųjų.
Tačiau sakau „teoriškai“, nes praktikoje didžioji dalis Europos naująjį kalendorių pasitiko ganėtinai nenoriai. Artimesnėse Romos popiežiui ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus dvarui šalyse, ypač tiesioginėse Habsburgų valdose, naujasis kalendorius turėjo įsigalioti praktiškai iš karto popiežiui paskelbus ediktą.
Tačiau buvo nemažai valstybių, ypač protestantiškų, kurios daugiau negu 100 metų priešinosi naujajam kalendoriui. Turime pavyzdį ir visai šalia: protestantiška Ryga buvo nepatenkinta nauja tvarka, ir Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas turėjo net siųsti kariuomenę į Rygą, kad rygiečiai priimtų naująjį kalendorių. Tačiau visgi iki XVII a. vidurio Grigaliaus kalendorius įsigalėjo krikščioniškoje Europoje ir sausio 1 d. tapo beveik visuotinai priimta Naujųjų metų data.
„Čia svarbu pažymėti, kad mūsų kaimynė Rusijos imperija ir tada vis dar gyveno pagal Julijaus kalendorių, o būtent XVII a. viduryje prasidėjo didžioji Rusijos ekspansija į LDK, mūsų valstybei pasibaigusi liūdnai. Patekus į Rusijos imperijos sudėtį, be abejo, Lietuvoje buvo įvestas Julijaus kalendorius. Vėl prie Grigaliaus kalendoriaus visoje Lietuvoje grįžta 1915 m.
Kita vertus, svarbu suprasti, kad Naujų metų kalendorinė data yra viena, o pats Naujųjų metų šventimas sausio 1 d. kalbant apie valstietišką, liaudišką tradiciją yra pakankamai nesenas dalykas. Lietuvos kaime, valstietiškoje aplinkoje įpročio švęsti Naujuosius metus nebuvo dar ir XX a. pradžioje.
Tiesa, į Naujųjų metų išvakares gruodžio 31 d. buvo perkelta dalis Kūčių tradicijų, pavyzdžiui, šventinė vakarienė, asmeninės ateities būrimai ir būsimų orų spėjimai. Gruodžio 31 d. netgi buvo vadinama „Mažosiomis Kūčiomis“. Bet šiai vakarienei buvo skiriama daug mažesnė reikšmė. Ji buvo ne tokia gausi, ir be pasninko valgių. Tradicinėje žemdirbių kultūroje Naujųjų metų, o tiksliau – laiko virsmo vaidmenį atliko kalėdinės šventės.
Dar XIX a. Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse Naujieji metai buvo išskirtinai miesto ir dvaro šventė, pasižymėjusi viešumu, triukšmingumu, šventinėmis puotomis. Apie naujametinius karnavalus Lietuvos aristokratų rūmuose žinome nuo XVIII a. pabaigos. Tačiau jie buvo perimti iš Vakarų Europos ir neturėjo nieko bendra su tradicine Lietuvos žemdirbių kultūra.
– O kodėl Naujųjų metų pradžios data Vakarų Europoje tapo būtent sausio 1 d.?
– Sunku pasakyti. Dažnai paaiškinimai, kodėl viena ar kita šventė švenčiama būtent tada, atsiranda praėjus daug metų po šventės atsiradimo ir datos įsitvirtinimo.
Senojoje kultūrinėje Europos tradicijoje Naujųjų metų šventė, arba tiksliau – laiko pasikeitimo šventė buvo švenčiama kovo pradžioje. Taip buvo antikinėje Romoje, taip buvo senovės germanų pasaulyje, ir, greičiausiai, taip buvo didelėje Europos dalyje iki pat popiežiaus Grigaliaus Didžiojo kalendorinės reformos ir naujo bažnytinio kalendoriaus įsitvirtinimo. Nors jau senovės Romoje sausio 1 dieną buvo švenčiama dievui Janusui skirta šventė, kuri pradėdavo naują valstybinių švenčių sezoną.
Šiandieną visas Naujametinis šurmulys yra pažymimas gruodžio 31 d. vidurnaktį. Gruodžio 31 d. krikščioniškasis pasaulis mini Šv. Silvestro dieną. Pastaroji siejama su dviejų bendravardžių popiežių – Silvestro I (valdė 314-335 m.) ir Silvestro II (valdė X ir XI a. sandūroje) asmenybėmis. Tačiau kada ir kodėl kalendorinė Naujųjų metų pradžia Bažnyčios buvo susieta su Šv. Silvestro diena, šiandien galime tik spėlioti.
Vienas iš paaiškinimų yra siejamas su pasaulio pabaiga. Kaip mes 2000 m. laukėme pasaulio pabaigos, lygiai taip pat krikščioniškoji Europa 1000 m. irgi laukė pasaulio pabaigos.
Kaip mes 2000 m. laukėme pasaulio pabaigos, lygiai taip pat krikščioniškoji Europa 1000 m. irgi laukė pasaulio pabaigos.
Pagal bažnytinę legendą, 1000 mūsų eros metais į laisvę turėjo ištrūkti mitinis krikščionybės žvėris – drakonas Leviatanas, kurio ugnimi spjaudančius nasrus šv. Petro antspaudu esą užrakinęs ir Vatikano požemiuose uždaręs Silvestras I. Žmonės esą su didele baime meldėsi ir laukė, kol iš Leviatano nasrų prasiveržusi ugnis sunaikins Pasaulį. Pasaulio pabaiga neatėjo, ir žmonės pasipylė į gatves, pradėjo triukšmauti. Ir taip, pasakojama, atsirado viešoji Naujų metų laukimo ir šventimo tradicija, siejama būtent su pasaulio pabaigos nesulaukimu.
Kadangi tuometinio popiežiaus, valdžiusio 999-1003 m., vardas buvo Silvestras, tai Naujų metų datos susiejimas su nepasiteisinusiais apokaliptiniais krikščionių lūkesčiais ir naujo tūkstantmečio pradžia visai tikėtinas. Bet net ir ši istorija labiau aiškina ne datos pasirinkimą, o tai, kodėl įprasta Naujuosius metus švęsti viešai ir triukšmingai. Tiesioginių sąsajų tarp pasaulio pabaigos bijojimo 1000 m. ir naujųjų metų pradžios dienos nustatymo XVI a. pabaigoje šaltiniai neužfiksavo.
Beje, kalbant apie Naujųjų metų triukšmingumą, galima pastebėti, kad įprotis šaudyti fejerverkus į Europą atėjo iš Azijos, iš Kinijos, kur išrasti ir parakas, ir fejerverkai. Kinijoje ilgai egzistavo ankstyvosioms civilizacijoms būdingas įsitikinimas, kad tam tikram laiko ciklui einant į pabaigą, pasaulyje esą gali įsivyrauti požemių pasaulio pabaisos, kurios grasina sunaikinti pasaulį. Vaizdiniai apie mėnulį norinti praryti kosminį drakoną kinų kultūrinėje tradicijoje gajūs ir šiandieną.
Panašių įsitikinimų turėjo ir kitos senovės tautos. Hetitai gelbėjo pasaulį nuo kosminės gyvatės, indai ar skandinavai šventinio laiko virsmo kontekste minėjo kosminį pirmažmogį, iš kurio kūno dalių buvo sukurtas pasaulis, žydai turėjo jūrų pabaisą Rabi, kurią įveikė dievas Jahvė.
Europa Rytų civilizacijomis susidomėjo XIX a. Pamiršę savo pačių kultūros ištakas, išaukštinę žmogaus racionalumą ir individualumą, pasukę techninės civilizacijos kūrimo linkme, europiečiai laikas nuo laiko puola žavėtis Rytų civilizacijomis, kuriose žmogus iki šių dienų išlieka mažyte, tačiau visiškai integruota ir nekonfliktuojančia žmogų supančios visatos dalimi. Kartu su domėjimusi rytų kultūra į Vakarų Europą atėjo ir šventiniai fejerverkai.
Beje, triukšmo kėlimo tradiciją per šventes turėjo ir lietuviai. Ir per Velykas triukšmavo, ir per Kalėdas šaudė. Tik klausimas, kokia buvo to priežastis. XIX a. kultūros tyrinėtojai per analogijas su Rytų kultūra aiškino, kad lietuviai taip irgi kovojo su piktosiomis jėgomis. Bet tai – jau gana modernios interpretacijos. Tad, greičiausiai, ir pati triukšmo kėlimo tradicija yra nauja, atsiradusi užmirštant senąsias apeigas ir siekiant užpildyti atsiradusią tuštumą.
– Minėjote, kad Naujųjų metų vaidmenį žemdirbių kultūroje atliko Kalėdos. Ar galite paaiškinti plačiau?
– Žemdirbių kultūroje svarbiau ne tas kalendorinės metų datos pasikeitimas, kuris įvyksta konkrečiu momentu naktį iš gruodžio 31 į sausio 1 d., bet ilgiau trunkantis sezono pasikeitimo laikotarpis, susietas su gamtos ritmais.
Žemdirbių kultūroje svarbiau ne tas kalendorinės metų datos pasikeitimas, kuris įvyksta konkrečiu momentu naktį iš gruodžio 31 į sausio 1 d., bet ilgiau trunkantis sezono pasikeitimo laikotarpis, susietas su gamtos ritmais.
Valstiečiams tai buvo aiškiai išreikštas poilsio laikotarpis, kai praėjusių metų ūkio darbai jau atlikti, o naujų metų darbai – dar nepradėti.
Tas sezono pasikeitimas ir kartu perėjimas iš vienų metų į kitus lietuvių kultūroje apima laikotarpį maždaug tarp Kūčių ir Užgavėnių. Realiai ir Kūčios, ir Užgavėnės turi daugiau laiko virsmo šventės požymių negu kalendoriniai Naujieji metai.
Struktūriškai Kalėdų laikotarpio šventės ir Užgavėnės tradicinėje lietuvių kultūroje yra identiškos, tiesiog kalėdinės šventės dėl sąsajų su krikščionybe galiausiai įgavo didesnį vaidmenį. Neatsitiktinai šios svarbiausios žemdirbiui metų šventės vyksta būtent pasibaigus darbų sezonui ir prieš jam prasidedant – kai jau prasideda darbai, švęsti žemdirbys nelabai turi kada.
Kalėdinis šventinis laikotarpis tradicinėje liaudiškoje kultūroje tęsėsi maždaug nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Be abejo, jo pradžiai ir pabaigai įtaką darė Grigaliaus kalendoriaus datos, bet jo pradžia labiau buvo susieta su saulėgrįža – astronominio saulės kelio dangaus skliaute pasikeitimo momentu, kai įvyksta laiko virsmas ir diena vėl pradeda ilgėti.
Beje, žiemos saulėgrįžos laikotarpio sąsajos su Naujų metų pradžia – labai senos. Dar senųjų Artimųjų Rytų civilizacijų – babiloniečių, hetitų, kitų senųjų indoeuropietiškų kultūrų – laiko pasikeitimo šventės pasižymėjo tam tikrais bruožais, kurių pėdsakų aptinkama ir lietuvių kalėdiniuose papročiuose. Tarkime, ateities spėjimą kiekvienam būsimų metų mėnesiui.
Senovės Babilone ir kitose kultūrose žiemos saulėgrįžos laikotarpiu netgi vykdavo savotiškos religinio pobūdžio misterijos, kurių metu buvo vaidinamas pasaulio žlugimas įsigalint pabaisai, kosminiam padarui. Tą kosminį padarą nugalėjus, esą iš jo kūno dalių būdavo sukuriamas naujas pasaulis. Taip per žiemos saulėgrįžą pasaulis tarsi gimdavo iš naujo. Prasidėdavo naujas laiko ciklas.
Šių senųjų kultūrų ir jų švenčių pėdsakus galime pastebėti ir tradicinės lietuviškos kultūros kalėdinėse apeigose. Taigi, jei į Naujuosius metus žiūrėsime kaip į laiko pasikeitimo ir naujo laiko ciklo pradžios šventę, tai tradicinėje Lietuvos kultūroje simbolinį – apeiginį laiko pasikeitimo akcentavimą mes labiau matome kalėdinio laikotarpio tradicijose, o ne kalendorinėje Naujųjų metų šventėje sausio 1 d.
– Kodėl būtent žiemos saulėgrįža, o ne kalendorine data paremtas metų pasikeitimo suvokimas žemdirbiškoje kultūroje buvo taip svarbu?
– Todėl, kad gamtos ritmai, astronominiai ritmai žemdirbiui buvo visos gyvensenos pamatas. Nuo jų priklausė gamtinių sezonų, taip svarbių žemdirbystei, kaita. Jie buvo visų senųjų kultūrų, ne tik Lietuvos, kalendorinių sistemų centre. Nes nuo jų tiesiogiai priklausė žmogaus išgyvenimas.
Svarbu suprasti, kad toks kalendorius, kokį įvedė Grigalius ir kokį mes turime šiandien, yra visiškas civilizacijos produktas. O linijinis laiko skaičiavimas ir linijinė laiko samprata, pagal kurią žemiškasis pasaulis turėjo pradžią ir turės pabaigą – krikščionybės įsigalėjimo pasekmė. Kultūriniu požiūriu linijinis laiko skaičiavimas yra vienas didžiausių krikščionybės įvykdytų pakeitimų žmonių pasaulėžiūroje.
– Tai, pavyzdžiui, 1600 m. paklaustas, kelinti dabar metai ir kokia šiandien diena, lietuvis žemdirbys net nesuprastų, ko jo klausia?
– Suprastų. Nes ta krikščioniška pasaulėžiūra jau būtų jam padariusi įtaką. Mes kartais įsivaizduojame, kad lietuviai valstiečiai buvo atitolę nuo krikščionybės, kad krikščioniškasis gyvenimo būdas prieštaravo jų tradicijoms.
Bet tradicinėje kultūroje taip nebuvo, kad nauja pasaulėžiūra iš esmės prieštarautų ankstesnei. Nes jos kalbėjo apie skirtingus dalykus. Dažnai duodu tokį palyginimą: krikščionybė aiškina, koks turi būti žmogaus gyvenimas, kad gautų tinkamą atpildą po mirties, bet ji nieko nesako apie tai, ką tas žmogus turi daryti, kad gerai augtų duona, kad vaikai sveiki būtų.
Ten, kur reikėjo elgtis pagal krikščionišką mokymą, kad gerai gyventų po mirties, gautų teisingą atpildą, taip valstietis ir elgėsi. Bet apie jam dar svarbesnius egzistencinius dalykus – kaip užsiauginti duoną, ką daryti, kad visi būtų sveiki, gyvenimas tęstųsi – kalbėjo jo senoji tradicija, iš tėvų ir senelių perimti tikėjimai. Jų jis ir laikėsi ir tame nematė jokių prieštaravimų su krikščionybe.
Taigi, bažnytinį kalendorių valstietis pažinojo. Jau vien tam, kad žinotų, kada bus bažnytinės šventės. Kitas klausimas – kiek jam tas kalendorius buvo aktualus. Šv. Silvestras, kaip bažnytinė šventė, žemdirbiui su jo senąja tradicija iš principo nesisiejo. Ir abejoju, ar, pvz., XVII a. žemdirbiui sausio 1 d. galėjo būti nors kiek svarbi. Tai buvo tik dar viena diena tame jau mano minėtame metų pasikeitimo laikotarpyje be didesnių darbų tarp Kalėdų ir Užgavėnių.
– Kodėl Naujieji metai kaip šventė, kokią ją suvokiame dabar, Lietuvos kaime išplito būtent tarpukariu?
– Tarpukaris kaimo gyvenimą pakeitė neįsivaizduojamai. 1923 m. pradėjus žemės reformą ir kaimą išskirsčius į vienkiemius, sugriuvo visa tradicinio bendruomeninio kaimo struktūra. Įsivaizduokite: anksčiau visi dirbo bendrai, linksminosi bendrai, daug dalykų turėjo bendrai. Toks gyvenimo ritmas suformavo modelį, kai ir šventės buvo švenčiamos kartu, ir darbai buvo nudirbami tuo pačiu ritmu.
Po 1923 m. daugelis žemdirbių gavo individualų žemės plotą ir jame galėjo daryti ką nori. Valstybės lygmeniu pradėtos propaguoti agrotechninės naujovės, atsirado naujos gyvulių veislės, pradėtos auginti naujos augalų rūšys. Žemdirbystė pasidarė visiškai kitokia.
Bendruomeninis kaimas buvo tarsi pasaulėlis pats savyje. Dvaro, miesto kultūros elementai valstiečiui buvo svetimi. Dažnai jis net nesuprato dvarininko ar miestiečio kalbos, kadangi miestiečiai ir dvarininkai buvo linkę kalbėti lenkiškai, vokiškai, rusiškai ir t. t. Todėl ir apie tai, kad Naujuosius metus galima švęsti būtent sausio 1 d., kai keičiasi kalendoriniai metai, jis nežinojo. O jei ir žinojo – nesuprato.
Bet XX a. pradžioje atsirado vietinė lietuviška valdžia, mokyklos. Kaimo infrastruktūra priartėjo prie miesto, o miestas savo ruožtu pildėsi išeiviais iš kaimo, valstiečių vaikams išvykstant studijuoti, į kariuomenę ir taip toliau. Visa tai lėmė, kad kultūriškai ryšiai tarp miesto ir kaimo pasidarė artimesni.
Taip, ta informacija atėjo lėtai, bet ji atėjo. Ir Naujųjų metų data pamažu įsitvirtino, nors tai įvyko tik ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. O vėliau Naujųjų metų šventimas labai plito ir sovietmečiu dėl dirbtinio kalėdinės šventinės tradicijos naikinimo, ją pakeičiant labiau pasaulietine Naujųjų metų švente.
Pirmą kartą šis interviu publikuotas 2017 m. gruodžio 31 d.
