Ši trijulė – atvira 15min.lt skaitytojų klausimams.
– Kaip ir kada atsirado „Roko maršų“ idėja? Ar manote, kad ta idėja visiškai pasitvirtino? (Virgis)
Algirdas (A): Ta idėja atsirado 1987 metais ir tada labiausiai norėjosi pasirodyti tiesiog atviroje erdvėje – tada tokių koncertų nebuvo. Tai buvo kažkas iš fantastikos srities. Pretekstas – kultūros fondo rėmimo akcija, o iš esmės tai buvo roko išėjimas į žmones.
– Kam pirmajam gimė mintis prisiminti „Roko maršus“? Kaip kiti atlikėjai sutiko kvietimą gaivinti šią tradiciją? (Kostas)
A.: Ta idėja kilo Gintarui Babravičiui, kuris mus pasikvietė prieš metus, bet tada nebuvo lėšų. O dabar galime prisiminti „Roko maršų“ idėją festivalyje „Be2gether“ – jie mus priglaudė.
– Esu Algirdo Kaušpėdo kartos atstovas ir norėčiau Algirdo paklausti: kodėl „Roko maršus“ nuspręsta prisiminti jaunimui skirtame festivalyje? Ar ši mintis negalėtų būti savarankiška ir galbūt kitais metais į atskirą festivalį sukviesti ne tik jaunus, bet ir visus vyresnius žmones, kurie formavosi su „Roko maršais“ ir maištavo prieš sistemą? (Ričardas)
A.: Savarankišką festivalį daryti nėra lėšų – tai labai brangu. Kainuoja iki pusės milijono litų. Jaunimui bus pagrota solidesnės muzikos – nematau nieko blogo. Bandysime juos paauklėti. Sekmadienio diena yra nemokama ir gali bet kas atvažiuoti vienai dienai ir iš tų vyresnių. Kviečiame Ričardą atvykti su visa savo palyda. (Juokiasi.)
– Ar patys dalyvaujate šiuolaikiniuose Lietuvoje rengiamuose roko festivaliuose (pavyzdžiui, „Roko naktys“, „Ferrum“, „Velnio akmuo“)? Ką apie juos manote? (Sigita)
Marius: Mums teko dalyvauti ir „Ferrum“, ir „Velnio akmenyje“ – tai daugiau metalo festivaliai, per kuriuos mes prisiminėme grupės „Žas“ metalo programą. Buvo labai smagu matyti, kaip tokie festivaliai atgimsta. Muzikantai ir publika buvo brandūs. Smagu, kad net brazilų atvyko į Anykščių rajoną. (Juokiasi.)
A.: Kartais dalyvaujame, pernai dalyvavome „Tamstos“ festivalyje.
Bilas: Smagu, kad festivaliuose vyrauja labai draugiška atmosfera – tam jie ir daromi, kad bendraminčiai susirinktų į vieną vietą.
– Ar tikrai tiesa, kad sekmadienį per jūsų „Roko maršų“ dieną įėjimas į festivalio „Be2gether“ koncertus bus nemokamas? Kaip čia nesiekiama uždirbti??? (Henris)
A.: Roko dieną remia „Be2gether“, suteikia mums aparatūrą, nedidelę sumą skyrė Vilniaus miesto savivaldybė. Reikia dalytis. Patys muzikantai dalyvauja atsisakydami honoraro. Čia tikrai nekomercinis renginys.
– Ar visi rokeriai koncertų metu šildosi stipriaisiais gėrimais, ar tai tik mitas? (Danguolė)
(Visi juokiasi.)
M.: Visokių etapų yra buvę grupėje... Buvo etapų, kada šildėmės gėrimais net koncertų metu, buvo etapų, kai neišgerdavome nė vieno bokalo. Nauja tendencija, kad grupės iš viso nevartoja alkoholio prieš ir per koncertus. Todėl sakyti, kad visi eina į sceną įkaušę, yra tik mitas.
A.: Aš nevartoju nė lašo. Bet mano grupės nariai išgeria po 50 gramų viskio stresiukui nuimti.
– Būsiu sekmadienį „Be2gether“ ir būtinai ateisiu pasiklausyti jūsų koncertų. Ko turėčiau tikėtis iš jūsų pasirodymų, ar bus galima pajusti tą senąją „Roko maršų“ dvasią? (Ozis)
A.: Vargu ar bus galima pajusti tą dvasią – jos jau nebesugrąžinsi. Tačiau išgirsti archyvinės muzikos tikrai bus galima. Nenorėtume, kad „Roko maršai“ būtų memorialas, kapinės... pati „Roko maršų“ idėja yra gera muzika, gerų pranešimų srautas žiūrovams. Tai ir yra rokas. Visos dalyvaujančios grupės tikrai turi ką pasakyti.
B.: Per tuos metus tikrai viskas patobulėjo, net tų pačių kūrinių atlikimas bus kitoks.
M.: Kita vertus, visiems muzikantams norisi paskleisti tokio pozityvo, nes dabar visi Lietuvoje paniurę dėl ekonominės krizės. Žmonės prarado entuziazmą, gyvenimo džiaugsmą, tai norisi net į tragišką situaciją pažiūrėti su humoro jausmu. Jei bent šiek tiek žmonės pozityviau pradės mąstyti, tikslas bus pasiektas.
– Kuo jus visus traukia roko muzika? Prieš ką protestavote šia muzika anksčiau ir dabar? (Saulė)
M.: Grodami metalą, mes protestavome prieš sovietinę valdžią. Domėjimasis roku buvo neatsiejamas nuo to. Vėliau, grodami metalą, mes protestavo prieš sterilius atlikėjus, per saldžią muziką, bet vėliau supratome, kad nereikia nieko teisti. Patys perėjome ir per tą pačią popmuziką. Jeigu tu pamėgai roką, tada mėgsti visą gyvenimą. Tai nėra mados tendencija, lyg bendraminčių klubas.
A.: Rokas skiriasi nuo popmuzikos tuo, kad popmuzika yra tiesiog pramoga, skirta gerai praleisti laikui, fonui ir t. t. Rokas yra vienaip ar kitaip kultūra, tam tikras civilizacijos produktas. Rokui reikia atsiduoti, jo reikia klausyti ir jis gali duoti ką nors daugiau. Roko ir popso harmonija gali būti ta pati.
– Ar jaunojoje Lietuvos muzikantų kartoje įžvelgiate tikrų rokerių, vertų roko dievų vardo? (Dima)
(Visi juokiasi.)
M.: Nesu kažkokios grupės pakėlęs į dievų statusą. Tas fanatizmas tikrai niekada nebuvo suprantamas. Todėl negaliu išskirti iš jaunosios kartos muzikantų kažkokių dievų. Yra grupių, kurios, mano požiūriu, yra perspektyvios, įdomios. Pavyzdžiui, naujas projektas „My favorite gun“, „Freaks on Floor“. Metalo muzikoje labai daug metalo grupių, bet nieko negaliu išskirti.
A. Man labai patinka „Happyendless“. Aišku, jie nėra nauji, bet tikrai neseni. Fantastika. O tam, kad taptum dievu, reikia mirti. Vienintelis dievas dabar yra Vytautas Kernagis – jis tikrai kadaise grojo roką. Labai paprasta...
– Jei visi kartu įrašinėtumėte dainą, tai kokia ji būtų? Koks galėtų būti jos pavadinimas? (Auksė)
M.: Patiems įdomu, kas būtų. Absoliučiai nenuspėjama.
– Noriu užduoti klausimą Algirdui. Kokios roko grupės Jums labiausiai patinka? (Dovydas)
A.: Patinka visos, kurios gros „Roko maršų“ dieną. O „Antį“ užaugino „The Beatles“, „The Doors“, „Pink Floyd“ ir kiti.
– Ar norėtumėte nors vienai dienai grįžti į tuos laikus, kai rokas siautė visame pasaulyje su stipriausia jėga – apie 1980 metus? Ačiū! (Dovydas)
A.: Rokas atsigauna. Rokas tampa nereikalingas, kai visi būna labai sotūs. Tas sotumas buvo atėjęs 2005–2007 metais. Bet dabar matau tendenciją, kad yra apie ką šnekėti, neformalaus kalbėjimo nuo scenos žmonės yra pasiilgę. Kai visuomenė gyvena nenuoširdžiai, tada ir roko nereikia. O kai ji įgauna atvirumo, skaidrumo – tada ir rokas reikalingas.
– Grupei „Žas“ (juokais, „bajeris“): O kodėl nepasivadinote „Aas“ (Auka ant smūgio)? (Vytautas)
M.: (Juokiasi.) Visokių pavadinimų buvo galvota tuo metu, pavyzdžiui, „Užmušk savo artimą, kol neatėjo tavo tolimas ir neužmušė tavęs“. Pavadinimas atspindi tuometį mūsų požiūrį – mes tai darėme spontaniškai.
– Grupei „Antis“ (geranoriškai): Ar Jūsų grupė, išskyrus pavadinimą, turi ką nors artimo (bendro, susijusio) su paukščiais? (Vytautas)
A.: Mūsų pavadinimas tikrai neturi nieko bendra su paukščiau, tai reiškia laikraštinę antį – gandą, netiesą.
– O iš ko nuspręsta, kad esate roko dievai? Kažkodėl nemačiau niekad mūsų ganytojo net su gitara – aš apskritai jo nemačiau. (Milda)
A.: Čia greičiau kaltinimas, o ne klausimas. Apie dievus jau kalbėjau, būtinai būsiu dievas, kai mirsiu. Bet jei kalbėtume rimtai, kiekvienas žmogus savyje nešioja tokią Dievo dovaną – Šventąją Dvasią, viskas paaiškės, kai mirsime.
B.: Yra kelios vietos, kur galima tą gyvulį išlaisvinti: sportuojant arba klausant roko.
M.: Kiekvienas indėnas būdavo pasirinkęs savo totemą, bet ne visus vidinius gyvulius reikia išleisti...
– Koks sakinys, citata iš knygos, eilėraščio lydi Jus gyvenime ir jį visada prisimenate, kai liūdna, linksma, kai reikia paramos arba kai reikia sau pasakyti, kad viskas susitupės ir bus gerai? (Klausimas A.Kaušpėdui; Silvija)
A.: Galbūt vienas iš mėgiamiausių posakių: „Viskas bus gerai.“ O jaunystėje mėgdavau savęs klausti, kur yra mano norai. Viskas prasideda nuo motyvacijos – jei nori, tai ir padarysi.
M.: Marijonas Mikutavičius dažnai klausia, kur yra gyvenimo prasmė. Jis kartą sakė, kad jam įsiminė Mariaus Berenio atsakymas: „Gyvenimo prasmė tuomet, kad tokių klausimų nekyla.“ (Juokiasi.)
– Ar mielai duodate autografus? Ar tai jums patinka? (Silvija)
A.: Kai yra galimybė, pasirašau, bet ypatingos traukos nejaučiu. Tai priimu kaip neatskiriamą šio žaidimo dalį. Buvo čia atvažiavęs grupės „King Crimson“ gitaristas, tai ir aš jo paprašiau.
– Ko, Jūsų nuomone, reikia, kad žmogus sugautų laimės paukštę ir ta laime pasidalytų su kitais? (Silvija)
A.: Manau, reikia daug mokytis ir tobulėti, o kai būsite tobulas, galėsite mokyti kitus.
M.: Bėda tik ta, kad išminčiai labai mažai šneka...
– Ar yra koks nors klausimas, kurio laukiate, kad kada nors Jums užduotų gerbėjai ar žurnalistai? (Silvija)
A.: Žinau klausimų, kurių nelaukiu. O ko laukiu?.. Kartais pats mėgstamiausias klausimas, kaip laikosi tavo vaikai. O kaip dainų autoriui įdomiausia kalbėti apie naujas kūrybines idėjas.
– Kaip vertinate kuriančius jaunus asmenis? (Silvija)
A.: Žinoma, labai gerai. Iš šios krizės visus ištrauks tik kūryba, pasitikėjimas savimi ir dalijimasis, buvimas kartu. Mūsų tautiškumas. Praėjusį savaitgalį buvau Estijoje, sugadino ji mane... Jie daug geriau ir smagiau gyvena. Bet ir mes galime padaryti geriau.]
– Kaip keitėsi (-iasi) Jūsų kūryba keičiantis metų laikams, ar tai turi įtakos? (Grupei „Žas“; Silvija)
M.: Taip neturi įtakos. (Juokiasi.)
B.: Atsimenu tokią legendą, kai vasario viduryje važiavome įrašinėti regio dainų. Pabandytų Bobas Marley įrašyti regio albumą, kai aplinkui šlapdriba... Tada buvo linksma.
– Kas, Jūsų nuomone, šiandienos žmogui yra didžiausia vertybė? (Silvija)
M.: Ką čia slėpti, dabar daugeliui didžiausia vertybė pasidarė pinigai. Aš esu kitos nuomonės ir tikiu, kad idealizmas duoda su laiku daug geresnius rezultatus. Kad susikurtum materialinę gerovę, turi jaustis gerai. Būtinai.
– Koks klausimas Jums būtų kebliausias? (Silvija)
M.: Tokių klausimų dar neradome. Gal nebent, jei reikėtų išvardyti savo bendraklasių pavardes...
– Kokia perskaityta knyga labiausiai sužavėjo ir patariate perskaityti kitiems? (Silvija)
M.: Mano literatūrinė biblija yra „Meistras ir Margarita“, aš ją skaitau kasmet.
B.: Aš neturiu vienos knygos – perskaitau, man patinka, visos knygos ką nors duoda, bet išskirti vienos negalėčiau. Net „Danuko Dunduliuko nuotykiai“ yra puiki knyga.
– Ar norėtumėte, kad apie jus būtų sukurtas pilnametražis filmas arba net serialas? Jeigu toks filmas arba bent jau trumpametražis filmas būtų sukamas, ar sutiktumėte prisidėti prie kūrimo, o gal sutiktumėte atlikti pagrindinius vaidmenis? (Silvija)
M.: Kam pačiam save vaidinti?
A.: Meniniame filme galėtume nusifilmuoti, nieko baisaus.
M.: Jei kas nors pasiūlytų sukurti filmą apie „Žas“, aišku, leistume. Būtų įdomu.
– Norėčiau paklausti, kodėl grupės pavadinimas yra „Antis“? Ir kodėl ne gulbė ar žąsis? (Eimantas)
M.: „Pletkas“ čia, „pletkas“!
– Labai myliu vieną rokerį, bet jam nepatinka maža mano krūtinė. Ką daryti, kad krūtinė būtų didesnė? Valgyti mieles užgeriant alumi? Teptis riebia grietine? Ar masazuotis su vilnone ar paprasta kojine? (Barbora)
B.: Nueiti į plastinės chirurgijos kliniką.
M.: Ne, tada negalės klausytis roko. Bet jūs, Barbora, gerai pagalvokite, ar norite gyventi su rokeriu – su juo gyventi įdomu, bet sunku. Jei nori gero gyvenimo, reikia tuoktis su popsininku.
– Ar skani jums kepta antis su obuoliais? Kviečiu Jus vakarienės!!! (Jūsų amžinai Barbora)
A.: Man tai vienas iš pačių skaniausių patiekalų. Retame restorane rasi šį patiekalą. Tik pas gerą šeimininkę rasi. Soho Londone duoda nuostabią antį.
– Įdomu būtų sužinoti, ar per kokį nors jūsų koncertą yra buvę tikrų ilgų ir kruvinų „Mosh-pit“? (Domas)
M.: Čia šiuolaikinio šokio elementas, kilęs nuo šokinėjimo nuo scenos. „Velnio akmenyje“ per mūsų koncertą buvo net du „mosh-pitai“. Smagu, kai daroma apgalvotai ir protingai. „Žasų“ pradžioje esu šokęs nuo scenos ir mane netgi nešė rankomis iki scenos galą. Fantastika.
– Mielieji atlikėjai, Jūs ilgiau už mane šia žeme vaikščiojate, tad klausiu Jūsų patarimo. Ką patartumėte pasakyti tėvams, kad išleistų į „Be2gether“ ir net patys norėtų ten nuvykti? (Kristina)
A.: Mes nesame atlikėjai, mes esame rokeriai, autoriai. Labai retai atliekame kitų dainas arba jas atliekame neatpažįstamai. Būtent todėl reikėtų važiuoti su tėveliais į roko dieną.
M.: Jeigu esi nepilnametė, jokiu būdu nebėk iš namų.
– Kuo panašūs ir kuo skirtingi Jūsų kartos roko muzikos gerbėjai, palyginti su „Žas“ karta? (Klausimas „Anties“ lyderiui; Vilma)
A.: Neskirstyčiau į kartas, nes rokas tuo ir geras, kad skirsto savo klausytojus į rokinę auditoriją ir visus kitus. Roko auditorija visada egzistuoja, jai gali priklausyti ir žilas senelis, ir visiškai jaunas žmogus.
– Kuo panašūs ir kuo skirtingi Jūsų kartos roko muzikos gerbėjai, palyginti su „Anties“ karta? (Vilma)
M.: Mes niekada neturėjome problemų bendraudami su vyresniais atlikėjais. Visada turime apie ką pasikalbėti.
– Kiek laiko reikėjo, kad jus visi pamiltų? Kaip jūs išgarsėjote? Kaip pradėjote savo karjerą? (Rosita)
B.: Visi mūsų tikrai nepamilo. Vieniems tu patinki, kitiems ne.
M.: Kaip sakė Džordana Butkutė, „aš ne doleris, kad visiems patikčiau“. (Juokiasi.) O muzikuoti pradėjome gana anksti, mums buvo 15– 16 metų. Savame rate buvo pakankamai žinomi po kelerių metų. Vėliau prasidėjo „žasų“ epocha, kai įbridome į kitą liūną. Pakankamai greitai dėmesio sulaukėme, nes pradėjome daryti kažką kitaip, nei tuo metu darė kiti mūsų kartos muzikantai. Mes dainavome apie gatvės gyvenimą, keikėmės ir t. t.
B.: Šiais laikais išgarsėti labai lengva ir tai galima padaryti labai greitai, pasinaudojant interneto portalais, svetainėmis ir t. t.
A.: Reikėtų klausti, ką pats padarei, kad pamiltum kitus. Buvimas scenoje yra demonstravimas meilės kitiems. Jei nemyli žmonių, neturi kuo pasidalyti, į sceną neverta lipti apskritai.
– Sveiki, kodėl tik į festivalį „Be2gether“ renkasi tam tikro luomo asmenys (aukštas IQ, pinigės pločio apimtis 20 cm, ne žemesni nei 132) ? :) (Mantas)
M.: Aš labai abejoju tokiomis sąlygomis.
A.: Šis festivalis išsiskiria iš kitų festivalių savo elegancija, interesų pločiu – ten vyksta ne tik koncertų, bet ir kultūros renginiaų kurie kelia tą IQ. Paprastai to, kurio aukštesnis IQ, ir didesnė piniginė.
– Klausimas A.Kaušpėdui: kodėl jūsų įvaizdis toks pamišėliškas? Ar jus įkvepia siaubo filmai? (Algis)
A.: Šis įvaizdis nusistovėjo 1986 metais, kai filmavome filmą „Kažkas atsitiko“. Tais laikais tai reiškė, kad prisikėlė tam tikri aristokratų, inteligentų zombiai, vėlės, jie pakilo iš kapų. Tai buvo lyg mūsų rezistencija.
– Popsas užkniso juodai? (Milošas)
M.: Ne. (Juokiasi.) Nėra blogos muzikos. Kadaise aš buvau nusistatęs prieš visus kitus stilius, išskyrus metalą. Bet tai yra absurdas. Blogos muzikos nėra, tiesiog jos klausyti gali mažiau. Kiekvieno stiliaus yra tiek, kiek yra jo paklausos.
B.: Kiekviena muzika turi savo gerbėją ir kiekvienos jos reikia.
M.: Kadaise mes sakydavome, kad grojame ne popmuziką, o „partymuziką“.
A.: Linkėčiau, kad muzika būtų ne tik pramoga, bet ir komunikacijos, džiaugsmo, kūrybos objektas. Tuo ir gera muzika, kad ji – be galo plati dirva ir joje nebus melodijų, ritmų pabaigos. (Šypsosi.)
