„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2022 06 24

23-ejų metų mokytoja: „Nustokime baidyti jaunimą pasakomis apie raganas – jos nėra tiesa“

Šią vasarą pedagogikos bakalauro diplomą Vytauto Didžiojo universitete atsiimsianti 23-ejų metų Gabrielė Rimkevičiūtė jau daugiau nei metus dirba geografijos mokytoja. Jaunoji mokytoja integruoja geografiją ir šiuolaikines technologijas, bendrauja su mokiniais socialiniuose tinkluose, stengiasi ugdyti jaunuolių asmenybes ir siūlo atsisakyti įsišaknijusių stereotipų apie mokytojo profesiją.
Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė
Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Su Gabriele susitikome Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijoje. Šis pastatas jai ypatingas – čia, būdama mokine, praleido ketverius metus.

Pasiteiravus, kodėl pasirinko grįžti į savo mokyklą, Gabrielė neslėpė, kad ji čia buvo laiminga – gera sklaida, ramybė, gražus elgesys su mokiniais ir jokių patyčių. Gabrielė pasidalijo, kad gimnazijoje turėjo pedagogų, kuriais ji žavėjosi, o šiandien iš tų pačių žmonių, kuriuos vadina kolegomis, jaučia palaikymą ir begalinę meilę, kaip pati sako, lyg būtų grįžusi pas mamą.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė

Įėjus į Gabrielės kabinetą akį patraukia momentinėmis auklėtinių nuotraukomis išpuoštos durys. Šiek tiek apsidairius jų galima rasti ir daugiau – virš mokytojos stalo kabo fotografijų koliažas su besišypsančiais vaikų veidais, o klasės gale stovi keli nuotraukų rėmeliai. Tiesa, viename iš jų pamačiau vos kelerių metų vaiko atvaizdą. Paklausiau, kas čia? Gabrielė papasakojo, kad kitų klasių mokiniai, pamatę jos auklėtinių nuotraukas, panoro atnešti ir savo. Sutikusi ji nupirko rėmelius ir dabar kabinete puikuojasi įvairių klasių mokinių veidai.

Į savą mokyklą grįžusi mokytojauti pasijuto kaip parvykusi pas mamą.

Gabrielė pravėrė dar vienerias duris ir pakvietė mane užeiti į mažą klasės kambarėlį. Jis pasikeitė nuo tada, kai Gabrielė pati buvo mokinė. Dabar čia pristatyta sėdmaišių, ant kurių pertraukų metu ilsisi mokiniai ir stovi arbatinis, kuriuo jie gali pasinaudoti užsinorėję puodelio arbatos.

Dėmesį atkreipė ir dešinė lentos pusė, kurioje pastebėjau ne tik magnetukus, piešinius, bet ir spalvotą Jono Basanavičiaus plakatą. Pamačiusi mano susidomėjimą kūrybišku kampeliu, Gabrielė paaiškino, kad jos auklėtiniai sukūrė mokyklos uniformą.

Gabrielė pasakojo, kad nusprendė būti mokytoja jau vaikystėje, tačiau norėjo dėstyti istoriją. Su šia mintimi ji įstojo į geografijos ir istorijos pedagogikos studijas, tačiau po pirmo kurso pakeitė savo nuomonę – suprato, kad mokys geografijos. Gabrielė interviu 15min metu pasidalijo tuo, ką jai reiškia būti jauna mokytoja.

– Gabriele, kaip stengiatės kurti ryšį su mokiniais?

– Aš gal neforsuoju iš pat pradžių, nesistengiu jų laikyti kažkokiais mažiukais. Stengiuosi su jais kalbėtis kaip lygi su lygiais. Bandau, kad jie išsineštų žinutę, jog nesvarbu, kad aš esu mokytoja, o tu esi mokinys, mes visi esame lygūs. Aš tik žmogus ir tu tik žmogus.

Man įdomu, kaip jie gyvena. Pavyzdžiui, kodėl šiandien šypsosi arba kodėl liūdi, ir aš to paklausiu. Bet juk to ir reikia, kad kažkas tave pastebėtų minioje, atkreiptų į tave dėmesį. Man iš tikrųjų įdomu, kaip gyvena mano mokiniai, kuo jie kvėpuoja. Kitą kartą praeidama matau, kad jie žiūri kažkokį vaizdo įrašą, aš sustoju, paklausiu, man tikrai įdomu, man rūpi (nusišypsojo).

– Ką norite perduoti mokiniams? Kokias vertybes įskiepyti?

– Pirmiausia – lygybę. Visame kame. Pas mane kabinete nėra lyčių diskriminacijos – tu moteris, tai neatnešk knygos, berniukai, atneškite knygas. Šito nėra. Tikrai labai noriu, kad jie mylėtų savo aplinką, ten, kur jie yra, ir mylėtų tą žemę, kuria vaikšto. Labai stengiuosi, kad jie kiek įmanoma daugiau rūšiuotų, kiek įmanoma daugiau pagalvotų, kaip nešvaistyti maisto. Mes daug apie tai kalbamės.

Svarbi ir meilė sau bei savo artimui. Man svarbu, kad jie būtų pilietiški. Aš visada pasakau, kad reikia balsuoti, išreikšti savo nuomonę. Labai svarbu, kad jie būtų smalsūs, netaptų vidutinybėmis, jog jiems niekas nebūtų įdomu. Aš noriu, kad jie domėtųsi. Nebūtinai geografija, tai gali būti bet kas. Reikia turėti kažkokią aistrą savo gyvenime.

– Kaip bendraujate su mokiniu, kuris, pavyzdžiui, jaudinasi dėl gauto blogo pažymio?

– Visą laiką sakau, kad reikia išsiaiškinti to šaknis. Ar gavau blogą pažymį už tai, kad nesuprantu ir neatėjau pasiklausti, ar stengiausi, bet nieko nesupratau, ar tiesiog man, pavyzdžiui, žiauriai nesiseka dabar gyvenime. Tikrai būna tokių momentų, ir man, ir visiems, kada gyvenime nesiseka ir tu nenori pagalvoti apie mokslus, o čia reikia išmokti Europos sostines. Kam tai rūpi tokiomis akimirkomis?

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė

Jeigu vaikas turi problemų, kurios jį slegia, geriau išsisprendžiame jas, prieš tas Europos sostines, o paskui galime ir Aziją, ir dar Afriką išmokti papildomai. Pirmiausia turi būti galvoje tvarka, širdyje ramu, o tik paskui jau galime mokytis.

– Jūsų durys visuomet atviros mokiniams?

– Čia ir tiesiogine prasme. Jeigu pro mano kabinetą praeitumėte nuo aštuonių iki pusės trijų, jos iš tikrųjų visada atidarytos (nusijuokė). Pas mane eidavo šniūrais, kaip sakau, vaikai. Ateina ir vienuoliktokai, kuriems pamokas dėsčiau dešimtos klasės pradžioje. Jie mane prisimena. Dabar užsuka tiesiog arbatos atsigerti, pasėdėti. Niekada nebudžiu viena, prie manęs ateina vaikai.

Mokiniams esu pasakiusi, kad aš jums neatrašysiu tokiais atvejais – kada būsiu mirusi ir kada miegosiu.

Taip, mano durys visuomet atviros. Taigi jie tikrai žino, kad gali ateiti. Plius, pas mane visada yra saldainių (šyptelėjo), tad užsuka ar pasikalbėti, ar suvalgyti saldainį. Kitą kartą to ir tereikia. Labai dažnai ateina vaikai ir sako: „Mokytoja, žinokit, viskas, nebegaliu“. Duodu saldainį, sako: „O, gerai, cukraus“. Išklausau, gal kartais tikrai tik saldainio tereikia, o kartais ir peties, ir rimtai pašnekėti.

– Mums susitikus minėjote, kad tai yra darbas, trunkantis 24 valandas 7 dienas per savaitę. Esate visada pasiruošusi mokiniams atsakyti?

– Neprivalai būti visada pasiruošusi, bet aš atsimenu, kai man reikėdavo. Kai esi mokinys, tau kažkaip viskas labiau pajuodinta arba pabaltinta, kraštutinumai tokie, ir jeigu tau, pavyzdžiui, 23 valandą ruošiant namų darbus, kuriuos turėtum ruošti 17 valandą, bet ruoši 23 (šyptelėjo), iškilo opus klausimas ir negali eiti miegoti, tu parašai mokytojui.

Mokiniams esu pasakiusi, kad aš jums neatrašysiu tokiais atvejais – kada būsiu mirusi ir kada miegosiu. Mano būsimas vyras, kai išvažiuojame kažkur, klausia: „Ar tu su manimi, ar su jais esi?“ Atsakau, per pusę (nusišypsojo).

– Gabriele, kiek išties yra svarbu šiuolaikiniam mokytojui prisitaikyti prie jauno žmogaus, sekti tendencijas, aktualijas ir jas atliepti, taikyti auklėjimo procese naujoves?

– Labai svarbu. Negali bendrauti su moksleiviais, jeigu nežinai, apie ką jie. Ką valgo pusryčiams – neužtenka žinoti, kad tiktai avižinę košę. Kaip gali juos pritraukti, su jais bendrauti, kurti ryšį, jeigu nieko apie juos nežinai? Neįmanoma. Ir šiuolaikinės technologijos tiktai padeda. Aš, pavyzdžiui, nededu „į kalėjimą“ telefonų. Jie labai pasitarnauja daugeliui dalykų. Aišku, kažkiek ir atima, bet galima juos ir pamokoms pritaikyti. Šiuo metu tą patį tiktoką kuo puikiausiai galima naudoti pamokų medžiagai ir kaip vieną iš užduočių esu padariusi, kada jį naudojame.

– Kokia tai buvo užduotis?

– Mes apie religijas devintoje klasėje šnekame, o pastaruoju metu tiktoke ir apie islamą veda, ir apie judaizmą, tad kone visą laiką pražiūrėjome tiktoką.

Galima sakyti, nevengiate technologijų, bendravimo su mokiniais socialiniuose tinkluose?

– Ne. Kartais mane prifotografuoja. Aš labai nefotogeniška esu, ypač jei bando pagauti momentą, – visą laiką kažkokia pikta ir susiraukusi. Tai apkarpau tas nuotraukas, įdedu į instagramą ir leidžiu mokiniams pasireikšti – sugalvoti nuotraukai pavadinimą. Tikrai būna labai juokinga, kokių sugalvoja ir mes visi pasijuokiame. Kartais būna, pavyzdžiui, mokinys mane pritagina kokią pirmą valandą nakties, kai ruošiasi kontroliniam darbui. O aš atrašau – „Šaunuolis“. Arba eina lauke, lyja ir manęs klausia instagrame, ar čia ciklonas.

Kaip galima sakyti, kad tai nėra šiuolaikinių technologijų ir geografijos integracija? Yra. Būna, pajuokaujame, bet būna ir taip, kad jie atkreipia dėmesį. Ir jei bent vienas vaikas, nusifotografavęs, kada jam lyja į veidą, rašo mane tagindamas – „Mokytoja, čia ciklonas, ane?“, tai aš savo darbą padariau.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė

– Jūs ir jūsų auklėtiniai turite klasės instagramą?

– Turime (nusijuokė). Vaikai patys susikūrė. Nieko nežinojau, bet paskui pasikvietė. Jie pasivadinę „Viktoro paslaptis“. Nesupratau ir visą laiką galvojau, kaip čia paklausti. Mes važiavome į ekskursiją ir nuėjome į troleibuso galą. Juokaujame, kalbame ir, sakau: „Klausykite, kodėl „Viktoro paslaptis“? Jie sako: „Yra „Victoria Secret“, o mes norėjome „Viktoro paslaptis“, lietuviškai“ (nusišypsojo). Beje, mūsų žuvies vardas Viktoras.

– Kaip pas jus atsirado žuvis?

– Vaikai norėjo augintinio – čia buvo labai daug diskusijų, kokio. Prasidėjo viskas, aišku, nuo katės ir šuns, bet apsiribojome žuvimi, nes tikrai paprasčiausia auginti. Tai nusipirkome žuvytę. Dabar dalyvauja ji geografijos pamokose ir yra kol kas trapiausias mokinys, dar negavęs nė vieno dvejeto (nusijuokė). Gerai, sakau, jeigu norite, bet susitariame, kas ją maitins, valys ir pan. – jeigu taip bus, galiu nupirkti.

– Kaip jūs priėmė mokinių tėvai?

– Tikėjausi, kad bus anšlagas: „Kaip taip gali būti, kiek jai, 23, kas tu tokia esi, aš už tave vyresnis, ką man gali pasakyti?“ Tikėjausi tokių dalykų, o sulaukiau palaikymo, džiaugsmo. Kitą kartą mes su tėvais, būna, tiesiog susirašinėjame. Kai kurie iš tėvų, pavyzdžiui, jau yra kaip draugai. Pati stereotipus užsidėjau, kad nepriims manęs, o, pasirodo, yra visai kitaip.

– Tuomet atskleiskite, paneigdami tuos stereotipus, kokie jauno mokytojo privalumai?

– Jis greitas, relate‘ina (sukuria ryšį – liet. k.) su tavimi, visada pasiekiamas, nes kaip ir jų gyvenimai, taip ir mūsų yra telefone, tai mes labai greitai susikontaktuojame. Nežymus amžiaus skirtumas yra privalumas. Kuo jis mažesnis, tuo ramiau mokiniai jaučiasi ir gali būti laisvesni.

– Kaip manote, kas atbaido jaunus žmones nuo šios profesijos?

– Stereotipai. Pirmiausia – tie visi kvaili pasisakymai. Kiek kartų aš pati esu girdėjusi, kad neik į pedagogiką, nes, aišku, atlyginimas labai mažas. Nežinau, aš negaliu pasakyti, kad labai mažas. Nenoriu nuvertinti kitų darbo, galbūt jie tikrai jaučiasi verti daugiau, bet aš, kaip jauna specialistė, kuri dar tik dabar baigė studijas, negaliu pasakyti, kad uždirbu mažai. Man neapsiverstų liežuvis taip pasakyti.

Kitas dalykas – iš kai kurių mokytojų nuolat girdimas faktas, kad viskas bus sunku. Auklėtiniai – blogi, rūkys, slėpsis nuo tavęs, bus blogi pažymiai, mokiniai neklausys, gausi kažkokią tai klasę, vėl negerai.

Jeigu prisiklauso tokių stereotipų, tai tada labai sudėtinga ateiti į mokyklą. Bet ne tik apie tai yra mokykla. Neįsivaizduokime mokyklos pastato kaip dėžės, kur primesta daug žaislų ir tau reikia išlaviruoti tarp jų, tu ten kaip kalėjime. Bėgi ir nieko daugiau nematai, o galiausiai, mėnesio pabaigoje, gauni dvidešimt eurų. Taip nėra, tai nustokime hiperbolizuoti ir šiek tiek realybės.

Šiuo metu trūksta mokytojų, tai yra faktas. Kiek iš dabartinių baigusių studentų bus pedagogai, nėra aišku, tad reikia nustoti baidyti jaunimą pasakomis apie raganas. Jos nėra tiesa. Man neišsipildė net 80 procentų to, ką žadėjo, kad bus blogai.

Kuo mažesnis amžiaus skirtumas, tuo ramiau mokiniai jaučiasi ir gali būti laisvesni.

– O ko imtis tuomet, kai mokinys akivaizdžiai nelaiko mokytojos autoritetu?

– Nesistengti tokiu būti. Kaip tu gali priversti kažką daryti, ko jis nenori. Aš tai kalbuosi. Iš tikrųjų labai gerą pamoką išmokau iš mūsų direktorės, kad į viską galima reaguoti žodžiais. Ačiū žmogui, kuris sugalvojo kalbą, nes tai yra fantastika. Gali pasišnekėti apie bet ką ir, pasirodo, kai tu pašneki, vaikui galbūt nėra įdomi tavo geografija. Kodėl aš turiu būti susireikšminusi, kad jis sėdės ir staiga man išras kažkokią naują teoriją.

Tokiais atvejais užsibrėžiu jam parodyti, kad vis dėlto yra įdomu. Ir 95 procentais iš 100 man pavyksta. Vis tiek kažkuo sudominu. Matau, kad pakelia galvą ir paklauso. Tai arba gali su tuo susitaikyti, kad tu ne pinigas ir nepatiksi visiems, tavo pamokos ne visos bus įdomios, arba gali grįžti namo ir nervuotis, jog ne visi mėgsta, pamokos ne visos yra tobulos. Reikia visko, čia nuolat nebus šou ir cirko elementų. Kažkada reikia tiesiog ramiai sėdėti ir parašyti pratybas.

– Atradote tinkamiausią metodą, kaip susitvarkyti su situacijomis, kai mokiniai neklauso?

– Kai surasite, man jį atsiųskite (nusijuokė), nes dar nežinau.

– Kaip manote, mokytojas turi turėti pašaukimą, įgimtą mokytojo gyslelę?

– Manau, kad taip. Nepasakyčiau, kad tai yra lengvas darbas. Jeigu neturi pašaukimo, tą labai greitai pamato vaikai, kad tu ne savo vietoje esi. Dažnai atsiliepimai apie tuos mokytojus yra, kad nemylėjo vaikų, kažkokie skauduliai likę. Ir man yra likę iš praeitų mokyklų, kur mokiausi. Mokytojoms galbūt nebuvo tiek svarbu vaikai, o atmokyti savo dalį ir išeiti namo. O buvo mokytojų, kurie mokydavo dalyką ir po pamokų dar, pavyzdžiui, tave kažkur veždavosi bei visą laiką tavęs laukdavo kabinete. Ir tu kažkaip juos atsimeni su šypsena.

Man neišsipildė net 80 procentų to, ką žadėjo, kad bus blogai.

Manau, kad mokytojas tikrai turi turėti gyslelę, nes kitaip tiesiog nepaveši, pavyzdžiui, trijų šimtų vaikų per dieną, kurie praeina pro tavo kabinetą. Nepakelsi emocijų bangos, nes nežinai, su kokia emocija gali klasė ateiti. Gal jie visi gavo dvejetą iš kokios nors pamokos ir jų bendra klasės nuotaika šiandien yra tokia bloga, kad jie net, atrodo, kunkuliuoja sėdėdami suoluose, o tau reikia sugalvoti, kaip dabar juos nuraminti. Jeigu neturi to, tai tu gali pratrūkti ir tada bus dar blogiau.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Mokytoja Gabrielė Rimkevičiūtė

– Ką jums pačiai duoda mokymas ir bendravimas su mokiniais? Ko išmokstate iš auklėtinių, bendravimo su jais?

– Labai daug. Pirmiausia išmokstu visokių angliškų žodžių, kurių niekada nesu girdėjusi. Arba jie man papasakoja kažkokias reikšmes, nors aš galvojau, kad tikrai viską žinau, visus bajerius. Pasirodo, ne. Jie mane moko kantrybės. Šiaip aš turiu jos nedaug, bet metų pabaigoje paaiškėja, kad jos daugiau yra.

Jie mane išmokė, kad, pasirodo, galiu mylėti visus 300 vaikų. Kur pas mane yra tiek vietos širdyje, nežinau, bet aš kiekvieną žiauriai myliu (nusišypsojo). Kai atėjau čia, sakiau sau, kad niekada nesakysiu šitų banalių dalykų, kaip „mažutis“, „mano vaikai“ ir taip toliau, bet kažkurią dieną pagalvojau, jog mano dabartiniai devintokai po trejų metų išeis, – apsiverkiau. Taip ir baigėsi mano visas tvirtumas, suskydau.

– Turite išsikėlusi sau tikslą ugdymo sferoje?

– Labai norėčiau kelti kvalifikaciją, bet dar turiu norą ir bandysiu prikalbinti savo grupiokus, kad parašytume geografijos vadovėlį arba užduočių sąsiuvinį, nes tikrai matome, ko šiuo metu dar trūksta mokytojui, informaciją reikėtų atnaujinti. Štai toks tas mano tylus, bet dabar jau garsus noras. Dar turiu planuose parašyti straipsnį apie tyrinėjimu grindžiamą ugdymą – būtent karus ir konfliktus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs