Penktadienį 15min studijoje viešėjo kardiochirurgas dr. Aleksejus Zorinas, intervencinis kardiologas, atliekantis zondavimus į širdį per kraujagysles, dr. Arvydas Baranauskas ir kardiologė doc. Sigita Glaveckaitė.
Su šiais Santaros klinikų gydytojais kalbėjomės apie širdies ligas, jų įtaką žmogaus gyvenimui.
Infarkto priežastis ir pirminius požymius. Gydytojai papasakojo, kaip vyksta sunkių būklių pacientų gelbėjimas, kokia pagalba jiems teikiama ir kiek tai kainuoja valstybės biudžetui ir artimųjų nervams.
„Aiškaus miokardoinfarkto sezoniškumo nėra: jis ištinka nuolat ir pakankamai dažnai neprikausomai nuo oro sąlygų, tarkime, didelių karščių“, – sakė A.Baranauskas.
Anot S.Glaveckaitės, kur kas reikšmingesnės įtakos turi žmogaus gyvenimo būdas: mityba, fizinis aktyvumas, cholesterolio kiekis kraujyje, gretutinės ligos ir jų kontrolė – diabetas ar padidintas kraujospūdis.
Keisti gyvenimo būdą trūksta valios
Statistiškai liga dažniau kartojasi tiems pacientams, kurie grįžta prie ydingo gyvenimo būdo ir nesilaiko gydytojų rekomendacijų, nevartoja vaistų.
„Susiformavusį gyvenimo būdą pakeisti labai sudėtinga. Daugybė žmonių norėtų, kad gydytojas rekomenduotų lengvą išeitį, tarkime, gerti vaistą kartą per dieną. Bet mes galime su juo dirbti keletą dienų, o paskui jis turi viską daryti pats. Nemažai daliai žmonių neužtenka valios“, – konstatavo A.Baranauskas.
Trys iš penkių nesigydo taip, kaip rekomenduoja gydytojas.
„Amerikiečiai pastebėjo, kad praėjus metams po miokardoinfarkto vienas iš penkių pacientų nevartoja cholesterolį mažinančių vaistų, du iš penkių retina vartojimą arba mažina dozes. Tai įsivaizduokite: trys iš penkių nesigydo taip, kaip rekomenduoja gydytojas“, – atkreipė dėmesį S.Glaveckaitė ir akcentavo, kad turime patys save motyvuoti keisti gyvenseną, tik tada stebėsime kraujagyslių ligų mažėjimą.
„Iš praktikos pastebėjau, kad nemaža dalis pacientų mano, kad vaistas yra žalingas, kad tai yra blogis, ir stengiasi kuo mažiau jų vartoti ir užsiima savigyda, netiki gydytojais, kad vaistas reikalingas iki gyvenimo pabaigos. Kalbant apie pacientų grupę, kuriems reikia transplantacijos ar jie ją patiria, jie tikrai yra labai pareigingi. Mes labai atrenkame pacientus, nes mūsų tikslas, kad tas organas kuo ilgiau tarnautų visuomenei. Todėl pacientas turi bendradarbiauti ir vykdyti visas rekomendacijas“, – aiškino A.Zorinas.
Kritinių būklių pacientus tenka atšaldyti
Miokardoinfarkto ištiktam pacientui gydytojai kuo skubiau stengiasi atkimšti kraujagyslę, kad nukentėtų kuo mažiau širdies raumens, kad kuo mažiau nukentėtų širdies funkcija ir būtų išvengta baisių komplikacijų.
„Kai žmogus kreipiasi labai vėlai, nelabai galime kuo padėti, nes yra tam tikros laiko ribos, po kurių net ir atkimšus širdies kraujagyslę širdies funkcija būna stipriai sumažėjusi“, – apgailestavo A.Baranauskas.
Jis pasakojo, kad kalbant apie žmones, kurie buvo patyrę staigią mirtį ir buvo atgaivinti, yra daugybė metodikų, kaip pagerinti jų išeitis ir prognozę.
Nemaža dalį pacientų, kurių anksčiau negalėdavome išgelbėti, dabartinėje situacijoje galime.
„Vienas iš metodų yra kūno atšaldymas. Čia jau kalbame apie ypatingai sunkius atvejus, kurių nėra daug. Atvėrus širdies kraujagyslę darbas su pacientu nesibaigia: įsijungia kita komandos dalis, reanimatologai, kurie prižiūri pacientą, kol jis sveiksta. Šioje vietoje yra kūno atšaldymas, vaistai, gyvybinių funkcijų palaikymas. Nemaža dalį pacientų, kurių anksčiau negalėdavome išgelbėti, dabartinėje situacijoje galime ir mirštamumas nuo miokardoinfarkto yra ženkliai sumažėjęs“, – pažymėjo A.Baranauskas.
„Šaldymas taikomas pacientams po gaivinimo, siekiant užtikrinti, kad pakenkimas smegenyse būtų kuo mažesnis. Kūną reikia atšaldyti, kad sumažėtų deguonies poreikis žmogaus ląstelėse. Pacientas gali būti šaldomas įvairiais metodais – gal nedetalizuokime šių subtilių dalykų“, – kolegą papildė A.Zorinas.
Spausdintos širdies nesulauksime?
A.Zorinas pasakojo, kad iš esmės visas širdies komplikacijas įmanoma chirurgiškai pakoreguoti iki tokio pažengusio laipsnio, kad kartais širdies raumuo būna pakenktas taip stipriai, kad pacientui vienintelis išsigelbėjimo būdas būna širdies transplantacija.
Galbūt kažkada bus galima atspausdinti širdį, bet ne šiame amžiuje.
Širdies transplantacijos Lietuvoje pacientams tenka laukti vidutiniškai apie 1,5 metų.
Jo manymu, žmonijai XXI amžiuje nepavyks išnaikinti šios ligos kaip kad maro: „Bet su medicinos mokslu ir pacientų pastangomis sumažinti, manau, galima. Galbūt kažkada bus galima atspausdinti širdį, bet ne šiame amžiuje."
