Norvegijos lietuvių bendrijos duomenimis, 50 lietuvių šeimų jau spėjo dingti iš šalies, trys šeimos pagrobė savo vaikus iš globėjų. Tos šeimos jau sugrįžo į Lietuvą arba yra pakeliui namo.
-
Norvegijoje „pagrobti“ lietuvių vaikai: Lija gyvens Lietuvoje, o Gabrieliaus likimas neaiškus
-
Savo vaiką Norvegijoje „pagrobusi“ Loreta Daškevičė: „Kitos išeities mums nebuvo“
-
Lietuvių šeimoms Norvegijoje padedanti Neringa Ozolina kaltina Lietuvą savo piliečių ignoravimu
-
Septynmečio Gabrieliaus drama: Švedija ir Norvegija ignoruoja Lietuvos reikalavimus
„Galime tik įtarti, kokį sukrėtimą patiria tie žmonės. Ieškodami laimės jie keliauja į Norvegiją, sunkiai dirba, stengiasi dėl ateities, dėl savo vaikų, ir vieną dieną svetimame krašte kažkokios tarnybos atima iš jų vaikus. Juk tai baisiausia, ką galima sugalvoti“, – teigia L.Baltrukonienė.
Daug liūdnų istorijų girdėjusi moteris supranta lietuvių norą kovoti su negailestingais įstatymais ir institucijomis: „Tie žmonės jaučiasi kaip šių dienų tadai blindos emigracijoje, nors akivaizdu, kad iš tokių planų vargu ar gali išeiti kas nors gero.“
Apie tai L.Baltrukonienė kalbėjo tarptautinėje konferencijoje „Migracija ir šeima Baltijos – Šiaurės regione: iššūkiai ir sprendimai”, kurią organizavo Šiaurės šalių ministrų taryba. Tarptautinės konferencijos metu buvo keliami ir aptariami klausimai: kaip gerinti socialinę ir psichologinę paramą migrantams, jų šeimoms ir vaikams? Kaip užtikrinti vaiko teises šeimoje?
Ką reiškia būti tėvais Norvegijoje?
Teisiškai vaikai sprendimus priima jau būdami 7 metų. Tačiau ir į mažesnių vaikų norus privaloma atsižvelgti.
„Ką reiškia auginti vaiką Norvegijoje?“ – tokiu klausimu savo pranešimą pradėjo Randi Talseth, vaikų psichine sveikata besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos „Voksne for Barn“ generalinė sekretorė. Ir pradėjo ji nuo esmės: „Tėvai Norvegijoje turi atsakomybes ir pareigas, o vaikai turi tik teises.“
Šiaurės šalyse fizinis ir psichologinis smurtas yra draudžiamas. Vaikai šalyje yra ginami nuo 1953 metų.
Tėvų skyrybų atveju vaikai turi teisę į abu tėvus. Taigi su kuo nori gyventi, kiek nori matyti tėtį ir mamą, sprendžia vaikai, bet ne jų tėvai. Teisiškai vaikai sprendimus priima jau būdami 7 metų. Tačiau ir į mažesnių vaikų norus privaloma atsižvelgti.
Taip pat jau dvidešimt metų Norvegijoje galioja vaikus, kurių tėvai serga priklausomybės ligomis (alkoholis, narkotikai, priklausomybė nuo medikamentų), ginantis įstatymas. Vaikai nuo ypač mažo amžiaus informuojami apie realybę ir jie turi galimybę pasirinkti, kokioje aplinkoje nori gyventi: su biologiniais, bet sergančiais tėvais ar su globėjais.
Vaikai valstybinės svarbos reikalas
Kartais į mus kreipiasi diplomatai, kurie bando aiškinti, kaip vaikai yra auklėjami jų šalyse. Tačiau tai neturi prasmės. Vaikų klausimu mūsų šalyje negali būti jokių derybų – sako, Norvegijos Vaikų, lygybės ir socialinės aprėpties ministerijos generalinis direktorius.
„Tėvų ir vaikų santykiai Norvegijoje yra valstybinės svarbos reikalas. Tad jei esate pripratęs prie kitokių auklėjimo taisyklių, suprasti gali būti sunku“, – teigia Randi Talseth.
Jos mintį tęsia Oddobjorn Hauge: „Kartais į mus kreipiasi diplomatai, kurie bando aiškinti, kaip vaikai yra auklėjami jų šalyse. Tačiau tai neturi prasmės. Vaikų klausimu mūsų šalyje negali būti jokių derybų“, – sako Norvegijos Vaikų, lygybės ir socialinės aprėpties ministerijos generalinis direktorius.
Visi vaikai Norvegijoje yra priimami vienodai, nepriklausomai nuo kultūros, tautybės, pilietybės. Taigi ir vaikai iš Lietuvos turi tokias pat teises, kaip norvegų vaikai.
Pagalbos atsisakyti negalima
Tarptautinėje konferencijoje beveik visi pranešėjai pabrėžė, kad didžiausios problemos kyla tada, kai šeimos atsisako pagalbos. Tėvai pagal Norvegijos įstatymus neturi teisės atsisakyti specialisto pagalbos. Jei taip nutinka, mes turime paimti vaikus iš šeimos.
Pernai Norvegijoje nemokamą pagalbą gavo 53 000 šeimų. 83 proc. atveju pagalba buvo suteikta namuose ir tik 17 procentų vaikų buvo atiduoti globėjams.
„Tie 17 procentų yra labai rimti prievartos atvejai, kurių negalima pateisinti“, – pastebi Oddobjorn Hauge.
Vaikų psichinės sveikatos ekspertė Randi Talseth pripažįsta, kad nesusipratimų kyla ir emigrantų šeimose, kurios augina paauglius vaikus.
„Tėvai nesupranta sistemos, tuo tarpu jų vaikai ją labai greitai perpranta, tad, žinodami savo teises, kartais jie pradeda šantažuoti savo tėvus.“ Tačiau psichologė užtikrina – tokie vaikų skundai dar nėra pagrindas domėtis šeima.
Didžiausia bėda – nežinojimas
Informacija apie vaikų auklėjimą Šiaurės šalyse tampa gyvybiškai svarbi. Ir ji aktuali ne tik lietuviams, latviams, lenkams ar kinams. Ši informacija yra labai svarbi ir patiems norvegams, kurie keliauja po pasaulį. Juk modernioje visuomenėje migracija yra normali būsena.
Kalbant apie lietuvių bėdas Šiaurės šalyse nuolatos buvo minima informacijos stoka. Žmonės tiesiog nežino įstatymų ir gyvenimo taisyklių, kurios galioja Norvegijoje daugiau nei pusę amžiaus ir yra savaime suprantamos.
„Turime specialią programą prieglobsčio prašytojams. Jie jau keletą metų yra informuojami apie pagrindinius įstatymus, taisykles ir vaikų auklėjimo tradicijas mūsų šalyje. Tačiau, tenka pripažinti, kad kol kas neturime mechanizmo, kaip informuoti migrantus, kurie į šalį atvyksta pasinaudoję savo teise laisvai judėti“, – sakė Randi Talseth.
Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir Šiaurės šalyse tas nežinojimas kartais būna pražūtingas. Taip pat ir lietuvių šeimose. Pasak Linos Baltrukonienės, neseniai iš gyvenimo pasitraukė moteris, kuri ilgai kovojo už savo vaiką.
„Galų gale, kai kova pasibaigė jos naudai, ir vaikas buvo grąžintas į šeimą, moteris nusižudė. Įtampos neišlaikė“, – pasakojo Lina.
Žmonėms reikia ne smerkimo, ne kaltinimų, ne pykčio, bet pagalbos. Tai supranta socialinių mokslų daktarė Jolanta Blažaitė. Prieš keletą savaičių Jolantos Blažaitės iniciatyva Norvegijoje pradėjo veikti nemokamas informacijos telefonas, kuriuo tėvai gali gauti informaciją apie įstatymus, teisės aktus ir apskritai apie visą Norvegijos socialinę sistemą.
„Turime penkis savanorius, kurie kalba lietuviškai ir rusiškai. Jie dirba šalia norvegų specialistų, tad atsakymus į visus rūpimus su vaikų auklėjimu ir šeimos reikalais susijusius klausimus jie gauna iš patikimų šaltinių“, – kalbėjo dr. Jolanta Blažaitė.
„Ši linija yra nepriklausoma ir anonimiška, tad niekas negali žinoti, kas skambina“, – sako Jolanta. Dabar reikia tik didinti šios linijos žinomumą lietuvių bendruomenėje.
Informacija apie vaikų auklėjimą Šiaurės šalyse tampa gyvybiškai svarbi. Ir ji aktuali ne tik lietuviams, latviams, lenkams ar kinams. Ši informacija yra labai svarbi ir patiems norvegams, kurie keliauja po pasaulį. Juk modernioje visuomenėje migracija yra normali būsena.
Vaiko interesas – per sudėtinga kategorija
„Neturime teisės į savo vaikus – mes juos tik pagimdėm, o štai vaikai turi teisę į mus ir į mūsų rūpestį. Ir tas rūpestis turi būti adekvatus“, – sakė Lina Baltrukonienė.
„Šeimos ne be reikalo pakliūva į vaiko teisių tarnybų akiratį, tačiau ar mes viską padarome, kad to neatsitiktų?“ – klausia lietuvių bendruomenės pirmininkė Lina Baltrukonienė. Pasak moters, pagrindinė priežastis yra nesusikalbėjimas. Vaiko interesas tampa per sudėtinga kategorija.
„Motina jaučiasi, kad kuria savo vaikui laimingą ateitį: dirba dviejuose darbuose, kuria šeimai ekonominę gerovę... Tokioje kasdienybėje sunku suprasti reikalavimą būti su vaiku. Norvegai nesupranta mūsų, o mes nesuprantame norvegų“, – įsitikinusi Lina.
„Geras vaikas yra paklusnus vaikas“, – taip galvojame mes. Šiaurės šalyse išgirdę šį teiginį, žmonės iš karto pasipiktintų. Jiems sąvoka „paklusnus“ asocijuojasi su žodžiu „patogus“. „Vaikas juk ne daiktas, jis negali būti patogus, jis yra asmenybė, nuo pat gimimo“, – norvegų minčių eigą aiškina L.Baltrukonienė.
„Taigi, neturime teisės į savo vaikus – mes juos tik pagimdėm, o štai vaikai turi teisę į mus ir į mūsų rūpestį. Ir tas rūpestis turi būti adekvatus“, – baigia savo pranešimą Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos narė L.Baltrukonienė.
