Ar „valstiečių“, „socialdarbiečių“, Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir frakcijos „Lietuvos gerovei“ koalicija ištemps iki kadencijos pabaigos? Kas kitąmet laukia Vyriausybės ir prezidento? Kokie nauji politiniai dariniai skverbsis į valdžią ir kokios to pasekmės?
Apie visa tai – interviu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėju Tomu Janeliūnu, Mykolo Romerio universiteto politologe Rima Urbonaite ir Vytauto Didžiojo universiteto fakulteto dekanu Šarūnu Liekiu.
– Kiek ir kokioms ideologijoms atstovaujančių partijų kitąmet galėtų susikurti?
T.Janeliūnas: Matėme užuominas, kad Remigijus Žemaitaitis, Artūras Paulauskas ir Artūras Zuokas tarsi nori burti naują judėjimą, bet kalbėti apie ideologiją čia visiškai neišeina. Nė vienas iš jų neturi kažkokios labai aiškios ideologijos, kurią galėtų propaguoti.
Nacionalinis susivienijimas, inicijuojamas, berods, organizacijos „Pro Patria“, yra su aiškesne ideologine linija – žada burtis po antieuropietiško nacionalizmo vėliava.
Arvydo Juozaičio partija gali būti variantas. Bet čia vėlgi ta pati antieuropietiško nacionalizmo ideologija.
R.Urbonaitė: Yra pavojus partijų dauginimuisi, bet taip pat ir tam, kad jos nebus linkusios išsigryninti ideologinės krypties.
Lietuvos rinkėjas, jeigu žiūrėtumėm pagal tyrimus, linkęs į socioekonominę kairę, bet pagal moralinio liberalizmo arba konservatizmo pjūvį labiau būtų – į konservatizmą.
Kad užklausimas iš rinkėjų pusės būtų pasikeitęs, aš nematyčiau. Tik klausimas, kas sugebės garsiau pažadėti to, ko rinkėjas nori. O jis ir toliau nori nemažos valstybės globos.
Kad matysime aiškias ideologines kryptis ar grynuolius, sunku tikėtis. Bet tokiu būdu partijos rizikuoja tapti vienodomis.
Š.Liekis: Dabar pagrindinė kryptis – gerovės valstybė. Netgi konservatoriai pradėjo šnekėti apie konservatyvią gerovės valstybę. Akivaizdu, visi nueidinės nuo neoliberalizmo, kuris buvo propaguojamas Laisvosios rinkos instituto. Pati mada bus į tą pusę.
Stiprės populistinės, nacionalistinės politinės jėgos, kadangi tiek centro kairės, tiek centro dešinės jėgos neatliepia gerovės valstybės lūkesčių.
Negaliu atsakyti, kiek naujų partijų gali atsirasti. Tai priklauso nuo resursų, pirmiausia, finansinių. Visą laiką lengviau transformuoti jau egzistuojančią organizaciją, negu kurti naują politinę jėgą.
– Kaip naujų partijų atsiradimas paveiks politinį lauką, galių pasiskirstymą?
T.Janeliūnas: Kiekvienai iš jų yra rizika apskritai nepatekti į Seimą, neturėti vietų, jeigu, aišku, liktų ta 5 proc. rinkimų kartelė (prezidentas grąžino Seimui svarstyti pataisas dėl 3 ir 5 proc. rinkimų kartelės partijoms ir koalicijoms – 15min). Kiekviena iš jų rizikuoja likti žemiau šios ribos.
Aišku, gali pasitaikyti išimčių ir kažkuri iš jų galbūt ir perlips kartelę. Bet tie keli mandatai, kažkokia nedidelė dalis narių – iki dešimties, vargu ar kažką Seime esmingo pakeis.
Kažkokia nedidelė dalis narių – iki dešimties, vargu ar kažką Seime esmingo pakeis.
R.Urbonaitė: Didės konkurencija. Gali atsirasti daugiau prielaidų partinei fragmentacijai Seime. Tai bus iššūkis didžiosioms, tradicinėms partijoms, turėsime labai sudėtingai formuojamas koalicijas. O ką reiškia didesnei partijai ar frakcijai sudarinėti koaliciją su daugiau mažiukų? Reiškia nestabilesnę valdančiąją daugumą ir sunkiau suvaldytą situaciją Seime.
Galbūt didžiosioms, tradicinėms partijoms gali tekti pasitempti. Bet klausimas, koks tas pasitempimas bus – kas gudresnę rinkimų technologiją panaudos, kas daugiau fejerverkų pašaudys.
Š.Liekis: Naujos partijos gali tapti koalicijų partnerėmis, bent pačioje pradžioje. Jeigu Seimas atmes prezidento veto dėl kartelės, tokių politinių jėgų bus daugiau, sistema labiau atlieps įvairių grupių lūkesčius.
– Kaip kitąmet seksis didžiausią frakciją Seime turinčiai LVŽS? Kas bus didžiausi jos konkurentai?
T.Janeliūnas: LVŽS tikrai smarkiai praras vietų lyginant su buvusiais rinkimais. Jau dabar pagal apklausas jie yra trečioje vietoje po konservatorių ir socialdemokratų. Tai visai gali būti, kad susilygins ar kris žemiau negu kokia Darbo partija. Tokiu atveju jų frakcija gali būti visai nedidelė.
LVŽS, matyt, nebebus centras, apie kurį suksis koalicijų formavimas. Geriausiu atveju jie gali būti papildomi partneriai. Tai priklausys nuo to, kaip pasirodys konservatoriai ir socialdemokratai. Manyčiau, kažkuri viena iš šių partijų bus pagrindinė ašis.
R.Urbonaitė: Akivaizdu, kad didžiausi LVŽS konkurentai bus socdemai ir „darbiečiai“, iš kurių jie susirinko balsus 2016 metų rinkimuose. Praėjusį kartą vienmandatėse jie laimėjo labai daug mandatų, bet jie laimėjo dėl to, kad buvo tuometiniai du lyderiai: Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis. Ir vienmandatininkai ėjo ne už save, o su bendrom vėliavom.
Dabar jie nebeturi naujumo faktoriaus, vėliavų, kurios plačiai plazdėjo 2016-aisiais, ir gali būti, kad tose vienmandatėse taip gerai nepasiseks, kaip pasisekė 2016 metais. Jau net ne gali būti, bet tikrai taip bus.
Kad jie frakciją gali turėti, manau, kad turės, bent jau sprendžiant pagal tai, kokį vaizdą turime dabar. Bet kokio dydžio, labai sunku pasakyti. Ir dar priklausys, ar jie eina su S.Skverneliu, ar be.
Š.Liekis: Sunku pasakyti. Jeigu LVŽS reabilituosis, pateks į tų vidutiniokų, praeinančių į Seimą, sąrašą. Nes dabar nematyti didelių šansų jiems būti laimėtojais. Jeigu jie nesireabilituos, tai turės kokius 6–7 mandatus.
– Kokią politinę karjerą pasirinks „valstiečius“ palikęs Seimo pirmininkas V.Pranckietis ir prie partijos neprisijungęs, limfomą išsigydęs premjeras S.Skvernelis? Ir ar apskritai jie pasirinks politiką?
T.Janeliūnas: Klausimas dėl S.Skvernelio dar visiškai neaiškus, ar jis norės tęsti politinę karjerą. Čia turbūt priklausys ir nuo asmeninių galimybių, nemažai nuo sveikatos.
S.Skvernelio autoritetas labai smarkiai nukentėjo (jo reitingai smuko 15min paviešinus istoriją apie išasfaltuotą gatvę, kurioje pats ir gyvena – 15min) ir nelabai yra ženklų, kad jis galėtų atsigauti iki kitų rinkimų. Šia prasme vargu, ar jis turės ir energijos, ir noro skirti laiko naujos jėgos būrimui. Juo labiau dar būdamas premjeru, kas ir taip reikalauja sveikatos.
O V.Pranckietis, aš manau, bandys išnaudoti savo turimą populiarumą, bent jau kandidatuoti vienmandatėje apygardoje. Ar jungsis prie partijos? Sunku spręsti, kuri jam pasirodys artimiausia, bet pas „valstiečius“ jau greičiausiai jam neišeis grįžti.
R.Urbonaitė: Aš taip suprantu, V.Pranckietis labai norėtų, kad koks nors S.Skvernelis kurtų partiją ir jis galėtų sėkmingai prie jos prisišlieti. Bet jo planas minimum gali būti tiesiog tapti Seimo nariu, tai reiškia, Kaune jis gali bandyti išsikelti vienmandatėje. Ir yra nemaža tikimybė, gal jam ir pavyktų toje vienmandatėje laimėti. Aišku, tai labai priklausytų nuo to, kas būtų jo konkurentai.
Kad jis galėtų dalyvauti rimtesniuose judėjimuose kaip vienas iš politinių lyderių? Žiūriu į tai labai rezervuotai. Nemanau, kad šis žmogus turi tiek savybių, kurios išneštų.
Jeigu jis vis dėlto nusprendžia likti politikoje, klausimas, su kuo jis eina į 2020 metų rinkimus.
Su S.Skverneliu situacija yra daug sudėtingesnė. Kelių yra pakankamai skirtingų: nuo to, kad jis galėtų apskritai nuspręsti trauktis iš politikos. Jeigu jis vis dėlto nusprendžia likti politikoje, klausimas, su kuo jis eina į 2020 metų rinkimus, ar lieka su partnerystėje su „valstiečiais“.
Nors man atrodo, kad jo tandemas su R.Karbauskiu nėra toks, apie kokį būtų galima svajoti. Komplikuotas. Iš to, kas yra viešojoje erdvėje, man susidaro įspūdis, kad tikri partneriai taip nesielgia.
Jeigu jis nesirenka kelio su „valstiečiais“, tada klausimas, su kuo. Buvo viešojoje erdvėje socdemai iškilę kaip tie, bet S.Skvernelis dabar tikrai nėra tas, kuris būtų graibstomas. Klausimas, ar patys socdemai viduje būtų pritariantys tokiam sprendimui.
Bet su dar didesniu klaustuku yra naujo darinio kūrimas, nes tam reikia laiko, reikia pinigų, daug žmogiškųjų išteklių. Sunkiai įsivaizduoju, kaip tas politinis darinys galėtų spėti susikurti ir tiek susicementuoti, kad galėtų rimčiau pasirodyti rinkimuose. Gal tie 3 proc. kažkaip susikrapštytų, bet labai skeptiškai į tai žiūriu.
Aišku, džiugu, kad premjero sveikata taisosi. Galbūt tai jau netaps tuo trikdžiu jam renkantis vieną arba kitą kelią. Bet tie keliai galimi įvairūs.
Š.Liekis: Priklauso nuo daugybės faktorių. V.Pranckietis visą laiką gali grįžti į universitetą ir tapti universiteto profesoriumi – jeigu kas. Jis labiausiai socialiai mobilus. Na, o S.Skvernelis visą laiką gali būti atsargoje. Jeigu neišrinks, o tai ką pasirinkti?
– Ar Vyriausybė ir valdančioji koalicija tokios sudėties, kokios jos yra, pabaigs darbą iki kadencijos pabaigos?
T.Janeliūnas: Nesiryžčiau garantuoti, kad tikrai pabaigs. Jau dabar yra požymių, kad vos vos laikosi. Tai iš tikrųjų labai silpna koalicija, jeigu nesugeba rasti pamainos vienam susikompromitavusiam ministrui. Bet kokia rimtesnė problema gali šią koaliciją sužlugdyti.
R.Urbonaitė: Sunku prognozuoti, kai bandai tai daryti racionaliai, o politikai to racionalumo ne tai, kad neturi, bet panašu nenori turėti. Netgi su tuo pačiu susisiekimo ministru atrodė lyg jis galėtų trauktis. Bet dabar man girdint premjero pareiškimus, kad jis susisiekimo ministrui neturi apskritai jokių pretenzijų, net po biudžeto pritarimo, galvoju, kaip būtų argumentuotas sprendimas vis dėlto teikti prezidentui siūlymą atleisti ministrą.
Atrodo, dabar labiau reali situacija, kad prezidentas liks su savo nuomone, o ministras liks savo poste. Gali būti, kad tokiu būdu bus išlaikyta valdančioji dauguma, tada ji gali sau ir pabaigti tą darbą.
Jeigu kažkas nutiktų su LLRA-KŠS ir ji pasitrauktų, mažumos Vyriausybei dirbti būtų labai sunku, bet tai nebūtinai reikštų Vyriausybės griūtį. 100 proc. pasakyti, kad ši Vyriausybė pabaigs darbą, negalime, bet tikimybė, kad šita Vyriausybė ir valdančioji koalicija su dabartine sudėtimi gali pasiekti Seimo rinkimus, manau, pakankamai nemaža.
Kokį kovo mėnesį gali būti krizė, nes koalicija nenorės būti asocijuojama su blogais rezultatais.
Š.Liekis: Kokį kovo mėnesį gali būti krizė, nes koalicija nenorės būti asocijuojama su blogais rezultatais. Vyriausybė galėtų trauktis, premjeras – atsistatydinti. Jau Upės gatvės užtenka šiaip – normalioj valstybėj jis būtų atstatydintas.
– Kokie iššūkiai kitąmet laukia prezidento?
T.Janeliūnas: Pagrindinis iššūkis bus pasirinkti, kam siūlyti formuoti Vyriausybę ir stengtis prisidėti prie to, kad būsima koalicija būtų stabili. Ir tai matyt nebus lengva. Neatrodo, kad labai aiškiai šviestųsi ta būsima koalicija.
R.Urbonaitė: Bent iki spalio mėnesio jam reikės susisisteminti veikimo modelį su valdančiaisiais, nes dar beveik metus su jais jam reikės dirbti. Kol kas tie santykiai neaiškūs.
Užsienio politikoje, manau, bus daugiau tęstinumo, kas nėra jokia blogybė, bet prezidentui, manau, šitie metai, vis dar bus tie metai, kai reikės susikurti darbo barą, iki galo išsigryninti prioritetus.
Š.Liekis: Kitais metais Seimo rinkimai, matysim, kokią įtaką politinei sistemai galės daryti prezidento institucija. Kol kas ji neturi jėgų, kurios akivaizdžiai ją remtų. Iššūkis – rasti savo rėmėjus ir susitarti su politinėmis jėgomis.