Berniukas detaliai prisimena kiekvieną prievartos aktą
Vytas su tėvu augo nuo 9 mėnesių. Po skyrybų mama pasiliko jo vyresnę sesutę. Kai Vytui buvo aštuoneri, jis atsidūrė mamos šeimoje. Mama jį pasiėmė iš globos namų, kur jis atsidūrė, kai tėvui už muštynes su motina buvo skirtas areštas.
Jaunesnis mamos sūnus pasiskundė, kad Vytas liepė jam ištraukti ir parodyti lytinį organą. Buvo iškviesta socialinė darbuotoja, kuriai vaikas žodis po žodžio išsipasakojo, ką patyrė tėvo namuose. Šių parodymų pagrindu buvo pradėtas teisminis procesas.
Berniukas per apklausas pasakojo, kad tėvas jį mušdavo, spardydamas į šonus, nugarą, kur pakliūdavo. Kartą tėvas kumščiu sudavė į veidą. Dėl matomos mėlynės kelias dienas jis nėjo į darželį. Kai tėvas būdavo neblaivus, jis nurengdavo sūnų ir pasiguldydavo į lovą, jį kandžiodavo, kutendavo, mušdavo į įvairias kūno vietas, draskydavo, tampydavo už rankų ir kojų, kišdavo jam tarp kojų „pelių“, prašydavo jį liesti.
Kai tėvas užmigdavo, Vytas eidavo praustis, nes smirdėdavo nuo spermos, kurią tėvas, patenkinęs lytinę aistrą, dažniausiai išliedavo ant jo.
Kai tėvas užmigdavo, Vytas eidavo praustis, nes smirdėdavo nuo spermos, kurią tėvas, patenkinęs lytinę aistrą, dažniausiai išliedavo ant jo. Berniukas tikino suskaičiavęs apie 30 tokių kartų. Kam nors prasitarti apie tai nedrįso, ypač bijojo, kad nesužinotų svetimi žmonės.
Pats tėvas kaltės nepripažino ir teismo sprendimą apskundė apeliaciniam teismui. Jis teigė, kad niekada nėra mušęs ir prievartavęs sūnaus, pasakojo, kad iki dvejų metų vaikas miegojo vienoje lovoje su juo, vėliau – pas močiutę, kuri jį ir prižiūrėjo.
Socialinė darbuotoja, kuri lankydavo šeimą, taip pat teigė, kad vaikas prižiūrėtas ir niekuo nesiskundė, nors tėvą ir močiutę dažniausiai rasdavo girtus. Mokyklos bei dienos centro, kurį lankė berniukas, socialinės darbuotojos taip pat nepastebėjo požymių, kad prieš vaiką naudota seksualinė ar kitokia prievarta. Tik tyrimo metu apklausti vaikai pasakojo, kad Vytas jų akivaizdoje nusimovė kelnes ir žaidė seksualinius žaidimus su vyresniu draugu.
Teismas patikėjo vaiku, o ne jo tėvu
Pasak teismo psichologinės ekspertizės išvados, dėl amžiaus vaikas nesuprato ir vis dar nesupranta su juo atliktų veiksmų esmės, todėl negalėjo adekvačiai priešintis, juolab kad smurtą prieš jį naudojo tėvas, kuris jam svarbus asmuo. Pasak teismo ekspertizės išvados, berniukui nenustatyta jokia lėtinė psichikos liga, nekonstatuotas psichomotorinis sutrikimas, išskyrus kalbos išraiškos sutrikimą, tačiau dėl patirtos prievartos jam konstatuoti potrauminio streso ir depresinio elgesio sutrikimai, dėl kurių pakito jo emocijos ir elgesys.
Socialinė darbuotoja, kuri lankydavo šeimą, teigė, kad vaikas prižiūrėtas ir niekuo nesiskundė, nors tėvą ir močiutę dažniausiai rasdavo girtus.
Kauno apygardos teismas konstatavo, kad vaiko parodymai realistiški, paremti vaikiškais įspūdžiais, atitinka jo amžių, turimas žinias ir žodyną. Vaikas nelinkęs fantazuoti, atvirkščiai, apie įvykius pasakoja nenoriai, bet nuosekliai, aiškiai matyti, kad prisiminimai jam kelia neigiamas emocijas.
Taip pat galimą patirtą prievartą rodo vaiko seksualizuotas elgesys. Pasak teismo, socialinių darbuotojų parodymai, kad jos nematė mažamečio sumušto, negirdėjo jo nusiskundimų dėl iš tėvo patiriamo smurto ar seksualinės prievartos, nepaneigia mažamečio parodymų. Tikėtina, kad jam ir nebuvo padaryti pastebimi kūno sužalojimai.
Teismas sūnų seksualiai išnaudojusiam tėvui skyrė laisvės atėmimo penkeriems metams bausmę, taip pat priteisė iš jo sūnui 5 tūkst. eurų neturtinės žalos.
Iškrypėlis tėvas, beraštės socialinės darbuotojos ir bejėgiai vaiko teisių specialistai
„Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinio darbo koordinatorė Justina Stakaitytė įsitikinusi, kad baisus Vyto atvejis atskleidžia bent du niekaip neišgydomus socialinės sistemos skaudulius.
„Seniūnijos socialinės darbuotojos, dvejus metus lankiusios berniuką jo namuose, neatpažino jokių smurto požymių. Miega su tėvu vienoje lovoje? Baisus čia daiktas. Nuolat nelaimingas ir prislėgtas? Neturiu laiko gilintis į vaikų nuotaikas. Sumuštas veidukas? Tai gal užkliuvo kur. Į klausimą, kodėl nieko nematė ir nesiėmė priemonių, viena iš darbuotojų atšovė, kad „jų niekas nemokė atpažinti seksualinį smurtą“.
Gal šiandien šalia to liguisto žmogaus, negailestingai prievartavusio savo sūnelį, teisiamųjų suole turi sėdėti ir socialinių darbuotojų mokytojai, taip lengvai „kvalifikuojantys ir perkvalifikuojantys“ visus to norinčius ir užsimokančius?
Bet gal visos tos humanitarinio išsilavinimo niekaip nepaveiktos Onutės, Marytės, Staselės iš NN seniūnijų sako tiesą? Gal šiandien šalia to liguisto žmogaus, negailestingai prievartavusio savo sūnelį, teisiamųjų suole turi sėdėti ir socialinių darbuotojų mokytojai, taip lengvai „kvalifikuojantys ir perkvalifikuojantys“ visus to norinčius ir užsimokančius?
Vyto kančias apatiškai stebi ir miestelio Vaiko teisių apsaugos tarnyba: „O ką mes galime padaryti – tokiam vaikui Lietuvoje neįmanoma surasti nei globėjų, nei profesionalios pagalbos.“ Štai ratas ir užsidaro – iškrypėlis tėvas, beraštės socialinės darbuotojos, nieko negalintys vaiko teisių specialistai – ir Vytas jau nebeturi šansų į laimingą vaikystę“, – teigė specialistė.
Vis dėlto pašnekovė viliasi: gal dar ne viskas baigta? Gal atsiras mylinti šeima, išdrįsianti priglausti šį nelaimingą vaiką, šiandien kalbantį apie mirtį ir tamsoje tūnančias pabaisas?
Šiam nedideliam berniukui iš tiesų teko labai daug išbandymų, kuriems dar galo nematyti. Kad ir koks baisus buvo tėvo vaidmuo, į neviltį varo ir padėti negalinti aplinka. Grąžintas iš tėvo mamai, jis tapo nepakeliama našta ir jai, kadangi jo elgesys sudėtingas, todėl jis atsidūrė globos namuose. Motina motyvavo tuo, kad vaikas jai primena tą baisų žmogų – buvusį vyrą.
„Lietuvos Caritas“ darbuotoja tiki, kad tokių žmonių atsiras, ir laukia skambučių organizacijos SOS pagalbos numeriu 8 679 61617.
Vaiko teisių apsaugos skyrius vaikui gali pasiūlyti tik globos namus
Marijampolės savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Svajonė Rainienė patvirtino žinanti šį atvejį. Pasak jos, seksualinė prievarta vaikui sukėlė neabejotiną žalą, nors jis pats pasakojo apie ją nesuprasdamas, kad tai nusikaltimas.
„Berniukas gyvena globos namuose, kadangi mama atsisakė jį pasiimti. Nors tai nėra išeitis, šiuo metu po ilgalaikio gydymo jo būsena yra stabilesnė ir globos namuose jis jaučiasi geriau nei tuomet, kai buvo mėtomas tarp tėčio ir mamos šeimos, jausdamas priešiškumą abiem savo tėvams“, – pasakojo pašnekovė.
Paklausta, ar normalu, kad niekas nepastebėjo prieš vaiką vykdytos prievartos, S.Rainienė sutiko, kad iš tų žmonių, kurie arčiausiai šeimos, tikimasi, kad šie pastebės, kas joje vyksta, tačiau pranešimų nei raštu, nei žodžiu nebuvo gauta. Nebuvo jokių kalbų net apie įtarimus ar abejones.
„Man sunku spręsti dėl socialinių darbuotojų kompetencijos. Tai sudėtingas darbas, ir kompetenciją kelti, aišku, reikia visiems. Žinome bendrus metodus, darbo būdus, bet yra situacijų, kai reikia konkrečių sprendimų. Iš tiesų, šios srities praktinių mokymų socialinėms darbuotojoms trūksta. Kita vertus, mes nekontroliuojame jų darbo, tik galime paprašyti nuvykti pas šeimą. Tai atskira institucija, iš kurios kartą per pusmetį gauname ataskaitas apie socialinės rizikos šeimas“, – teigė tarnautoja.
Minėta šeima, pasak jos, buvo sunki, didelės rizikos šeima. Vaiko gyvenimo sąlygos nebuvo geros, bet mama šiuo atveju taip pat nerodė iniciatyvos auginti vaiką.
Normalu, kad socialinės darbuotojos nepastebėjo smurto?
Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė savo darbuotojas gynė. Jos manymu, socialinis darbuotojas negali visko pastebėti. Esą tokius dalykus pastebėti sudėtinga net psichologams ir medikams.
„Mūsų visos darbuotojos įgijusios aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą, kitaip ir dirbti negalėtų. 90 proc. jų dirba nuo tada, kai tarnyba buvo įsteigta, t. y. turi apie 8 metų patirtį. Dabar du kartus per mėnesį yra privalomos supervizijos, kurios joms labai naudingos, siunčiame jas į privalomus kvalifikacijos kėlimo kursus. Kompetencijos jos turi pakankamai, tik kiekviena situacija yra nauja ir dažnai pasimokai tik tada, kai kažkas atsitinka.
Tai sunkus darbas. Jei šeima įtraukiama į socialinės rizikos šeimų apskaitą, socialinis darbuotojas tarsi tampa visapusiškai atsakingas už tą šeimą, o šeima už nieką neatsako. Tarsi socialinis darbuotojas ir vaikus turi nuvesti į mokyklą, ir krosnį pakurti, ir mokesčius sumokėti, ir pasirūpinti vaikų drabužiais bei sveikata... Jis turi būti ir pagalbininkas, ir įgalintojas, ir reikalų tvarkytojas, ir psichologas, kai iš akių reikia pamatyti, kaip jaučiasi žmogus, kada jis meluoja ir apgaudinėja. Štai šiandien turime situaciją, kai gimdyvė vis pabėga iš ligoninės, turime vaikytis ir jos ieškoti, rūpintis būsimo vaikelio saugumu“, – teigė pašnekovė.
Ar per 150 ar 180 valandų iš tiesų įmanoma gauti pakankamai žinių darbui su itin pažeidžiamais žmonėmis, išmokti atpažinti net ir akivaizdų smurtą?
Vienas socialinis darbuotojas turi iki 17 prižiūrimų šeimų, nors buvo metas, kai jos darbuotojos turėjo ir po 20 šeimų.
V.Ratkevičienė pasidžiaugė, kad nuo kitų metų kuruojamų šeimų skaičius turėtų sumažėti iki dešimties. Esą tuomet bus įmanoma orientuotis į paslaugos kokybę, o ne tik į šeimos tikrinimą, kai atleki, pasižiūri, kad gyvi sveiki, dar juda kruta, ir vėl bėgi, nes kiti laukia, o darbo diena – tik aštuonios valandos. Dažniausiai šeimos aplankomos kartą per savaitę, tam tikrais atvejais – dažniau. Valandų skaičius vienai ar kitai šeimai nereglamentuojamas.
Nuo 2011 m. dirbti socialiniu darbuotoju teisę turi asmenys, įgiję aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. Pagal seną švietimo ir mokslo ministro įsakymą, socialiniam darbui prilygintu išsilavinimu laikomas kitas aukštasis socialinių mokslų studijų srities išsilavinimas ir gautas pažymėjimas, liudijantis, kad išklausytas ne mažiau kaip 40 kreditų (apie 120 valandų) socialinio darbo dalykų kursas socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje; taip pat kitas aukštasis ne socialinių mokslų studijų srities išsilavinimas ir gautas pažymėjimas, liudijantis, kad išklausytas ne mažiau kaip 60 kreditų (apie 180 valandų) socialinio darbo dalykų kursas.
Po panašių atvejų ypač aktualiai kyla klausimas – ar tokia socialinių darbuotojų perkvalifikavimo tvarka pakankama? Ar per 150 ar 180 valandų iš tiesų įmanoma gauti pakankamai žinių darbui su itin pažeidžiamais žmonėmis, išmokti atpažinti net ir akivaizdų smurtą?
Ieškant psichikos ligų vaikas buvo vežiotas po specialistus
V.Ratkevičienės teigimu, po seksualinės prievartos fakto išaiškėjimo, berniukas buvo vežiotas po įvairiausius specialistus, bet Lietuvoje pagalbos tokiems vaikams labai trūksta, taip pat nėra specialios įstaigos, į kurią jie galėtų būti nukreipti.
„Ieškome galimybių, kaip jį apsaugoti, integruoti, nes iš jo tyčiojasi kiti vaikai, jam iš tiesų labai sunku, jis ir į mokyklą nebenori eiti. Mes vedėme jį pas psichiatrus, pas psichologus, bet niekas neįžvelgia, kad yra kokia nors liga. Vaiko intelektas netgi pakankamai aukštas pagal jo amžių, jis ir mokosi gerai. Bet kaip suteikti pagalbą, kad tokie vaikai galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą netrukdydami nei sau, nei aplinkiniams, nedemonstruodami savo nukrypimų, šiai dienai yra diskusinis klausimas, kuris kol kas užduodamas tik žemesniu lygmeniu“, – tikino socialinė darbuotoja.
Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės Orintos Ančiulytės, seksualinės prievartos aktas net ir suaugusiojo gyvenime palieka randą, su kuriuo labai sunku susidoroti, o kuo vaiko amžius jaunesnis, tuo tie randai gilesni ir tuo labiau traumuoja vaiko raidą.
„Iki trejų metų vaikai dar gali nieko neprisiminti, bet vyresnio amžiaus vaikas viską atsimena detaliai ir toks prievartos aktas palieka negrįžtamus pėdsakus tiek jo asmenybės formavimui, tiek emocinei raidai.
Kuo ilgiau yra trukusi veika prieš vaiką, tuo sunkiau tvarkytis su pasekmėmis. Vaikai, vystantis jų raidai, visada renkasi autoritetą ir kopijuoja jo elgesį. Todėl, norėdamas išlikti, skriaudžiamas vaikas gali pradėti tapatintis su skriaudėju, elgtis panašiai manydamas, kad tai normalus elgesys. Juk dažniausiai seksualinė prievarta įtariama, kai pastebimas vaiko netinkamas seksualizuotas elgesys“, – pasakojo psichiatrė.
Psichiatrė: vaikas ima taikyti išmoktą modelį, kuris jam atrodo teisingas
O.Ančiulytės teigimu, seksualinę prievartą patyrusiam vaikui ne tik sunku prisitaikyti prie normalios aplinkos, bet ir pasitikėti kitais žmonėmis, todėl jame pasireiškia visa puokštė agresyvių apraiškų.
„Tiek psichiatrijos ligoninės, tiek dienos centrai turi limituotą valandų skaičių, kiek jie gali teikti pagalbą, o tokiam vaikui reikia ilgalaikės pagalbos. Jis nuoširdžiai nesupranta, kas darosi. Jis tiesiog taiko išmoktą modelį, kuris jam atrodo teisingas, ir nesupranta, kodėl kiti nenori su juo bendrauti. Galiausiai teoriškai jis suvokia, kad kažko daryti negalima, nes bus problemų, bet realiai, viduje požiūrio, kad toks elgesys blogas, neturi.
Norint tai pakeisti, gali trukti ne vienerius metus. Tam reikia kompleksinės socialinės integracijos, neretai ir medikamentinio gydymo, kadangi jų emocinė raiška būna neadekvati, kadangi ilguoju periodu gali ryškėti arba asocialus, agresyvus elgesys, arba fizinė agresija į save, savęs žalojimas“, – aiškino specialistė.
Kai vaikas patyręs krūvą traumuojančių nenormalių dalykų, jis nežino elgesio modelio, kurį mes laikome normaliu, nežino, kaip turėtų elgtis. Juk vaikas – tarsi tuščias lapas ir informaciją, kuri į jį rašoma, jis priima šimtu procentu kaip teisingą.
O.Ančiulytės teigimu, kad ir kaip būtų žiauru sakyti, seksualinę prievartą patyręs vaikas yra labai sutrikęs, todėl gali kelti pavojų sau arba aplinkiniams, todėl reikia užtikrinti saugią aplinką, kad jis nekenktų nei sau, nei kitiems.
Globos namai tokios pagalbos suteikti negali, nes vaikui reikia labai stiprios nuolatinės priežiūros su siauromis ribomis. Pasak jos, tokių vaikų asmenybė skyla per pusę ir labai sunkiais atvejais, bandydami rasti išeitį, jie pradeda smurtauti prieš kitus arba prieš save ir net gali baigti gyvenimą savižudybe.
„Kai vaikas patyręs krūvą tiek fiziškai, tiek emociškai traumuojančių nenormalių dalykų, jis nežino elgesio modelio, kurį mes laikome normaliu, nežino, kaip turėtų elgtis. Juk vaikas – tarsi tuščias lapas ir informaciją, kuri į jį rašoma, jis priima šimtu procentu kaip teisingą. Ją pakeisti – kruvinas darbas, reikalaujantis geležinės kantrybės ir daug laiko.
Toks sužeistas vaikas turėtų gyventi ne institucijoje, o šeimoje, geriausia, kad globėjai neturėtų kitų vaikų ir visą dėmesį galėtų skirti jam, be to, turėtų pakankamai žinių, kaip bendrauti su tokiu vaiku. Mat tokie vaikai, susitapatinę su savo skriaudėju, kartais tampa žiaurūs ar imituoja tuos pačius veiksmus, kuriuos su juo darė skriaudėjas, nes mano, kad tokiu būdu užsitarnaus autoritetą. Globėjai turėtų nekabinti etikečių, nevertinti vaiko kaip blogo, o suvokti, kad jis ne šiaip kvailioja, o iš tiesų nesupranta, ką daro“, – teigė O.Ančiulytė.
