Klausimas kyla toks: ar didelei tautos daliai skaudžią sovietinės okupacijos patirtį, lengvapėdiškai prisidengiant edukaciniu motyvu, galima paversti „hepeningu“? Ar tai etiška? Panagrinėkime trumpą interviu, kuriame britų žurnalistas kalbina Rūtą Vanagaitę. Jos atsakymus bandysiu pakomentuoti.
„Mes supratome, kad 2009-aisiais šalyje gyvens maždaug pusė milijono jaunų lietuvių, gimusių jau sugriuvus Sovietų Sąjungai. Šie vaikai nėra regėję sovietų kareivio. Jie nesuvokia, ką iš tikrųjų reiškia KGB“, sako Rūta Vanagaitė.
Iš šio sakinio, matyt, turėtume suprasti, kad Rūta Vanagaitė žino, kas yra KGB. Matyt, sovietmečiu ji buvo kankinama už nacionalistinių „vestačkų“ kabinimą vidurinėje mokykloje, prie mokytojų kambario. Tiesa sovietų kareivius ji yra mačiusi, bet jie negalėjo būti tokie jau baisūs, kareiviai kaip kareiviai. Taip pat, reikia manyti, kad išgyvenimo dramoje padalyvavę jaunuoliai supras, kas yra KGB. Kažin, kažin... Mano galva, jei jaunuolis išties domisi istorija ir yra jautrus savo krašto išgyvenimams sovietmečiu, vargu, ar jam prireiks savo kailiu patirti šių pseudokankinimų. Jam užteks nueiti į Genocido aukų muziejų ar uždegti žvakutę Tuskulėnuose. Beje, projekto rengėjai turėtų nutarti, kokio laikmečio kankinimus improvizuoti. Ar Stalino režimo, kai suimtiems asmenims buvo leidžiama taikyti fizinio poveikio priemones, ar iš vėlesnių laikų.
„Štai tada ir susimąsčiau apie naująjį projektą su vaidybos elementais“.
Reikėtų patikslinti, ne su vaidybos elementais, o su ištisa vaidyba. Kad ir kaip stengtųsi „kalėjimo“ prižiūrėtojai, jie negalės pernelyg stipriai „užmesti į snukį“ ar pargriauti jaunuolį su vilkšuniu, pastarajam leidžiant įsikabinti į jaunuolio sėdimąją. Prižiūrėtojas taip pat negalės kaustytu batu spirti jaunuoliui į pilvą ar mušti per inkstus. Beje, dėl šunų atskiras klausimas. Čia susirūpinti turėtų tie asmenys, kurie yra atsakingi už gyvūnų teisių apsaugą. Juk šunimis čia yra truputį manipuliuojama. Jie naudojami kaip žmonių linksminimo priemonė.
„Visi mūsų aktoriai – tiek profesionalūs, tiek mėgėjai – yra tarnavę sovietų armijoje. Kai kurie jų sovietų laikais netgi buvo tardomi“.
Čia Rūta Vanagaitė pernelyg patetiška, ypač dėl antrosios atsakymo dalies. Ką reiškia tardomi? Kankinami? Tais laikais dažnai ką išsikviesdavo „pasišnekėti“. Matyt, šiuo pasakymu norima suteikti išgyvenimo dramai svarumo ir įtikinamumo. Juokinga pasirodė, kad prižiūrėtojus vaidina ir profesionalūs aktoriai. Įdomu, iš kurio teatro? „Dramteatrio“, „jaunimteatrio“ ar „Lėlės“?
Rūta Vanagaitė stebisi: „kaip keista, šou pasibaigus mes visuomet regime 40 laimingų veidų, kuriuos čia patirti išgyvenimai tiesiog įkvepia“.
Įdomu kokios kitos reakcijos galima tikėtės iš ekstremalių pojūčių pasiilgusių žmonių, kurie savo noru, už savo pinigus dalyvavo „hepeninge“? Iš šio pasakymo aiškėja, kad Rūta Vanagaitė ir pati apsilanko išgyvenimo dramos bazėje ir stebi „išgyvenusiųjų“ reakcijas. Kirba mintis, kad ir šio projekto autorei būtų neprošal praeiti šį „pragarą“, nes, kaip ji sako, „patirti išgyvenimai įkvepia“. Matyt, įkvepia pilietiškai jaunuolių laikysenai ateityje ir troškimui, kad sovietmetis nepasikartotų... Įdomu būtų sužinoti, ar į „Išgyvenimo dramą“ bus įleidžiami į Lietuvą bernvakarių atvykę švęsti britai?
„Jei norite pajusti tikrąjį dienos šviesos teikiamą džiaugsmą, prieš tai turite pabūti tamsoje. Jei norite pajusti tikrąjį sočios vakarienės teikiamą džiaugsmą, prieš tai turite pajusti alkio jausmą. Jei norite pajusti tikrąjį demokratijos ir laisvės džiaugsmą, ateikite į mūsų bunkerį ir dviem valandoms tapkite Sovietų Sąjungos piliečiu“, kaip iš turistinės brošiūros skaito Rūta Vanagaitė.
Tik ar nesusimuliuotas tas džiaugsmas? Ir ar jis savo esme neprilygsta šiandien vakarų pasaulyje populiariems ekstremaliems užsiėmimams – tokiems, kaip krokodilų gaudymas plikomis rankomis, panirimas į roplių pilną dėžę, laipiojimas olomis neprisirišus ir pan.?
O gal Rūtai Vanagaitei pasirodytų visai įmanoma ir didaktiškai vertinga surengti išgyvenimo dramą pavadinimu „Osvencim 1943“? Ar „Stutthof 1944“? Ar to jau perdaug? O ką, prirenki iš kirpyklų plaukų, prigamini plastmasinių dantų, priperki tūkstančius pigių akinių, užkuri krosnis. Pelenai birtų ant galvos. Dalyvavimas šiose išgyvenimo dramose, tiesa, būtų šiek tiek brangesnis dėl didesnių investicijų, o iš dalyvių būtų reikalaujama didesnės dvasios stiprybės. Juk reikėtų nusirengti nuogai, nepagailėti savo plaukų ir t.t. Kur riba, miela Rūta? O išvis geriausia būtų ištremti mūsų jaunuolius į Sibirą. Šis „hepeningas“ kainuotų mažiausiai.
