E.Astiko siela visuomet buvo kūrybiška, mat plunksną gerai valdė jo tėvas, dirbęs žurnalistu. Knygoje surinkti E.Astiko per pusšimtį amžiaus laikraščiams rašyti straipsniai apie jūrą, laivus. Parengti knygą kapitonui padėjo klubo „Marinus“ narys, žurnalistas Gediminas Pilaitis ir klubo prezidentas, jūrinių straipsnių autorius Vidmantas Matutis. Vyrai teigė dvejus metus kalbinę kapitoną.
„Būdamas 8 metų parašiau eilėraštį, nunešiau į žurnalą ir neatspausdino. Labai liūdėjau, bet vėliau pagalvojau – gal ir gerai. Jei būtų išspausdinę, būčiau parašęs ir antrą, ir, ko gero, būčiau tapęs rašytoju“, – susirinkusiems į knygos pristatymą Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje penktadienio vakarą pasakojo E.Astikas.
Tapo jūrininku
 |
| E.Astiko asmeninio archyvo nuotr./Eimutis Astikas 1950 metais |
Tėvams persikėlus gyventi į Vilnių, jaunas vaikinas mėgo buriuoti Trakuose, vėliau nusprendė pasirinkti jūrininko kelią. Dėl to liūdėjo jo mama, svajojusi, kad sūnus taptų mediku. Deja, įstoti į tuometę Jūreivystės mokyklą vaikinui nebuvo lengva, koją kišo tėtis, dirbęs „Lietuvos aido“ laikraštyje. Į Klaipėdos jūreivystės mokyklą E.Astiko nepriėmė. Jis dirbo paprastu jūreiviu įvairiuose laivuose. Penkerius metus, nuo 1951-ųjų, E.Astikas bocmanu dirbo tuomet dar plaukiojusiame, o dabar Klaipėdos simboliu tapusiame burlaivyje „Meridianas“.
Vėliau ekspromtu išlaikius šturmano egzaminus ir Leningrado S.Makarovo aukštojoje jūreivystės mokykloje neakivaizdžiai baigus jūrininkų mokslus dėl tėčio E.Astikas ilgai negavo ir vizos, leidžiančios plaukioti po užsienio šalis, ne tik Sovietų Sąjungą. Tik nuo 1972 metų jis tapo Lietuvos jūrų laivininkystės laivo „Pravda“ vyriausiuoju šturmanu, o nuo 1976 metų laivo „Nikolaj Jerošenko“ kapitonu. 1987-1995 jis buvo laivo „Justas Paleckis“ (vėliau „Kapitonas Stulpinas“) kapitonas.
„Buvau karjeristas. Geras žodis ar blogas? Buvau toks. Dariau karjerą, atėjau dirbti eiliniu jūreiviu, gaudžiau žuvį, galiausiai Laivininkystės skyriuje tapau viršininku“, – pasakojo E.Astikas. Kapitonu vyras pradirbo 30 metų, paskutinį kartą jūroje plaukiojo 1998-iais. Teigiama, kad jis buvo griežtas kapitonas, esą net jūreivių sagos blizgėdavo.
Mėgsta rašyti
Jūrine Lietuva taps tuomet, kai žmonės vietoj „Trijų milijonų“, kurių šalyje jau nebėra, užtrauks jūreiviškų dainų.
Baigęs kapitono darbą E.Astikas dar kurį laiką dirbo krante, laisvalaikiu mėgo Klaipėdos laikraščiui brūkštelti keletą straipsnių jūros tematika. Straipsnius rengė iki pat 2008-ųjų. Juos rašė dar būdamas jaunuoliu. Pirmosios jo pastabos užfiksuotos 1959 metais, kai dirbdamas Klaipėdos prekybos uosto laivo-vilkiko šturmanu leidiniui „Sovetskaja Baltika“ parašė nuomonę apie vilkikų laivybą.
Baigęs darbą jūroje tekstuose rašė apie daug ką – apžvelgė tiek kelto „Estonia“ tragediją, svarstė, ar Lietuva jūrinė valstybė. Pasak E.Astiko, jūrine Lietuva taps tuomet, kai žmonės vietoj „Trijų milijonų“, kurių šalyje jau nebėra, užtrauks jūreiviškų dainų.
Knygoje autorius apžvelgia ir jūrininko įvaizdį. Dabar esą susiformavusi ydinga nuomonė, kad jūrininkas – tai į tolį žvelgiantis kapitonas su pypke tarp dantų. Tokiu rakursu mėgstama pavaizduoti fotografijose. Pats E.Astikas niekad nerūkė ir supyko, kuomet buvo paprašytas papozuoti tokiam vaizdo siužetui.
Į knygą „Aš mačiau žaliąjį spindulį“ sugulė ir filosofiniai E.Astiko esė. Knygą recenzavęs Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius, profesorius Viktoras Senčila teigė pajutęs neapsakomą malonumą versdamas knygos puslapius. Anot jo, esė padeda suprasti žmogaus ir jūros santykius, jūrininko profesijos ypatumus.
„Filosofiniuose Eimučio esė daug patarimų, pavyzdžiui, jūroje nekalbėti apie politiką, kad nesusipyktų, ir apie pažįstamas moteris, kad nebūtų siurprizų“, – knygoje rastais patarimais susirinkusiems į knygos pristatymą dalijosi V.Senčila.
Unikalus gamtos reiškinys
V.Senčila gyrė ir knygos pavadinimą, kuris atspindi, kad Lietuva – jūrinė valstybė. Tiesa, pats E.Astikas neslėpė, kad jo mylimai žmonai Editai Astikienei pavadinimas nepatiko.
Kas tas „žaliasis spindulys“ – žino ne kiekvienas. Knygos pavadinimu tapo unikalus gamtos reiškinys. „Kai saulė leidžiasi ir jos lieka visai mažai, o oras būna labai geras, vyrauja štilis, jūros horizonte arba kalnuose galima išvysti žaliąjį spindulį“, – pasakojo E.Astikas. Kapitonas jį regėjo dukart ir stebėjosi, jog ne visi norėjo jį išvysti. Kai kurie jūrininkai pakviesti laukti unikalaus reiškinio visa tai vadino nuobodybe.
 |
| E.Astiko asmeninio archyvo nuotr./Eimutis Astikas |
„Per pusšimtį laivyne praleistų metų man teko bendrauti su įvairiais jūrininkais. Tarp jų buvo ir tokių, kurie uoliai mokėsi svetimų kalbų, užsienio uostuose lankydavo muziejus, knygynus, džiaugdavosi įsigiję ne madingų apdarų, o brangių meno albumų, muzikos įrašų. Jiems darbas laivuose netrukdė lavintis ir tobulėti – kai kurie net parašė ir apgynė disertacijas. Tik pesimistus jūra gniuždo bei varo į neviltį, o žvaliems, energingiems žmonėms tai – džiaugsmo, įkvėpimo, dvasinės atgaivos, naujų vilčių šaltinis“, – knygos įžangoje rašo autorius.
Gegužę Lietuvos jūrininkų sąjunga kapitoną E.Astiką apdovanojo Jūros veterano ženklu.
