Pirmadienis. Nedidukės laikrodžių taisyklos duris su įtaisytu varpeliu praveriu kiek prieš vidurdienį. Už prekystalio sėdinti ir vieną akį pridengusi lupa vadinamu mažu žiūronu Irena kažką remontuoja. O ir pati ji – mažutė.
„Kol neištekėjau, kompleksavau dėl mažo ūgio, o po vestuvių – visai nesvarbu pasidarė“, – tai, kad pokalbis bus kupinas juoko ir šmaikštumo, jau pirmais sakiniais įrodo Irena.
Ant stalų – krūvos įrankių: pincetai, atsuktuvai, stoveliai, uždarymo, atidarymo presai. Čia pat – ir klientų skambučiams skirtas laidinis telefonas, kurio numeris nepasikeitęs mažiausiai nuo 1978-ųjų.
Prisipažinsiu, laikrodininkų profesija man – apgaubta lengvu paslapties šydu. Vis labiau įsigalint technologijoms, klientų, rodos, turėtų mažėti, tačiau Irenos dėmesio mano akivaizdoje laukia net keli mechaninių laikrodžių šeimininkai.
„O, mano pačios dar 2022 m. sausį keistas elementas. Šaunu, kad net dvejus metus atlaikė. Šveicariškas mechanizmas, ilgaamžis“, – pasidžiaugė Irena.
Įdėjusi naują elementą, jį pažymi datą ir išrašo garantiją metams. Iš laikrodininkų daromų įrašų laikrodžio viduje galima atpažinti, kas ir kada pastarąjį kartą žvalgėsi po mechanizmą.
Dar Irena pamoko klientą, kad vandeniui atsparūs laikrodžiai yra tik tie, ant kurių nupieštas akvalangininkas. Visi kiti atsparūs tik drėgmei.
„Ar gavote dirželių?“ – pasiteiravo dar vienas taisyklon užsukęs vyriškis.
„Deja, dar ne“, – papurtė galvą Irena.
Kitą klientą laikrodininkė įkalbėjo dar nepirkti naujo laikrodžio, nes ir turimas – firminis, puikios būklės. Tereikia pasaugoti nuo smūgių, nes metalo keramika – opi.
