Svarbus proveržis
Lietuva ginklu priešintis sovietinei okupacijai pradėjo 1944 m. ir organizuota kova truko iki 1953 m., kai buvo sunaikintos Lietuvos partizanų struktūros. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę.
1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 2–10 d. vyko pasitarimai. Vasario 10 d. Šiaulių apskr. (dabar – Radviliškio r.) Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.
Tačiau svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
„Nors prieš daugiau kaip 70 metų Lietuva knibždėte knibždėjo sovietų kariuomenės, saugumo agentų ir smogikų, Lietuvos partizanams pavyko pasiekti sunkiai įsivaizduojamą tikslą - einant šeštiems pasipriešinimo okupacijai metams Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadovybei pagaliau pavyko įgyvendinti centralizacijos idėją, o 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos deklaracija paklojo pamatus Nepriklausomos valstybės atgimimui“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys.
Dokumentas, gimęs mirties pavojuje
Minaičiuose pasirašyta deklaracija yra pripažįstama Lietuvos valstybės teisės aktu. Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė nutarimą, jog LLKS jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. Buvo pripažinta, kad 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją paskelbusi LLKS Taryba vykdė aukščiausios politinės ir karinės struktūros funkcijas ir buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos šalies teritorijoje.
Remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki savo mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo „kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“.
2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, jog po Jono Žemaičio-Vytauto mirties, kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
„Deklaracija – tai ir Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantis teisės aktas, tai ir Lietuvos valstybės atkūrimo programinis dokumentas, tai ir teisės aktas, kuriame nurodyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai“, – sako A.Bubnys.
Anot jo, skaitant Deklaraciją apima pagarbus jaudulys.
„Ir pasididžiavimas. Pasididžiavimas tuo, kad tokia Deklaracija buvo parašyta. Negali nesistebėti, kokios didelės dvasios ir pasiaukojimo buvo žmonės, kokį begalinį tikėjimą, kad okupuota Lietuvos valstybė vėl bus laisva, jie turėjo, kai partizanų bunkeryje, žibalinės lempos šviesoje, aplinkui siaučiant sovietų kariuomenės daliniams, tykant mirtiniems pavojams kūrė šį unikalų dokumentą. Dokumentą, kuriame atsispindi ir skaudi to meto Lietuvos istorinė patirtis, ir tautos pasiryžimas priešintis Sovietų Sąjungos okupacijai, ir gilios įžvalgos apie tai, kokia turėtų būti Lietuvos valstybė, kai ji vėl taps nepriklausoma“, – įžvalgomis dalinasi pašnekovas.
Istorinis sprendimas
Kad 1949 m. vasario 16 d. dokumentas yra ypatingos svarbos, kalba ir teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.
„Istoriniu laikyčiau Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarimą, kuris verčia iš naujo rašyti konstitucinės teisės vadovėlius. Jame pirmą kartą aiškiai išdėstyta konstituciškai reikšmingų aktų hierarchija, išskiriant tris pamatinius šiuolaikinės Lietuvos valstybės konstitucinius aktus – 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šie aktai yra pirminiai Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai, jie niekada negali būti pakeisti ar panaikinti. Iš jų kyla ir į juos atsižvelgiant aiškintina galiojanti Konstitucija“, – sako D.Žalimas.
Jo teigimu, konstitucijos požiūriu Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai yra ikikonstitucinio ir net virškonstitucinio pobūdžio, nes juose įtvirtinti pamatiniai Lietuvos konstitucinės santvarkos principai – nepriklausomybė ir demokratija, nuo kurios neatsiejamas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, yra nepakeičiami ir negali būti panaikinti net referendumu.
D.Žalimas, kalbėdamas apie 1949 m. vasario 16 d. dokumento svarbą, pabrėžė dar kelis svarbius momentus – LLKS tuo metu turėjo tautos atstovų statusą, o partizanai buvo valstybės ginkluotosios pajėgos. Deklaracija skelbė, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, atmetantį autoritarinį rėžimą, nesuderinamą su Konstitucija. Taip pat joje kalbama apie vienodą fašistinio ir komunistinio rėžimo pasmerkimą. Dokumente, anot D.Žalimo, yra ir specifinė nuostata – uždraudžiama komunistų partija.
Taip pat Lietuva įsipareigojo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos LLKS 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo 12 d. nutarimu. „Prieš 74 metus pasirašytoje deklaracijoje pirmą kartą įvardinamas aiškus Lietuvos pasirinkimas – vakarietiška geopolitinė orientacija“, – pastebi D.Žalimas.
Nesitikėjo tokio radinio
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vadovas, brigados generolas Almantas Leika pasakoja, kad bendras LLKS 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos kontekstas yra vizija į ateitį.
„Dokumente aptariama, kokia Lietuva bus ir už kokią ją yra kovojama. Iš pradžių ginklu, o vėliau, iki pat 1990 metų kovo, kitomis priemonėmis“, – pastebi pašnekovas.
LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir kiti partizanų vadai, anot jo, šių laikų jaunimui, ypač būsimiems karininkams, yra sektini pavyzdžiai, pademonstravę karines vertybes – ištikimybę Lietuvos valstybei, nepalaužiamą kovos dvasią, iniciatyvumą ir profesionalumą. „Ypač mums, Lietuvos karo akademijai, pavadintai Generolo Jono Žemaičio vardu, svarbu atminti kad, Jonas Žemaitis neabejotinai buvo išskirtinis vadas ir tikras lyderis, kuris nepaisant sunkios situacijos sugebėjo sutelkti visus partizanų vadus vardan kovos už Lietuvos laisvę“, – sako pašnekovas.
2010 m. visiems Deklaraciją pasirašiusiems asmenims po mirties buvo suteiktas signatarų statusas. Tų pačių metų lapkričio 22 d. Minaičių kaime atidengtas šiai Deklaracijai ir jos signatarams skirtas paminklas. Jo autorius – skulptorius Jonas Jagėla.
2010 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) bei Krašto apsaugos ministerijos iniciatyva nuspręsta Minaičių kaime Miknių sodyboje buvusios klėties bei bunkerio vietoje atlikti archeologinius tyrimus, remiantis tyrimų duomenimis šiuos svarbius mūsų istorijai paveldo objektus atstatyti ir įkurti 1949 m. įvykius menančią ekspoziciją.
2010 m. gegužės mėn., pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pokario laikų rezistentų bunkerio vietoje buvo atlikti profesionalūs archeologiniai tyrinėjimai. Tyrimus organizavo ir koordinavo LGGRT centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis, archeologinę tyrimų dalį vykdė archeologas Gintautas Vėlius. Ekspedicijos dalyviai nesitikėjo bunkeryje aptikti kokių nors radinių, mat manyta, kad partizanai visus jiems reikalingus daiktus bus išsinešę su savimi, todėl tie keli daiktai buvo netikėta staigmena. Kita staigmena – paties bunkerio matmenys. Beveik visuose prisiminimuose minima kur kas didesnė ir erdvesnė bunkerio patalpa, tačiau atlikus archeologinius tyrimus paaiškėjo, kad bunkeris tėra vos 2 m pločio, 3 m ilgio ir 1,35 m aukščio.
„Štai tokiomis sąlygomis 8 vyrai iš visos Lietuvos 1949 m. vasarį posėdžiavo bei priėmė istorinius ir net unikalius visame pokario Europos kontekste sprendimus. Remiantis istorinių ir archeologinių tyrimų duomenimis šie svarbūs mūsų istorijai paveldo objektai buvo rekonstruoti ir įkurta 1949 m. įvykius menanti ekspozicija“, – sako A.Bubnys.
2012 m. Miknių-Pėtrėčių sodyboje Minaičių kaime buvo atkurtas bunkeris ir įrengta ekspozicija „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.
