Menininkai antradienį sutiko atsakyti į visus 15min.lt skaitytojų klausimus apie būsimą spektaklį, meną, šokį, kūrybą ir visa tai, kas jus domina.
– Kaip gimė idėja sukurti šį spektaklį? (Danguolė)
Agnė Ramanauskaitė (A.): Atsikėlėme vieną rytą ir supratome, kad esame moterys. (Juokiasi.) Sutinkame daug moterų, kurios gyvena gyvenimą ir nėra juo patenkintos. Todėl mes su Brigita, mūsų nuomone, radome atsakymus.
Gytis Ivanauskas (G.): Merginos rodo moteriškumo versiją, kuri pamirštama po gyvenimo purvo atspindėjimu. Dažnai tas klausimas pamirštamas – kodėl moteris turi būti tokia, kokia privalo, o ne kokia iš tiesų nori.
– Kokias moteriškojo pasaulio problemas žadate nagrinėti ir kaip tai suderinsite su šokiu? (Danguolė)
A.: Tai, ko reikalauja kiti iš tavęs, ir tai, ko tu nori, sudaro konfliktą.
G.: Pagrindinė ir yra ta problema – pamintas moteriškumas. Kokią poziciją moteris turi užimti visuomenėje ir kaip turi atrodyti, kad turėtų statusą. Niekas neklausia apie jausmus ir vidinę būseną. Tai dažnai gyvenime kertasi – poza ir vidinė savijauta.
Mes bandėme judėti taip, kaip niekada nejudėjome. Ieškojome keistų judesio formų. Mes sutariame labai draugiškai ir už plaukų nesitąsome.A.: Šitame spektaklyje bus moters konfliktas su vyru, kaip jis ją mato ir kaip nori matyti.
G.: Kiek man teko matyti iš šono, tie dialogai išreiškiami tais gestais, kuriuos naudojame gyvenime, bet jie turi kitą raiškos formą. Šiame spektaklyje mažas buitinis judesys išdidinamas iki šokio kombinacijos.
– Ar šis spektaklis skirtas tik moterims, ar ir vyrai gali jo ateiti pasižiūrėti? Kuo žadate nustebinti vyriškos lyties atstovus, kurie ateis pažiūrėti jūsų spektaklio „Dialogai“? (Danguolė)
G.: Tik vyrai ir privalo eiti žiūrėti į dvi gražiai besiraitančias moteris!
A.: Vyrams turėtų būti įdomu pasižiūrėti, kaip mūsų akimis vyras mato mus. (Juokiasi.)
– Kuo ir kaip žada nustebinti žaviosios šokėjos „Dialogų“ premjeroje? (Danguolė)
Brigita Urbietytė (B.): Grožiu. (Juokiasi.)
A.: Spektaklis bus labai atviras, nesislėpsime už savęs, parodysime, ką tikrai manome.
G.: Tai bus dar vienas mūsų teatro perliukas. Aš stengiausi kuo mažiau kišti nagus prie šio spektaklio, todėl mūsų teatro žiūrovai turės galimybę pamatyti šiek tiek kitokį spektaklį, kuriame Ivanausko bus mažiau. Ačiū Dievui! (Juokiasi.)
– Ar jūsų spektaklyje bus kompromituojamų situacijų, ar tai tiesiog bus linksmas, humoristinis, gyvenimiškas spektaklis? (Danguolė)
A.: Situacijos paimtos iš gyvenimo – čia faktas. Bus išdidinta, pašaržuota, pažvelgta į viską su ironija.
B.: Situacijos paimtos ir iš aplinkos, ir iš kitų moterų.
– Sveiki. Kiek žinau, Agnė yra modernaus šokio, o Brigita – argentinietiško tango specialistė. Ar būnant tokių skirtingų šokio stilių žinovėmis nebuvo sunku kartu kurti šokio spektaklio? (Gerda)
G.: Visiška netiesa. Brigita yra šiuolaikinio šokio šokėja, o tango jai yra tik hobis. Man atrodo, kad kiekvienas šokėjas, kuris turi duomenis ir galvą ant pečių, neįvardija, koks tas šokis. Jis tiesiog daro savo šiuolaikinį šokį.
A.: Mes bandėme judėti taip, kaip niekada nejudėjome. Ieškojome keistų judesio formų. Mes sutariame labai draugiškai ir už plaukų nesitąsome.
B.: Tai, kad mes esame stilistiškai skirtingos, dar įdomiau.
– Skelbiama, kad spektaklyje išvysime nebūdingą, nematytą šokį. Kas tai bus ir kaip tai atrodys?.. (Spinta)
A.: Sunku pasakyti, kaip atrodys. (Juokiasi.)
B.: Dviračio tikrai neišradome, bet bandėme ieškoti įdomesnių formų.
G.: Šokis įgauna naują raiškos formą, kai paimamas gestas, iš jo padaroma nepatogi situacija, o tada iš jos šokėjos turi rasti išeitį.
– Gyti, iš kur taip gerai pažįsti moters pasaulį? :) (Justė)
G.: O ar sakiau, kad taip gerai pažįstu? (Šypsosi.) Aš čia sėdžiu kaip teatro vadovas, bet nei aš pasiūliau kolegėms šią temą, nei į ją labai gilinausi. Bet nesakau, kad ši tema man neįdomi. Man apskritai įdomi žmogaus vidinė jausena. Moterys jautresnės, todėl tuos visus verdančius viduje burbulus bandome išnešti į viešumą. (Juokiasi.)
– Klausimas merginoms: kas, jūsų manymu, yra tikrasis moteriškumas? (Felicita)
A.: Man moteriškumas – kai moteris yra laiminga. Kai ji džiaugiasi tuo, ką daro, kai yra laisva. Laisvė moteryje man yra svarbiausias dalykas – tiek bendraujant su vyru, tiek su vaikais ar draugėmis. Laisva vidumi moteris yra moteriška.
– Kiek teko matyti spektaklio plakatus ir nuotraukas, jose vyrauja retro stilius. Kodėl rinkotės būtent tokį stilių, ar jis, jūsų manymu, yra moteriškas? (Pupa)
A.: Taip, mano manymu, tai yra moteriškas stilius.
Moterys jautresnės, todėl tuos visus verdančius viduje burbulus bandome išnešti į viešumą.G.: Tas laikotarpis ypač pabrėžia moteriškumą, pradedant nuo šukuosenos, makiažo, baigiant talijos išryškinimu ir aukštakulniais. Vargu ar mes rastume didesnę Barbę nei šeštame dešimtmetyje. Tačiau tai nereiškia, kad spektaklis bus toks, koks tas plakatas. Plakatas – kaip simbolis, kai moteris turi atrodyti graži, su šypsena, bet neaišku, ką ji jaučia.
– Labai žaviuosi Gyčiu Ivanausku kaip aktoriumi, šokėju, choreografu, be to, jis man yra pavyzdys, kaip kilus iš tokio nedidelio miesto, kaip Ukmergė, galima išgarsėti ir tapti žinomam visoje Lietuvoje :) Norėčiau paklausti, iš kur Gytis semiasi idėjų ir įkvėpimo naujiems darbams, spektakliams, choreografijai. Ačiū už atsakymą :) (Donata)
G.: Nemanau, kad didelis ar mažas miestas tave iškelia ar sudaro kliūtį. Vienas dalykas – talentas, kuris be darbo gali greitai užgesti. Kai darai tai, ką iš tiesų mėgsti, ir kai esi teisingame kelyje, jis ilgėja, plečiasi, atsiranda naujų galimybių. Tikriausiai iš prigimties esu jautrus aplinkai, todėl kartais mane inspiruoja matytas filmas, knygos ištrauka, matyti žmonės, visuomenė, tik tu atsirenki tuos dalykus, kurie tuo metu atrodo svarbiausi.
Mąstymą formuoja supanti aplinka, jei tai suvoki, ieškai formų, kaip tai perteikti scenoje – štai ir rezultatas.
– Prieš kelerius metus Lietuva sekė dainavimo projektus ir dainininkų gyvenimus, dabar ant pjedestalo – šokiai. Kaip manote, kas lėmė būtent tokią seką? (Jūratė)
G.: Pasakysiu atvirai: man bloga nuo šokių. Šokis nebegauna sakralumo ir tampa nuvalkiota šlepete. Šoka ir tie, kas moka, ir tie, kas mano, kad moka, ir tie, kurie visiškai nemoka. Man atrodo, kad šokiai jau nusibodo ir tiems, kurie šoka, ir tiems, kurie žiūri. Vienas dalykas – jausti ir mėgti šokį, o kitas – dar ir bandyti šokti, nors tau tai nelemta. Tokiu atveju siūlyčiau užsidaryti būrelyje ir palikti šį darbą profesionalams.
– Ar šokių bumas televizijose didina domėjimąsi profesionaliais šokiais teatrų scenoje? (Jūratė)
G.: Tiktai mažina – tai, ką mes matome per televiziją, yra įbrukama. Formuojama žiūrovo nuomonė, kad kitokio šokio ir nėra. Žmogus atbaidomas nuo teatro, nes įsivaizduoja, kad jis jau matė televizijoje viską, ką galėtų parodyti teatras. O tai labai klaidinga nuomonė. Televizija klaidina požiūrį, kas apskritai yra šokis.
– Ar profesionaliam šokėjui lengva išgyventi Lietuvoje, ar pakanka atlygio ir įvertinimo? (Tatjana)
A.: Tikrai ne. (Juokiasi.)
G.: Menininkų pasaulyje jau nusistovėjęs dalykas, kad reikia dirbti keliuose darbuose, šokti keliose scenoje arba dirbti visai su menu nesusijusį darbą. Lietuvoje neįmanoma turėti šokėjų trupės, jų išlaikyti ir kad jie šoktų tik pas tave. Norėdamas tai pasakyti, turi kažką jiems pasiūlyti, o to padaryti mūsų valstybėje negali.
– Oscaras Wilde'as sakė: „Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas.“ Kaip manote, ar šiuolaikinis menas paslepia menininką? (Goda)
G.: O kam jį slėpti?
A.: Aš manau, kad slėpti nereikia – nereikia ir kelti ant pjedestalo, bet menas turi būti lygus su menininku.
G.: Vienas kitą jie turėtų pridengti ir palaikyti. Oscaras Wilde'as gyveno seniai, dabar – kiti laikai.
– Ar įmanoma išmokyti nešokantį žmogų gražiai judėti, ar tai turi būti įgimta? (Vilmina)
B.: Įmanoma, tik žiūrint iki kokio lygio nori išmokyti.
G.: Brigita turi labai gerus marškinėlius su užrašu „Iš bet ko darau šokėjus“. Čia jos šūkis (Juokiasi.) O ar galima nemąstantį žmogų išmokyti mąstyti? Šokėjas privalo mąstyti, nes fiziniai duomenys yra išlavinami, bet jeigu absoliučiai nemąstai... Man yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie tuos pačius tris žingsnelius kartoja, bet nesuvokia, ką apskritai reikia daryti.
– Kuo svajojai būti vaikystėje? (Deividas)
G.: Aš visą laiką galėjau pats pasirinkti, kas man yra miela ir malonu daryti. Aš išbandžiau begalę įvairių specialybių – nuo futbolo ir dziudo iki dramos būrelio ir šokių. Dar būdamas vaikas supratau, kad mane lenkė prie menų. Aš ir dabar negyvenu svajonėmis – einu ir darau. (Šypsosi)
– Gyti, ar dar jauti nuoskaudą po choreografo Jurijaus Smorigino kalbų apie tave, kai dalyvavai laidoje „Šok su manimi“? Ar esi įžeidus žmogus? (Pieva)
Žmogus atbaidomas nuo teatro, nes įsivaizduoja, kad jis jau matė televizijoje viską, ką galėtų parodyti teatras. O tai labai klaidinga nuomonė.G.: Niekada nejaučiau jokių nuoskaudų. Čia tas pats brukamasis momentas, kai žmonėms pateikiama tokia informacija ir jokios kitokios. Tai, ką matė žiūrovai, neatspindi to, kas vyko užkulisiuose. Per reklamos pertraukėles mes su Smoriginu grimo kambaryje apsikabindavome ir pasibučiuodavome. (Šypsosi.) Televizija yra baisus melas.
– Ko iš viso ėjai į tą projektą? Ar tau trūko dėmesio, reklamos, ar troškai išbandymų? (Pieva)
G.: O reklama – tai kas? Ką aš pareklamavau? Savo gražų kūną? (Juokiasi.) Žiūrovų tikrai nepadaugėjo, nes žmonės gal mano, kad mes ir teatre su Justina Žemaityte šokame ča ča ča.
Ėjau, nes maniau, kad tokios galimybės gyvenime gali ir nebebūti. Aš nesigailiu, pamačiau virtuvę iš vidaus, bet daugiau ten neičiau. Tie, kurie mane smerkia, kad Ivanauskas atitolo nuo teatro, kad dalyvavo televizijos projekte – na, neisiu ir visiems neįrodinėsiu, kad taip nėra. O man visai naudinga buvo išmokti pramoginius šokius, tapau lankstesnis. Nors scenoje ir nereikės šokti ča ča ča.
A.: Kuo šokėjas moka daugiau šokių stilių, tuo geriau.
– Klausimas visiems. Kuo dar domitės, be šokių? (Tadas)
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gytis Ivanauskas ir būsimos premjeros kūrėjos! |
G.: Aš – teatru. (Juokiasi.)
A.: O aš – gyvenimu. Kaip ir visi normalūs žmonės, žiūriu filmus, skaitau knygas, bet šokis suvalgo viską. Daug laisvo laiko nelieka.
B.: Domiesi tuo, ką tau duoda gyvenimas. Vieną dieną semiesi vieno, kitą dieną – jau kito.
G.: Teatras ir šokis yra pagrindiniai dalykai gyvenime, todėl nemanau, kad nors vienas iš mūsų turi kažkokią kitą sritį, kuria labai domisi.
– Kaip reaguojate, jeigu sulaukiate skambučio iš draugės vidury nakties? (Violeta)
A.: Man yra buvę tokių situacijų. Aš visą laiką atsikeliu ir bet kokioje situacijoje padedu savo draugei.
B.: Nes tau pačiai gali reikėti pagalbos...
G.: Tavo numeris?.. (Juokiasi.)
– Ar dažnai Jus įsimyli moterys, su kuriomis tenka dirbti?:) (Rima)
G.: Reikia tų moterų paklausti. Kartais tiesiog jauti kažką, bet neini ir neklausi – tai būtų neetiška ir netaktiška...
– Gyti, ar tau nepabosta pramogų pasaulio tuštybės mugė, kurioje ir pats neišvengiamai sukiesi? (Vytenis)
G.: Ne. (Juokiasi.) Aš atsirenku, kur man dalyvauti ir kur ne. Kita vertus, net labai bloga patirtis yra praktika. Gera suvokti, kokia tuščia ta mugė. Jei man įdomus filmas ir ateinu į premjerą, tai man slėptis nuo fotografų su skafandru? Tai nereiškia, kad gyvenu tą gyvenimą – tiesiog nueinu į vieną ar kitą renginį, bet mano pagrindas ir bazė – visai kitokie dalykai. Jei niekur neisi, gali ir sudžiūti kaip pelė po šluota.
– Kaip kovojate su rudeniniu liūdesiu? (Dži)
A.: Tai, kad neliūdna!
G.: Rudeninis liūdesys – kiekvieno asmeniškai nusipaišytas dalykas. Eikit dirbti ar eikit ir įsimylėkit. Arba eikite ir pasiduokite kur nors po krūmu.
Man yra buvę tokių situacijų. Aš visą laiką atsikeliu ir bet kokioje situacijoje padedu savo draugei.A.: Pas mus ateikit į spektaklį – ir nebus jokios rudeninės depresijos.
G.: Mažiau reikia galvoti apie tą liūdesį, o geriau užsiimti įvairia veikla. Eikit, žmonės, dirbt!
– Ką draugams iš užsienio pirmiausiai rekomenduojate pamatyti, išgirsti, aplankyti Lietuvoje? (Kotryna)
G.: Savo svečius aš visada vedu į teatrą ir į savo teatrą, nes jiems nereikia stebint šokio spektaklį suprasti kalbos. Niekada nevedu į muziejus, nes pats jų labai nemėgstu. Neišvengiamai draugai yra nuo to paties „kurpaliaus“, todėl vedu juos ten, kur man pačiam smagu būti.
– Sveiki, kur galima įsigyti bilietus į spektaklį „Dialogas“ ir kokios bilietų kainos Vilniuje? (Lina)
G.: Visose Bilietai.lt kasose ir prieš spektaklį. Yra labai daug nuolaidų, todėl kainas tikrai galima susimažinti. (Juokiasi.)
– Kokių garsiausių šokio meistrų pasirodymų rekomenduotumėte pamatyti? Kas yra jūsų autoritetai šioje srityje? (Dovas)
A.: Mano autoritetas – norvegų režisierius Jo Stromgrenas.
B.: Pina Bausch.
G.: Aš dažnai neprisimenu režisierių vardų, tik po jų spektaklių išsinešu tą gerą jausmą, kuris verčia stengtis siekti ko nors panašaus savo kūryboje.
