„Mažuoju Vatikanu“ vadinamoje Kauno arkivyskupijos teritorijoje pasitikęs arkivyskupas metropolitas suktais laiptais pirma palydėjo mus, kur dažniausiai lydi visus savo lankytojus, – į darbo kabinetą, kurio lubos – gal 4 metrų aukščio.
Elektriko bei buhalterės šeimoje gimęs ir Šančiuose augęs K.Kėvalas vaikystėje apie kunigo sutaną nesvajojo. Jo mintyse sukosi vienintelis tikslas – groti vestuvėse. Šį tikslą jis pasiekė. Akordeoną arkivyskupas ir dabar dar paima į rankas, tiesa, ne taip dažnai, kaip norėtų.
Pašaukimas tarnauti Dievui, kaip prisiminė pašnekovas, jį užklupo netikėtai. Tai nutiko vieną 1992 metų vasaros dieną.
„Įsijungiau ryte apsiblausęs televizorių, žiūriu, vyskupas kalba: „Kas norėtumėte tapti kunigais, kviečiame į seminariją. Lietuva atsikūrusi ir atkūrė seminarijas. Kviečiame jaunus žmones nepabijoti ir ryžtis šiam žingsniui.“ Man tas sakinys taip smigo į širdį. Galima sakyti, mano gyvenimas suskirstytas į dvi dalis: iki tos dienos ir po tos dienos.
Pats apie tai niekad nebuvau pagalvojęs. Jei būtų kas pasakę, kad tapsiu dvasininku, būčiau jaunystėje atsakęs: „Baik tu juokus, pats ir eik į seminariją.“
Buvo nelengva ryžtis minėtam žingsniui, nes tuo metu studijavau radioelektroniką, du kursus buvau baigęs, puikiai sekėsi, turėjau draugystę su mergina. Buvo dramatiška apsispręsti. Tėvas pasakė, kad tokių dalykų nesupranta, tačiau čia mano gyvenimas ir pasirinkimas. Jam buvo svarbiausia, kad nesu vagis. Ką darau, tai – mano reikalas. Mama irgi nusistebėjo. Pats apie tai niekad nebuvau pagalvojęs. Jei būtų kas pasakę, kad tapsiu dvasininku, būčiau jaunystėje atsakęs: „Baik tu juokus, pats ir eik į seminariją.“ Tikrai turėjau abejonių“, – prisiminė Kauno arkivyskupas.
Abejonės jo neapleido visą seminarijoje praleistą laiką ir dar du mėnesius po įšventinimo. Vėliau K.Kėvalas susitaikė su tuo, kokį kelią pasirinko: kai pradedi ir eini. Tačiau šiandien pripažįsta, kad tai buvo ne juokas, apsisprendimas kainavo, kaip jis teigė, pasiutiškai daug.
Jei kviečia į kuriją – nieko gero nelauk
Stovėdamas darbo kabinete, kuriame vyksta mažesni susitikimai, dokumentų pasirašymas ar pavartymas, pašnekovas prisiminė pirmą kartą į kuriją įžengęs gal 2012 metais. Nė vienas kunigas neišvengs šios vietos, juk tai – savotiška bažnyčios savivaldybė, kurioje priverčia apsilankyti įvairiausi reikalai. Negana to, egzistuoja prievolė kunigams mokėti mokesčius.
„Pirmasis įspūdis apie šį pastatą buvo „oho, vau, rūmai“. Oficialu, beveik baugino. Kaip sako kunigai, geriau nuo kurijos laikytis atokiai – tame yra tiesos. Jei vyskupas išsikviečia kunigą pokalbiui, tai gali reikšti gyvenimo pasikeitimą. Pirmoji mintis, šovusi tokiu atveju – nieko gero nelauk (nusišypsojo).
Kai pasikviečiu kokį kunigą pokalbiui, nustemba: „Kas atsitiko, kad turiu atvažiuot?“ O aš tiesiog noriu pasikalbėti kaip su komandos nariu: kaip sekasi, kokie reikalai, rūpesčiai kamuoja. Bandau pratinti, kad su vyskupu kalbamasi ne tik tuomet, kai yra problema ar laukia dramatiškas gyvenimo pokytis. Ši įstaiga neturėtų būti tik administracinė. Ji turėtų būti ir bendruomeninė, nes čia sueina žmonės, kurie kartu dirba vienam tikslui“, – patikino arkivyskupas.
Mano tėvui buvo svarbiausia, kad nesu vagis.
Bet ar pavyksta įstaigoje jaustis kaip namuose? Juk tenka kurijoje ne tik dirbti, bet ir gyventi.
„Įdomus jausmas, juk neišeini iš įstaigos. Gyvename su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi trečiame aukšte. Biuras vienas čia, kitas – ten. Beje, anksčiau kardinolas gyveno šiame darbo kabinete, kai dar trečiame aukšte butai nebuvo įrengti. Spintomis jis buvo susiskirstęs erdvę į darbo ir laisvalaikio. O ir popiežius Pranciškus ant šios sofutės vizito metu nusnūdo“, – prasitarė K.Kėvalas.
Artimiausia vieta – koplyčia
Arčiausia širdžiai vieta kurijoje arkivyskupui – mažutė koplytėlė, kurioje kasdien stabteli pabūti su savo mintimis. Nueina po dienos darbų, kaip pats teigia, pasėdėti, padūsauti, kartais pasiskųsti arba paklausti: „Dieve mano, duok ženklą, ką daryti.“
„Vyskupo darbas susijęs su sprendimų priėmimu. Rytais galėtum su chalatu kavos atsigerti, bet galvoje vyksta paieškos, kokį sprendimą priimti“, – prisipažino pašnekovas.
Kurijos koplyčioje arkivyskupas aukoja mišias tuomet, kai niekur tą dieną jų aukoti nevyksta. Susirenka į jas, tokias uždaras ir itin jaukias, dažniausiai kurijos darbuotojai.
Darbo kambaryje iš knygų lentynos K.Kėvalas pokalbio metu ištraukė Lietuvos bažnyčios enciklopediją, kurioje aprašyta kiekvienos parapijos istorija. Jei tenka važiuoti į kokią nedidelę parapiją, arkivyskupas atlieka namų darbus – paskaito, pasiruošia. Kauno arkivyskupijoje parapijų – 92.
Būdamas Telšių vyskupu ordinaru, jis tikina, turėjęs dar didesnį iššūkį, nes ten parapijų – 130. Žemaitijoje dvasininkas praleido trejus metus, per kuriuos beveik visas parapijas spėjo apvažiuoti.
„Senoji Įpiltis. Esat Lietuvoje girdėję tokią vietą? Aš irgi nebuvau girdėjęs. Baigę aukštus mokslus, bet nežinome (šyptelėjo). Pasirodo, ten yra graži bendruomenė, bažnytėlė pastatyta.
Žmonės Telšiuose gyvena labiau pasklidę po teritoriją, tačiau yra bendruomeniškesni, vienas kitą labiau pažįsta, kaip giminės – tokie artimi vienas kitam. Klausiau, kaip tą bažnyčią pasistatė. O jie: „Nėra ką veikti. Namus pasistatom, bažnyčios nepasistatysim. Petras miško padovanojo, Antanas gerai dirba su rąstais, montavimo darbus puikiai atlieka, Onutė paveikslus nupaišė. Prašau – ir Lietuva.“
Važiuodavau į vietas, kur parapija – visai miškuose. Klausdavau, ką jie čia veikia, o vietiniai tik nusijuokdavo: „Medžiojam, žvejojam, laukus ariam““, – prisiminė arkivyskupas, nurodęs, kad mažiausia parapija Kaune – Vertimų, vienijanti apie 100 tikinčiųjų.
Išėjus iš darbo kabineto, K.Kėvalas stabtelėjo prie paveikslo, kuriame atvaizduotas 1926 metų balandžio 26 dieną vykusio Lietuvos nepriklausomos bažnytinės provincijos įkūrimo momentas.
„Tai tas pats, kas Vasario 16-oji Lietuvos Respublikai. Kauno arkikatedroje tuo momentu buvo susirinkę svarbiausi tarpukario bažnyčios hierarchai, ganytojai: palaimintasis Teofilijus Matulionis, Maironis, Vaižgantas. Sukurtos tuomet 7 nepriklausomos vyskupijos“, – pristatė K.Kėvalas.
Kurijoje kabo paveikslai, atkeliavę iš bažnytinio meno muziejaus. Arkivyskupija turi sukaupusi fondą. Kaip patikino arkivyskupas, atsikėlęs į kuriją, nieko joje nekeitė: kaip buvo, taip ir tebėra.
Apie „Petro skatiką“ ir kitus finansus
Įsibėgėjus pokalbiui, užsukome į posėdžių salę, kur ką tik vyko ekonominės tarybos, valdančios vyskupijos finansus, posėdis. Čia dirba tie, kurie turi verslo, teisės diplomus, taip pat keli kunigai.
Tai koks gi tas Kauno arkivyskupijos biudžetas? Kaip jį paveikė pandemija?
„Krito įplaukos, nes žmonių į bažnyčią atėjo mažiau. Tačiau, žvelgiant bendrai, skaičiai panašūs, kokie buvo 2019 metais. Sulaukėme didesnės pagalbos per kompensavimo mechanizmus. Kurija valdo svečių namus, kurie dėl karantino buvo užsidarę – valstybė kompensavo“, – teigė K.Kėvalas.
Iš Vatikano finansinė pagalba į Kauno arkivyskupiją neatkeliauja, atvirkščiai, bažnyčios išlaiko Vatikaną mokėdamos rinkliavą, vadinamą „Petro skatiku“. Kartą per metus paskelbiama, kad tam tikrą dieną visose Lietuvos bažnyčiose surinktos rinkliavos keliauja kaip „Petro skatikas“ į Vatikaną. Nėra jokios kvotos, kiek surenkama, tiek.
O štai Didįjį penktadienį surinktos rinkliavos skiriamos Šventajai Žemei – Jeruzalės išlaikymui.
„5 proc. nuo visų parapijos įplaukų eina į solidarumo fondą, kurį skirstome neturtingoms parapijoms. Prakiuro Vosyliškėse stogas, parapija pati negali susiremontuoti, kreipiasi į solidarumo valdybą. Kitas fondas, kurį turime – kunigų paramos, į kurį įmokas moka kunigai. Savotiškas pensijų fondas. Pavyzdžiui, neseniai pakankamai jauną kunigą ištiko insultas, jis tapo nedarbingas – fondas teikia finansinę pagalbą“, – dalelę, kaip valdomi bažnyčios finansai, atskleidė arkivyskupas.
Kur pietavo popiežiai
Kitas mūsų sustojimas – didžioji posėdžių salė, alsuojanti istoriniu klasicizmu, prabangi, su kolonomis. Čia vyksta konferencijos, didesni svečių priėmimai.
Laimei, sovietiniais metais kurijoje buvo įsikūrę architektai, vėliau čia veikė muzikos mokykla, tad daug ką pavyko išsaugoti. Štai parketas slėpėsi po linoleumu ir kilimu – tereikėjo ištraukti daugybę vinių.
„Kai Jonas Paulius II atvyko 1993 metais su vizitu į Lietuvą, jis suteikė pakankamai solidžią paramą, kad galėtume įsikurti kuriją. Tuomet kilo dilema, ar valstybė grąžina bažnyčiai žemes, kurias ji turėjo prieš karą. Jei būtų grąžinę visas žemes, valstybei būtų buvęs didžiulis nuostolis, biudžetas būtų neištempęs. Susitarta, kad bažnyčia atsisako žemių, bet valstybė padeda remontuoti pastatus.
Kai kurija, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vėl perėjo į bažnyčios rankas, pastatas buvo pakankamai apleistas. Sigitas Tamkevičius net negalėjo užsirakinti jo – pirmas dienas gyveno prie nerakintų durų. Taip pagal dvišalę sutartį kurija atkurta su valstybės pagalba. Štai Kauno arkikatedra – paminklas, tvarkomas labiau valstybės pinigais nei tikinčiųjų, nes vien altoriaus sutvarkymas atsieina kelis šimtus tūkstančių, įgarsinimas – 70 tūkst.“, – paaiškino K.Kėvalas.
Pažvelgęs pro vieną langą, matai katedros bokštą, pro kitą – Rotušę, pro trečiąjį žvelgi į Jėzuitų bažnyčią. O štai kitame Nemuno upės krante jau visai kitos vyskupijos valdos – Vilkaviškio. Vyskupijų ribos, kaip paaiškino K.Kėvalas, kurtos pagal upių vingius, gamtą.
Iš posėdžių salės įžengėme į kurijos valgomąjį su puslankiu besisukančiais, kaip būdinga art deco stiliui, langais. Pro juos atsiveria vaizdas į Santaką. Ant sienos – Paskutinės vakarienės paveikslas.
Viduryje valgomojo – ilgas stalas, prie kurio vizitų metu vaišinosi tiek popiežius Jonas Paulius II, tiek popiežius Pranciškus. K.Kėvalas buvo vienas iš trijų dešimčių žmonių, 2018 metais pietavusių kartu su popiežiumi Pranciškumi. Garbiam svečiui buvo patiekta trinta moliūgų sriuba, balta žuvis ir Vatikano vėliavos spalvų – baltos ir geltonos, dvisluoksnis tortas.
Firminis patiekalas – varškės apkepas
Jei jau prakalbome apie maistą, laikas apsilankyti virtuvėje. Joje šiuo metu sukasi sesuo Virginija, triskart per dieną ruošianti arkivyskupui ir jo svečiams maistą.
„Valgome, kas padėta (nusijuokė). Stengiamės maitintis kuo sveikiau – kuo daugiau salotų, bet pasitaiko ir blynų, kugelio, cepelinų. Mėgstu gaminti, bet nėra dabar tam sąlygų, gyvenimo tempas didelis. Kartais nuvažiuoju pas draugus, šašlyką išsikepame. Firminis patiekalas – varškės apkepas. Lietiniai blynai su varške taip pat patinka. Kaip ir rūkyta žuvis“, – atskleidė arkivyskupas.
Dažnai K.Kėvalas pietauja ir savo mamos namuose, tuose, kuriuose augo iki 18 metų. Stengiasi su mama palaikyti kuo artimesnį ryšį. Kadangi abi arkivyskupo seserys gyvena JAV (viena ištekėjusi už lietuvio, kita – amerikiečio), dažnai paskambinęs pasikviečia vienišaujančią mamą pasivaikščioti.
„JAV labai patiko. Praleidau šioje šalyje penkmetį. Daug ką norėjosi perkelti į Lietuvą. Grįžęs, pamenu, galvojau, kada bus galima kavą ir pas mus išsinešti. 1996 metais JAV tai jau buvo populiaru (šyptelėjo).
Ar nesinorėjo ten likti? Buvo minčių, bet juk mane Lietuva siuntė, kad jai duočiau. Atsakomybės jausmas suveikė – turiu grįžti dėl išreikšto pasitikėjimo, kad tiek daug į mane investuota, tiek vilčių sudėta. Lietuva tave siunčia, kad viską perneštum atgal, grįžęs keltum universiteto, seminarijos lygį. Turi duoti, ne tik imti. Tai ne apie tave. Buvome juk ruošiami būti dėstytojais. Pats 15 metų dėsčiau universitete. Labai patiko šis užsiėmimas“, – teigė K.Kėvalas.
JAV jis apsilanko kone kasmet. Tiesa, pastarąjį kartą atostogavo Amalfyje, vyko į Romą, nes norėjo, kad sūnėnai ir dukterėčios pamatytų Vatikaną. Vaikai buvo sužavėti, nes gyvena JAV – tokių dalykų nematę. Pasiprašė dar nuvažiuoti į Pompėją, apie kurios tragišką likimą buvo skaitę.
Turi duoti, ne tik imti. Tai ne apie tave.
„Neringa yra stiuardesė ir interjero dizainerė, o Jūratė dirba lietuvių katalikų religinės šalpos biure. Lietuviai yra sukūrę savipagalbos fondą, kuris Lietuvai padeda per įvairius projektus. Amerikos lietuviai padeda Lietuvos lietuviams“, – ką jo abi seserys veikia už Atlanto, atskleidė arkivyskupas.
Iki 150 santuokos anuliacijų per metus
Pačiame kurijos pastate dirba apie 10 žmonių, tačiau kurijos priežiūroje darbuotojų – kur kas daugiau, apie 100 žmonių. Čia veikia ir bažnyčios tribunolas, kuriame bylas sprendžia 6 teisėjai. Tribunolo kabinete į akis pirmiausiai krinta iš tarpukario laikų išlikusi įspūdinga juoda spinta.
„Dirba kaip psichoterapijos tribunolas. Juk ateina žmonės, kuriems nesiseka santuokoje. Jei nutarė eiti skyrybų link, pradedamas tyrimas ir santuokos anuliavimo procesas. Per metus turime iki 150 santuokos anuliavimo bylų. Kartais jų nagrinėjimas užtrunka ir metus. Kas ateina čia, turi rimtą pagrindą santuokos anuliacijai“, – ką veikia tribunolas, paaiškino K.Kėvalas.
Paklaustas, kas yra laikoma rimtu pagrindu anuliuoti bažnytinę santuoką, arkivyskupas pateikė pavyzdį, kai pora susilaukė vaikelio ir vienas dėl to paragino kitą tuoktis – dėl kūdikio. Tai suprantama kaip sutikimo laisvės trūkumas, kai tuokiesi ne dėl to, kad nori santuokoje su tuo žmogumi gyventi, bet dėl vaiko.
„Tai nepateisina santuokos sudarymo, trūksta valios. Smurtavimas taip pat yra priežastis anuliacijai. Smurto atvejais sprendžiama, ar žmogus iš viso suprato santuokos tikslus mylėti, gerbti ir atleisti. Kas atsitiko? Gali būti, kad smurtautojas nuo pat pradžių turėjo kokią sąlygą: jeigu mums seksis, tuomet, o jei ne... Jeigu yra sąlyga, santuoka iškart negaliojanti, turi būti besąlyginė meilė. Netinka sąlygos: jeigu tu gerai uždirbsi, gerai elgsiesi“, – patikino arkivyskupas.
Vatikanas į bylų nagrinėjimą įsikiša tik tuomet, kai yra nusikaltimo požymių kunigų bylose. Jei nusikalstami veiksmai, pavyzdžiui, padaryti prieš nepilnametį asmenį, byla iškart keliaus į Vatikaną. Nagrinėjami tribunole ir turtiniai klausimai.
Šalia tribunolo veikia ir sielovados skyrius, valdantis pastoracinius centrus.
Prie lovos – batutas
Laikas pažvelgti į privačiausią kurijos dalį – trečiame aukšte įrengtą K.Kėvalo miegamąjį. Viename koridoriaus gale gyvena arkivyskupas, kitame įsikūręs kardinolas S.Tamkevičius.
„Bandome trečią aukštą susitvarkyti, laukia poros butų tvarkymas. Taip dviese su kardinolu ir gyvename įstaigoje“, – šyptelėjo K.Kėvalas.
Jo asketiški apartamentai sudaryti tarsi iš dviejų kambarėlių – miegamojo su viengule lova ir darbo erdvės, kurioje – daug knygų.
Prie lovos – nedidelis batutas. Arkivyskupas patikina, kad tai – fantastiškas dalykas, padedantis kovoti su nugaros skausmais.
„Labai daug pratimų su juo galima atlikti. Ir atsistojus, ir atsigulus. Jei nugara neskauda, tai tas daiktas yra už tai atsakingas. Beveik kas rytą darau pratimus. Jei nedarau, pradeda skaudėti. Atlieku specialią pratimų seriją“, – paaiškino K.Kėvalas.
Jeigu yra sąlyga, santuoka iškart negaliojanti, turi būti besąlyginė meilė.
Arkivyskupo diena prasideda 6–6.30 valandą. Kaip pats jis sako, „mankšta, dušas, malda ir – į trasą“.
Darbus dažnai tenka baigti ir 22 valandą, tačiau K.Kėvalas stengiasi ilsėtis jau nuo 20 valandos, kad liktų bent valandėlė poilsiui iki miego. Per tą valandėlę jis mėgsta paskaityti knygą, pažiūrėti kokį filmą. Pastarąjį kartą žiūrėjo jį – apie Landsbergį, su mama. Grįžo nostalgiški prisiminimai.
Paklaustas, ar matė kontroversiškai Vatikano ir tikinčiųjų vertinamą (antrąjį sezoną uždrausta filmuoti Vatikane) itin populiarų serialą „Jaunasis popiežius“ ar jo tęsinį „Naujasis popiežius“, arkivyskupas prisipažino žiūrėjęs vieną seriją – kitoms pritrūko laiko.
„Privertė susimąstyti, kaip būtų, jeigu būtų. Teoriškai ta galimybė yra įmanoma, kad išrenka jauną popiežių, kuris staiga pasikeičia. Sistemoje niekas negali nieko padaryti, nes popiežius – labai galinga figūra. Jeigu toks žmogus ateina, nėra šansų pakeisti. Dažniausiai juk išrenkami popiežiai, sulaukę 70-ties metų. Wojtyła buvo jauniausias pastarųjų laikų popiežius – išrinktas 58-erių. Tai buvo padaryta dėl kompromiso, renkantis trečią kelią, nes 3 dienas nebuvo sutarimo.
Politika vyksta ir bažnyčioje, juk iš viso pasaulio suvažiuoja kardinolai. Daug visokių niuansų. Kiekvienas regionas, žemynas turi savo kandidatus“, – prisiminė K.Kėvalas.
Pasiteiravus, ar yra žinomas realiausias kandidatas užimti Pranciškaus vietą, jis iš knygų lentynos ištraukė storą knygą, kurioje išanalizuoti visi galimi variantai. Tikėtina, kad kitas popiežius bus iš Filipinų Azijoje. Arba afrikietis, nes katalikybė šiame žemyne labai stiprėja.
O ar pats Kauno arkivyskupas pasvajotų apie popiežiaus sostą?
„Greičiausiai sakyčiau: „Ačiū už jūsų nuostabų pasiūlymą, bet gal kas nors kitas galite.“ Nepaprasta atsakomybė, pranokstanti žmogaus jėgas. Popiežiaus darbą taip ir vadina – „Neįmanomas darbas“. Turi turėti antgamtinių galių. Pranciškui dabar 85-eri metai, jei pažiūrėtume į jo dienos grafiką... Mes tokio nepavežtume! Kiek susitikimų. O žinome, ką reiškia oficialūs susitikimai: įtampa, kiek tam reikia energijos. Atrodo kaip stebuklas, kad žmogus gali pavežti tokį krūvį“, – patikino K.Kėvalas.
Jubiliejų švenčia aukodamas mišias
Vasario 17 dieną savo švenčiamą 50-metį arkivyskupas sutiko tradiciškai – dėkodamas Dievui ir aukodamas mišias Kauno arkikatedroje.
Vėliau arkivyskupijos konferencijų salėje, nors ir kiek nejauku arkivyskupui dėl pandemijos, laukė Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro studentų ir dėstytojų paruošti pietūs, į kuriuos pakviesta apie 120 žmonių. Galiausiai šventę užbaigs vakarienė su artimaisiais ir draugais. Joje dalyvaus ir kardinolas.
„Jubiliejaus proga linkiu sau nenuvilti žmonių ir padaryt arkivyskupo darbą gerai, kad bažnyčia stiprėtų, bendruomenė taptų šeimyniškesnė. Norisi, kad šiltumo ir bendruomeniškumo pačioje bažnyčios bendruomenėje būtų daugiau. Tik tokia ji gali traukti kitus žmones. Jei būsime susipriešinę, patys šalti, nieko tokia bendruomenė netrauks. Atrodys, kad keistuolių būrys esame“, – patikino arkivyskupas ir sėdęs į savo vairuojamą „Volkswagen Passat“ išvyko į Kauno klinikas aukoti mišių už ligonius.
Atsisveikinę su arkivyskupu, dar užsukome ant kurijos stogo. Nuo jo atsiveria nuostabi 360 laipsnių panorama tiek į Nemuno bei Neries santaką, tiek ir į Kauno senamiestį. Čia popiežiaus vizito metu saugumo situaciją akylai sekė snaiperiai.
Kurijos palėpėje eksponuojamos visos vyskupų gautos dovanos.
Aplankome ir K.Kėvalo paminėtus arkivyskupijos svečių namus, kuriuose gali apsigyventi apie pusšimtis svečių. Tai asketiškai įrengta apgyvendinimo įstaiga, įsikūrusi pačioje miesto širdyje – šalia Kauno rotušės.
Kaip teigė nuo 2005 metų veikiančių svečių namų vadovas Paulius, iki tol šiame 1935 metais iškilusiame pastate veikė bažnytinio meno muziejus ir kunigų seminarijos rektoratas, tad kambariai įkurti seminaristų kambariuose, virtuvėlė – buvusios koplyčios vietoje, pusrūsyje veikė seminaristų prausyklos.
Pokario metu pastatas buvo perimtas rusų kariškių, čia buvo braižomi slapti kariniai žemėlapiai.
„Tipinis svečių namų klientas – smalsus keliautojas, Kaunui skiriantis 1,6 paros. 2017 metais, kai pradėjau čia dirbti, tik 15 proc. buvo lietuvių turistų. Iki koronaviruso šis santykis pakilo iki 30 proc. Anksčiau kabėjo virš įėjimo užrašas „Kauno arkivyskupijos svečių namai“. Pasimetę turistai buvo, klausdavo, ar galima visiems čia apsistoti.
Mūsų salytėje vyksta parodos, per popiežiaus vizitą čia buvo apsistojusi visa palyda. Dabar esame apgyvendinę 14 migrantų iš Venesuelos.
Kartą buvo atvykę 13 motociklininkų iš Omano. Važiavo jie į Helsinkį. Pamenu, žmonės apžiūrinėjo jų motociklus kaip eksponatus. Įdomus momentas, juk musulmonai, svarstėme, ką pagalvos pamatę, kad kambariuose kabo krikščioniški kryžiukai. Nežinojo, kur papuolė, bet užsiliko ilgesniam laikui“, – baigęs trumpą ekskursiją po svečių namus, įdomiais prisiminimais pasidalijo Paulius.
