Kauno rinkėjų palaikymo Seimo rinkimuose laukiantis TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis neabejojo, kad per dvi dienas (tiek truks visų skyrių pasiūlytų vienmandačių kandidatų patvirtinimas) partija vieningai sutars, kurie jos nariai turi vesti konservatorius į priekį ir gali laimėti Seimo rinkimus.
Savo kalboje jis palietė daug įvairių aktualijų, neužmiršo ir Kauno mero istorijos su „Ferrari“. Jūsų dėmesiui – svarbiausios G.Landsbergio kalboje išsakytos mintys.
1. Į partiją ateina nauji žmonės – visuomenės lyderiai. Ateinančiuose Seimo rinkimuose su TS-LKD dalyvaus daug žymių visuomenei nusipelniusių asmenybių – Žygimantas Pavilionis, Andrius Navickas, Vytautas Kernagis, Juozas Pundzius ir Ingrida Šimonytė.
Prie konservatorių prisijungia ir daugiau žmonių – partijos sekretoriato pateikta informacija rodo, kad per kelis paskutinius mėnesius prie TS-LKD prisijungė keli šimtai naujų partiečių.
2. Savižudybės ir kiti nusikaltimai turi rūpėti ir politikams. Visą Lietuvą sukrėtė žiauri tragedija Kražiuose. Nutraukti nekaltų žmonių gyvenimai, traumuota visa miesto bendruomenė, traumuota ir priblokšta visa Lietuva.
Neseniai gedėjome apie jaunos tarnybą ką tik pradėjusios pareigūnės žūtį po neblaivaus vilkiko vairuotojo ratais Radviliškyje. O kur dar vis negailestingai pasirodančios žinios apie nusižudančius vaikus?
Kiek dar reikės nekaltų žmonių mirčių? Kada mes, kaip visa politinė bendruomenė, atsitokėsime ir pagaliau imsimės spręsti šių negailestingai žmonių gyvenimus nusinešančių tragedijų priežastis?
Juk kasmet Lietuvoje nusižudo apie tūkstantį žmonių, tūkstančiai žūsta nuo ligų, susijusių su alkoholiu ar kitais žalingais įpročiais, o kiek dar žūsta nuo girtų ar apsvaigusių rankos ar vairuojamo automobilio. Paskutinės vietos Europos ar pasaulio lentelėse nebegeba pažadinti mūsų ir paraginti imtis darbų.
Atėjo laikas tai keisti ir išmintingai pažvelgti į visų šių problemų sprendimą. Juk pasisakome už gyvybės išsaugojimą, turime nuoširdžių kovotojų savo partijos gretose – praplėskime akiratį – siūlykime nuoseklius sprendimus.
Pradėkime nuo psichologinės aplinkos gerinimo, nustokime žmones gydyti tik vaistais, skirkime deramą dėmesį psichinei sveikatai – daugeliui Lietuvoje reikia nuoširdaus rūpesčio ar pokalbio, deja šiandien valstybė to neužtikrina.
Mažinkime alkoholio pasiekiamumą, kaip tą daryti lengva išmokti iš šiaurės kaimynų.
Nusikaltimų mažės tada, kai mažės ir nebaudžiamumo. Reikia stiprinti policijos galimybes kovoti ir su kontrabanda, ir su girtais vairuotojais, ir ypač dirbti prevencinį darbą bendruomenėse – ne tik gaudyti nusikaltėlį po įvykdyto nusikaltimo, bet pirmiausia kartu su bendruomene identifikuoti riziką keliančius asmenis ir užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams.
3. Reikia išvalyti puvėsius politikoje. Partinėje ir parlamentinėje politikoje taip pat labai svarbu laiku ir prevenciškai saugoti demokratijos, teisės viršenybės principus ir aukštus etikos standartus.
Lietuvai reikia brandžios idėjų lyderystės ir nuoširdžios politikų tarnystės visuomenei.
Todėl jau dabar su dideliu nerimu reiktų atkreipti dėmesį į vis gilėjančią demokratijos ir teisingumo eroziją.
Ignoruojami visuomenės klausimai, nesprendžiami korupcijos skandalai, nomenklatūriniai recidyvai akvaparkuose mažina Lietuvos žmonių pasitikėjimą ne vienu ar kitu politiku, bet politine sistema apskritai.
Nebesinori daryti takoskyrų tarp dešinės ir kairės pažiūros partijų, tarp Tėvynės sąjungos ar socialdemokratų. Norėtųsi, kad takoskyros būtų tik tarp praeities partijų, besivadovaujančių dar iš sovietų laikų paveldėtais principais ir tarp tų, kurios pasirinko Vakarietiškos demokratijos ir visų lygybės prieš įstatymą kelią.
Ir nors šiandien, vienas po kito lendant naujiems piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir korupcijos skandalams, atrodo, kad dabartinė valdžia vis labiau grimzta gilyn į neskaidrumo liūną, aš noriu tikėti, kad partinė sistema yra pasiruošusi atsinaujinimui.
Principingi, nepriklausomi ir nepaperkami žurnalistai, laisva ir nepasiduodanti politiniam spaudimui teisėsauga ir vis reiklesniais tampantys rinkėjai neleis Lietuvai iš vakarietiško kelio pasukti atgal nomenklatūriniais šunkeliais.
Be abejo, politinę korupciją tiriančios institucijos turi išlaikyti nepriklausomybę nuo politikų, stiprinti profesionalumą ir principingumą, o valstybė turi užtikrinti, kad tiek institucijų, tiek žiniasklaidos principingumą mažinančios pagundos turi būti panaikintos.
Tokius aiškius receptus mes šiandien siūlome ir savo rezoliucijoje.
4. Šalis be vizijos neturi ateities. Dabartinė Lietuvos valdžia nepasiūlė Lietuvai sprendimų nei aiškaus plano – kuria kryptimi turi eiti Lietuva. Po krizės atsigavusios rinkos ir eksportu paremtas Lietuvos ekonomikos atsigavimas keletą metų užtikrino stabilų augimą ir leido Vyriausybei sąlyginai saugiai plūduriuoti paviršiuje.
Tačiau besikeičianti padėtis jau šiemet išryškino tokio plūduriavimo pasekmes. Stojantis ekonomikos augimas, nebeaugantis eksportas, milžiniškas valstybės biudžeto deficitas ir, nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, nuolat besipučiantis biurokratinis aparatas – tai paskutiniai ir ryškiausi pavyzdžiai, kuria kryptimi suka valstybės laivas.
Be aiškios krypties, be idėjų lyderystės ir be politinės valios būsime pasmerkti tik diskusijoms apie kelis eurus prie minimalaus atlyginimo ar pensijos.
5. Miestams turi vadovauti sąžiningi žmonės. Žiūrėdamas į Kauno mero pasivažinėjimus su raudonu automobiliu įdomiais numeriais, galvoju, kad Kaunas nusipelnė daugiau.
Žmonės, kurie ne tik stovėjo Lietuvos laisvės sargyboje, bet ir dirbo savo darbuose, mokėjo mokesčius, mokėsi, augino vaikus ar šiandien jie nusipelnė, kad iš jų tyčiotųsi mokesčius Lietuvoje mokėti vengiantis verslininkas ir dar automobilio numeriais patvirtintų, ką galvoja apie savo miesto gyventojus?
6. Prioritetas, numeris vienas – švietimas. Daugiau kaip šešiasdešimt procentų partiečių pritaria, kad švietimas šiandien tampa svarbiausia tema Lietuvoje. Neužtikrinę geriausio išsilavinimo visiems Lietuvos vaikams – negalėsime garantuoti ir klestinčios Lietuvos ateities.
7. Dėmesys provincijai. Mano nuomone, gyvenimas prasideda nuo galimybės pačiam kurti savo gyvenimą, užsidirbti sau ir savo šeimai, nepriklausyti nuo valstybės malonės.
Tik turėdami darbo žmonės liks ir kurs gyvenimus savo gimtinėse.
Todėl pirmiausia turime kalbėti apie darbo vietas ir kokybiškas geras darbo vietas ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose.
Tada ir tik tada taps aišku, kam visos tos dešimtmečius trukusios investicijos į gražesnes aikštes ar stogus.
Tik turėdami darbo žmonės liks ir kurs gyvenimus savo gimtinėse.
