1. Nešienauta žolė.
Šie metai ne vieną politiką privertė prisiminti dalgį. Net ne iš kaimo kilę bent metaforiškai juo mojavo, garsiai ragindami Vilniaus miesto savivaldybę imtis šienavimo. Pastaroji į tokius raginimus mojo ranka, teigdama, kad tvaraus šienavimo politika naudinga ir žmonėms, ir gamtai.
Savivaldybės politikos nekeitė nei priekaištai dėl erkių („Tvaraus šienavimo politiką jau trečią sezoną taikančiame Vilniuje susirgimų erkių platinamomis ligomis nedaugėja. Specialistai tai aiškina savireguliaciniais mechanizmais – aukštesnėje žolėje daugiau ir erkėmis besimaitinančių gyvūnų.“), nei dėl matomumo bloginimo ar estetinio vaizdo.
Buvo kartojama, kad šienavimo ten, kur jis nėra būtinas, atsisakyta saugant bioįvairovę. O tos vietos – aplinkkelių šlaitai, daugumos gatvių skiriamosios eismo juostos, transporto žiedai, ten, kur, Vilniaus savivaldybės teigimu, žmonės ir namuose prižiūrimi gyvūnai retai ar visai neateina.
Bent jau dalis kraštovaizdžio architektų tik kraipė galvas – esą gerą idėją dar reikia ir gerai įgyvendinti, o Vilniui tai nepavyko. Visuomenės sveikatos specialistai savo ruožtu ragino saugotis: net ir tose vietose, kur žmonės nuolat nevaikšto, auganti aukšta žolė yra puiki terpė erkėms, vėliau išplisiančioms ir ten, kur visi vaikšto.
Vilniaus savivaldybė rodė geruosius pavyzdžius Vakarų Europoje. Tačiau atsirado nemažai politikų, kurie ir žoliapjoves bei trimerius pastvėrę darbavosi savo nuožiūra, ir net dalgiais pamosavo. Kaip kad Seimo narys Linas Jonauskas, pozavęs su dalgiu Neries pakrantėje. Arba Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas, kelis kartus kartojęs, kad trimeriu šienavo pakeles neapsikentęs dėl prasto matomumo.
