Konferencijos įrašą stebėkite čia:
Santykiai su Baltarusija – blogi
Anot A.Nikžentaičio, būtent dabar tokio forumo reikia dėl kelių priežasčių. Viena iš jų ta, kad dabar santykiai su Baltarusija yra pasiekę tokią duobę, kokios nebuvo nuo 1990 metų.
„Ir blogiau, kaip šiandien yra, negali būti, nes tie santykiai yra įšaldyti ir mes matome, kad tas santykių įšaldymas, jokio dialogo nebuvimas pablogina ir visuomeninę atmosferą. Mes juk puikiai suprantame, kad kaimynų nepasirinksi ir kažkada mums reikės su baltarusiais kalbėtis, diskutuoti, ieškoti kontaktų“, – kalbėjo istorikas.
Jis taip pat akcentavo, kad stebintieji Baltarusijos situaciją turėtų nepamiršti, jog baltarusiai ne tik stato atominę elektrinę, kuri Lietuvą erziną, ne tik bendradarbiauja su Rusija, bet Krymo aneksijos jie kitaip pradėjo žiūrėti į savo valstybę.
„Lietuviams kaip niekam savarankiška Baltarusijos valstybė yra pati savaime vertybė. (…) Jeigu šitos valstybės nebus, mums santykiai su kaimynais pasunkės. Ir dėl šito dalyko, kad baltarusiai nori išsaugoti savo valstybę, mes turime jiems aiškiai nusiųsti signalą, kad esame jų pusėje“, – teigė A.Nikžentaitis.
Kalba mažai, bet pozityviai
Istoriniai dalykai mus turėtų jungti, bet matydami, kaip ta pati istorija interpretuojama Lietuvoje ir Baltarusijoje, tos jungties nelabai yra, pabrėžė A.Nikžentaitis. O P.Rudkouski, kalbėdamas, kaip šiuo metu Lietuvą ir lietuvius mato baltarusiai, teigė, jog įvaizdis yra arba neutralus, arba teigiamas. Taip apie Lietuvą kalbama tiek demokratinėje, tiek valstybinėje žiniasklaidoje.
„Pilietiškai mūsų visuomenei, kuriai svarbios demokratinės vertybės, Lietuva yra labai geras sėkmingo demokratizavimo ir tautinio atgimimo pavyzdys. Jeigu kalbėtume apie oficialią poziciją, tai A.Lukašenkos epochos istorijoje buvo įvairiai, bet paskutinius penkerius metus, mano nuomone, Lietuvos percepcija oficialioje žiniasklaidoje yra gana pozityvi“, – teigė P.Rudkouski.
Neigiama Lietuvos pozicija dėl Astravo atominės elektrinės Baltarusijos oficialiojoje žiniasklaidoje vertinama kaip iracionali reakcija, bet kiti, ne tokie kontroversiški aspektai vertintini arba pozityviai, arba neutraliai. Tiesa, itin daug apie Lietuvą Baltarusijoje nekalbama. Kaip ir Lietuvoje apie Baltarusiją.
Savas Vilnius
Viena iš forumo temų bus apie Vilnių kaip lietuvius ir baltarusius jungiantį miestą. P.Rudkouski sakė esą tikras, kad taip ir yra, nes Vilnius yra ir lietuvių, ir baltarusių, ir lenkų, ir žydų miestas.
„Visada atsiranda tokie, kurie gali pradėti konfliktą. Bet aš sakyčiau, kad jeigu žiūriu į klausimą dėl Vilniaus kaip lietuviško, baltarusiško miesto plačiau, pasaulio mastu, tai, tarkim, buvusiame Jugoslavijos regione, kaip ten žmonės konfliktuoja dėl panašių dalykų, tai mūsų įtampos labai mažos. Žinoma, mes turime vystyti mūsų dialogą, nes niekas nežino, kas bus ateityje. Aš labai nenorėčiau, kad mes konfliktuotume dėl Vilniaus. Man ir daugumai baltarusių Vilnius visų pirma yra lietuviškas miestas, bet tai mums simbolinė vieta, kur mes galime atvažiuoti kaip į lietuvišką miestą, bet atrasti kultūrines vietas, elementus, kurie svarbūs mums, baltarusiams“, – teigė P.Rudkouski.
O ar baltarusiai bando pasisavinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją? P.Rudkouski linkęs sakyti kitaip – baltarusiai atranda tą istoriją.
„Mes, baltarusiai, esame mūsų istorijos atradimo procese. Lietuviai daug toliau pažengė šiame procese. O mes turime labai stiprią sovietinės istorijos įtaką. Lietuvių rašytojas Marius Ivaškevičius yra pasakęs (nenoriu to kartoti, bet tame yra daug tiesos) yra pasakęs, kad Baltarusija kaip kraštas yra sovietinių metų muziejus. LDK atradimas yra procesas, panašiai kaip su Vilniumi – yra balsų, kad LDK, Litva buvo tik slaviška, baltarusiška valstybė.
Moksliniu požiūriu tokios tezės palaikyti negalima. Akivaizdu, kad LDK palikimas yra mums bendras – ir lietuviams, ir baltarusiams. Nėra pavojaus baltarusiams pasisavinti šito palikimo, didesnis iššūkis yra išsivaduoti nuo sovietmečio palikimo“, – kalbėjo Baltarusijos strateginių studijų instituto direktorius.
Aš labai nenorėčiau, kad mes konfliktuotume dėl Vilniaus. Man ir daugumai baltarusių Vilnius visų pirma yra lietuviškas miestas, – teigė P.Rudkouski.
Madinga kalbėti baltarusiškai
Jis pabrėžė, kad baltarusiai dar tik bando sukurti savo tautinę tapatybę. „Kai kurie pokyčiai vyksta. Po Krymo aneksijos Baltarusijos valstybė kažkiek keičiasi. Neradikaliai, bet po truputį valdžioje kalbama apie baltarusių kalbos atgimimą, apie istorijos pažinimą ir t.t., kad reikia stiprinti baltarusių tautinę tapatybę. Tai nėra iš kažkokių altruistinių, idealistinių priežasčių, bet dėl banalių, pragmatiškų – tai valstybinio saugumo, tų, kurie valdo, saugumo klausimai“, – kalbėjo svečias iš Baltarusijos.
Kalbėti baltarusiškai darosi madinga tarp jaunų, išsilavinusių žmonių, inteligentų, žmonės linkę mokytis baltarusių kalbos, eina į kursus. Domimasi ir istorija, tiesa, tai nėra masinis reiškinys.
Patys lietuviai apie Baltarusiją irgi ne visada drąsiai kalba. „Kalbėjimas apie Baltarusiją yra nepopuliarus, o mes žinome, kiek dabar rinkimų artėja, esu ne kartą pajautęs, kad privačiai su politikais apie Baltarusiją galima kalbėti, bet bet koks jų bandymas pasisakyti viešai visų pirma būna žurnalistų sukritikuojamas.
Visuomeninio forumo formatas ir pasirinktas todėl, kad mes nesame politikai, todėl mus kartais galima ir „mušti“, tikiuosi, taip nebus. O negatyviomis kalbomis mes patys įvarome save į kampą, kaip save įvarėme kalbėdami apie Rusiją. Aš nesu Rusijos gynėjas, bet šiuo metu apie Rusiją kalbame arba blogai, arba nieko. Aš nenorėčiau, kad tokia pati tendencija įsigalėtų ir dėl Baltarusijos, bet tarp politikų tas baimes matau. Tokie forumai turėtų šitą dalyką keisti“, – teigė A.Nikžentaitis.
