– Kiek ugniagesių dirba šioje pamainoje?
– Penki turėtų dirbti, bet dabar tėra trys žmonės, nes etatai nėra užpildyti, žmonės nenori dirbti, nes nedideli atlyginimai. Tokia pati situacija ir Vilniuje.
– Su kokiais pavojais susiduriate?
– Visi incidentai, kurie atsitinka, yra pavojingi. Pirmiausia gelbėjame žmogų, o po to sprendžiame, ką daryti toliau. Tai galioja ir incidentams su eismo įvykiais.
– Kur daugiausia įvyksta gaisrų?
– Gaisrai būna privačiame sektoriuje, anksčiau, prieš 10–15 metų, buvo dideli gaisrai ir daugiausia jų kildavo dėl nesutvarkytų namų. Dabar žmonės susitvarkė namus ir dažniausiai gaisrai kyla nuo elektros instaliacijos arba neatidaus naudojimosi, daugiausia problemų sukelia dūmtraukiai.
Taip pat nemažai gaisrų būna ir socialiniuose namuose, nes jie turi daugybę problemų – neturi pinigų namo susitvarkymui.
Pavyzdžiui, netoliese yra namas, kuriame prieš porą metų kilo gaisras, tame name gyvena 3–4 šeimos. Vienas ten gyvenantis žmogus neturi pajamų, tai iki šiol 4-oji dalis stogo po gaisro tėra uždengta polietileno plevele.
– Kurie ugniagesiai dirba ilgiausiai?
– Aš dirbu daugiau kaip 20 metų. Mūsų pamainoje dirba du žmonės, kurie čia jau 20 metų, ir vienas, kuris – 15 metų.
– Ar jūs, kaip pamainos viršininkas, taip pat gesinate gaisrus?
– Gesinu.
– Ar ugniagesiu tapote iš pašaukimo?
– Žinojau, kad dirbsiu gaisrinėje arba policininku, kariu. Visų pirma, tai buvo perspektyvus darbas ir darbo grafikas labai patogus. Taip pat motyvuoja tai, kad dirbdamas šį darbą jaučiu žmonių pagarbą.
Sakoma, jeigu kažkas nutinka žmogaus gyvenime, tai jis pradeda sieti tą dalyką su savo tolesniu gyvenimu.
– Ar kažkas panašaus buvo nutikę ir jums? Gal esate su gaisrais susidūręs vaikystėje, paauglystėje?
– Ačiū Dievui, kad to nebuvo, tokių problemų nebuvo nutikę.
– Nutikimas, kurio niekada nepamiršite...
Žiemą iki įvykio vietos – 400 metrų, neatvažiavome dėl to, kad mūsų technika sugedo, ir mes dviese su kitu ugniagesiu turėjome šį atstumą nešti rankinę pompą į deganti namą
– Žiemą iki įvykio vietos – 400 metrų, neatvažiavome dėl to, kad mūsų technika sugedo, ir mes dviese su kitu ugniagesiu turėjome šį atstumą nešti rankinę pompą į deganti namą. Dirbome tik trise, bet kad ir kokios bebūtų priežastys, vis tiek reikia važiuoti iš taško A į tašką B ir atlikti darbą. Liūdna būna, kai nesusitvarkome su užduotimis, žmonėms tai – tragedija, jie gali prarasti viską.
Mes stengiamės dirbti, spėti visur ir įdedame labai daug jėgų šiame darbe.
– Kiek laiko turite susiruošti nuo gauto pranešimo?
– Mes per 60 sekundžių nuo signalo gavimo turime būti už garažo vartų.
– Kaip spėjate apsirengti per tokį trumpą laiką?
– Treniruojamės, o kvėpavimo įrangą užsimauname jau važiuodami į incidento vietą.
– Ar visada dedatės kvėpavimo įrangą?
– Dėvime ją visada, nes gaisro metu dega kenksmingos atliekos, dažai, plastikas ir t.t. Kvėpuoti tuo nesinori, bet toks yra mūsų darbas, todėl ir tarnybos laikas yra ribotas.
– Kaip vyksta jūsų išvykimas?
– Gauname pranešimą, priimame kelionės lapelį, įsėdame į mašiną, įjungiame aliarmo signalą ir važiuojame į nurodytą vietą. Nuo pranešimo gavimo iki įvykio vietos vyksta žvalgyba. Žiūrime, kokias žarnas ir techniką naudoti. Tai priklauso nuo situacijos.
Vairuotojas turi būti prie mašinos, pamainos vadas turi vadovauti ir mažiausiai 2 ugniagesiai turi gesinti gaisrą, šiuo atveju, kai mūsų pamainoje dirba mažai žmonių, negaliu vadovauti, turiu dirbti kartu su ugniagesiu.
***
Virgilijus neslepia, kad ugniagesiai, jeigu reikia kažką pasidaryti, padaro tai patys – „instaliacijas pasidarome, kažkas atiduoda daiktus, pagelbėja“.
„Šiandien nuo paties ryto atsivežėme malkas krosniai kūrenti, gyvename 21 amžiuje, o kūrename, – stebisi Virgilijus.
– Turime dvi rusiškas mašinas, o 2013 metais per vieną bendrą projektą su Latvija ir Baltarusija gavome naują mašiną. Gavome ne tik mes, bet ir Švenčionys, Daugpilis ir Gardinas.“
