Dirbo 10 metų
Darbai iki to, kai pradėti archeologiniai tyrimai Vilniaus Antakalnyje esančiose Našlaičių kapinėse, trūko ne savaitę ir ne mėnesį, kaip sako T.B.Burauskaitė, dirbta net daugiau nei 10 metų. „Yra ne vienas surastas partizano kapas, mes vadintume jį užkasimo, žūties vieta. Juk žinome, kad sovietų okupacijos metais partizanų kūnai buvo niekinami, užkasami įvairiausiose vietose, negrąžinami artimiesiems palaidoti, nekalbant apie vadus“, – kalbėjo T.B.Burauskaitė.
Tai, kaip kūnai buvo sumesti ir užkasti, anot pašnekovų, rodo nepagarbą nužudytiems žmonėms. G.Vėlius sakė, kad kūnai, tarp kurių buvo ir A.Ramanausko-Vanago, buvo sumesti vieni ant kitų, bet kaip, ne tik nerodant pagarbos, gal kaip tik mėginant dar labiau pažeminti.
T.B.Burauskaitė paminėjo jauną istoriką Darių Indrišionį, kuris jau nebedirba LGGRTC, tai jis atrado duomenis apie tą pačią dieną, kaip A.Ramanauskas-Vanagas sušaudytus du kriminalinius nusikaltėlius. Tuomet analizuojant turimą informaciją ir padarytos išvados, kad galbūt jų visų galima ieškoti vienoje palaidojimo vietoje.
„D.Indrišionis ne tik nustatė, kad tose kapinėse laidoti kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir daugeliu atvejų kriminalinių nusikaltėliams Lukiškių kalėjime ir pagal politinius straipsnius nuteistiems asmenims KGB kalėjime-tardymo izoliatoriuje bausmės būdavo atliekamos tą pačią dieną. D.Indrišionis nustatė, kad taip elgtasi iš labai pragmatinių paskatų – kad galima būtų užkasti, paslėpti galus tą pačią dieną.
Tad ir darėme prielaidą, kad už politinius straipsnius sušaudyti asmenys užkasti ten, bet tai buvo teorinė prielaida, kurią išgirdę važiavome į kapines žiūrėjome, nuo ko galėtume pradėti. Kapinės didelės, tūkstančiai kapų, o sušaudytų asmenų tik 205. Atmintis dar gyva, ten nešamos gėlės, tai jeigu archeologai pradėtų ten versti, tai nebūtų nei etiška, nei gražu, nei moksliškai protinga. Didžiausias proveržis įvyko, kai atsirado liudininkas, kurio senelis palaidotas šiose kapinėse“, – pasakojo G.Vėlius.
Padėjo liudininkas
Liudininkas kreipėsi į Genocido centrą, prašydamas surasti jo senelio kapą. Jis žinojo, kad senelis palaidotas Našlaičių kapinėse. Paaiškėjo, kad tai irgi buvo politinis kalinys, tada ir pastebėta ši loginė jungtis tarp įvykių – kur sušaudytas ir kur palaidotas. Be to, besikreipusio žmogaus tėvas bendravo su tuo, kuris dalyvavo užkasant sušaudytų žmonių palaikus. Tikslios vietos jis nenurodė, tačiau mokslininkams kryptis, kur kasti ir tirti, buvo kur kas aiškesnė.
„Toliau viskas rutuliojosi kaip kokiame detektyviniame filme. Dėkoju likimui, kad teko tokiame tyrime dalyvauti, nes daugiau turbūt nebeteks“, – šypsojosi G.Vėlius, toliau pasakodamas, kaip analizuotos kapinių knygos, inventorizavimo planai ir t.t.
Pažino vos pamatęs
Kai jau pradėjo pačius kasinėjimus šioje Našlaičių kapinių vietoje, archeologai tikėjosi atrasti A.Ramanausko-Vanago palaikus. G.Vėlius prisiminė, kad dar iki kasinėjimų jis nagrinėjo A.Ramanausko-Vanago nuotraukas jam esant gyvam, analizavo rentgeno nuotrauką, padarytą po stipraus sumušimo.
„Man jau akyse stovėjo veido bruožai, sukandimas toks specifinis. Esu archeologijoje daug metų, matyta individų ir iš XIV a., tokio specifinio nebuvau matęs. Kai pamatai būtent tai, kas yra tavo galvoje, suvedi visus dėmenis... Su kolegomis juokavome, jeigu tai ne jis, tai aš nesu aš. Bet tai ne mokslas, tyrimai buvo po to. Sunkiausia buvo ne kasinėjimai, o laukti tas penkias dienas, kai vykdyti tyrimai“, – kalbėjo G.Vėlius.
Man jau akyse stovėjo veido bruožai, sukandimas toks specifinis. Su kolegomis juokavome, jeigu tai ne jis, tai aš nesu aš, – sakė G.Vėlius.
T.B.Burauskaitė įsitikinusi, kad atrasti Lietuvos partizanų vado palaikus galima buvo daug anksčiau.
Buvę KGB darbuotojai nuslėpė?
„Nepriklausomos Lietuvos VSD pareigūnų, kaip mes manome, nepasiekia ta žinia, kurią laikydavo kaip paslaptį, tam tikra KGB pareigūnų grupė žinojo, kur buvo laidojami. Čia buvo jų aplinkoje valstybinė paslaptis.
Bet man labai skaudu matyti tuos žmones, kurie jau Nepriklausomoje Lietuvoje, bet su savo praeitimi KGB struktūrose, galėdami pasakyti, net jeigu patys nežinojo, žinojo, kas galėjo žinoti prieš 30 metų. Dar buvo gyvi žmonės, kurie tai žinojo. Bent jau principą, kaip buvo laidojami žmonės, mums būtų to užtekę. Deja, jie dar labiau laikosi priesaikų, kurios buvo duotos sovietmečiu dirbant KGB sistemoje, o ne pasirinkę tarnauti Lietuvai, nenoriu čia pirštais rodyti ar pavardėmis minėti“, – kalbėjo centro direktorė.
Tikimasi atrasti šiose kapinėse ir kito legendinio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno palaikus. Kol kas tarp atkastųjų jo nėra.
Kur bus perlaidotas A.Ramanauskas-Vanagas, dar nesprendžiama. T.B.Burauskaitė sako, kad čia labiausiai tartis reikės su dukra, jos šeima, broliu. Tačiau idėja, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo kaip ir šalies vadovas, nusilpus Jono Žemaičio-Vytauto sveikatai, tad galbūt turėtų būti palaidotas valstybės vadovų panteone, LGGRTC vadovei ne visai priimtina.
„Tada jis turėtų būti palaidotas šalia Brazausko... Tam tikros emocijos sukyla, ne man, bet, aš įsivaizduoju, partizanų artimiesiems“, – nutęsė T.B.Burauskaitė.
