Darbuotojas be algos
Pradedant kalbėti apie savanorystę apipynusius mitus, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į pačios savanorystės suvokimą. Dažnai šis išties prasmingas ir labai tiek pačiam savanoriui, tiek aplinkiniams naudingas užsiėmimas vertinamas kaip paprasčiausias darbas be atlygio.
Žmonės ieško kitokio pobūdžio naudos – savęs pažinimo, patirties ar dvasinio pasitenkinimo, kuris yra neįkainojamas.
Reikėtų paminėti, kad savanoriai nuo etatinių įstaigų darbuotojų skiriasi tuo, kad patys numato, kiek laiko praleidžia savanoriaudami, kokiu metu ir kokia veikla nori užsiimti. Be kita ko, savanoris priimamas ne tik kaip papildomos pagalbos rankos, bet ir kaip žmogus, kuris dega noru ko nors išmokti. Taigi nesugebėjusio atlikti vieno ar kito darbo savanorio neskubama išmesti ar papeikti. Jam suteikiama dar viena galimybė – dalijamasi patirtimi, kaip tinkamai atlikti vieną ar kitą darbą.
Galiausiai, teiginys, kad savanorystė yra veikla be atlygio, prieštarauja pačiai savanorystės idėjai. Finansiškai neatlyginamą darbą savo noru sutinkantys dirbti žmonės ieško kitokio pobūdžio naudos – savęs pažinimo, patirties ar dvasinio pasitenkinimo, kuris yra neįkainojamas.
Savanorystė brangiai atsieina
Neretai manoma, kad savanorystė ne tik neatneša materialinės naudos, bet dar ir sukelia finansinių nuostolių. Sudėjus išlaidas transportui, kelionėms, maitinimui ar sveikatos draudimui iš tiesų susidaro nemenka suma, kuri galvojantį apie savanorystę žmogų, ypač nedirbantį, galėtų atbaidyti.
Vis dėlto, baimintis dėl finansinių dalykų savanoriui nereikėtų. Neatlygintinai prisijungti prie vienos ar kitos veiklos kviečiančios įstaigos užtikrina, kad savanoriai patirtų kuo mažiau rūpesčių. Yra tokių savanorystės programų, kuriose savanoriams yra kompensuojamos maitinimo, kelionių, apgyvendinimo, kanceliarinių ir specialiųjų prekių išlaidos, o prireikus apmokamas net ir privalomasis sveikatos draudimas. Taigi veikla, atimančia daug finansinių resursų, to išties nepavadinsi.
Baimintis dėl finansinių dalykų savanoriui nereikėtų.
Net jeigu savanorystės metu materialinės naudos negaunama, tai – puiki investicija į ateitį. Asmenys, kurie turi savanoriškos veiklos patirties, sukaupia didelį žinių bagažą ir praplečia savo socialinį ratą, tad savanoriams įsiliejus į darbo rinką, jų pajamos susilygina su dirbančiųjų, o neretai ir iš karto būna kiek didesnės, o per ateinančius 10 metų padidėja 2 ar net 3 kartus. Iš karto dirbti pradėjusiems jaunuoliams tai pasiekti būna gerokai sunkiau.
Nuobodi veikla
Savanorystė globos ar vaikų namuose bei socialinėse įstaigose, padedant likimo nuskriaustiems žmonėms, – labai kilni veikla, tačiau, natūralu, kad ji tinka ir patinka ne kiekvienam. Nuogąstaujančius, kad savanorystės forma gali būti tik tokia, galime nudžiuginti – savanoriškos veiklos rūšių yra apstu ir patrauklią sau neabejotinai surastų kiekvienas.
Visų pirma, būtina pabrėžti, kad ir minėtuose globos namuose savanorystė nenukreipta tik į likimo nuskriaustų žmonių priežiūrą. Savanoriauti kviečiančių įstaigų atstovai tikina, kad savanoriai prie įstaigų veiklos prisideda įvairiais būdais – nuo interneto puslapių kūrimo, fotografavimo, renginių organizavimo, kelionių ir išvykų planavimo iki paprasčiausio darbo virtuvėje ar sode.
Galiausiai, verta paminėti, kad ir pačių savanorystei atvirų įstaigų sąrašas yra didelis, o jų sričių spektras labai platus – nuo robotikos mokyklos, laipiojimo centro, botanikos sodo, muziejaus, turizmo centro iki aklųjų bibliotekos, gamtinio rezervato ar gyvūnų prieglaudos.
Viena iš galimybių jauniems žmonės pradėti savanoriauti – prisijungti prie „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ projekto. Jame dalyvauja beveik 300 nevyriausybinių organizacijų bei biudžetinių įstaigų, kurios kviečia jaunuolius susipažinti su jų veikla ir įgauti naudingos patirties.
Taigi, baimintis, kad savanorystė iš žmogaus atims laiko ar pinigų, tikrai neverta. Kiekvienas bent šiek tiek savo laiko atidavęs savanorystei prisimena tai su šypsena, nes ji nieko neatima, atvirkščiai – labai daug duoda.