1. Apie R.Karbauskio įtaką
Tikrai to nebus. Nebus nei valdomas, nei Vyriausybė diktuos Seimui. Vyriausybė bendradarbiaus su Seimu. Čia yra esminis dalykas. Ir nebus taip, kad kažkas yra aukščiau, pagal konstitucinę sąrangą, arba žemiau. Mes esame visi vienos visuomenės nariai, visų valdžių šakų atstovai turime bendradarbiauti. Ir tai yra garantas sėkmei.
Aš labai suprantu tą norą supriešinti galbūt su frakcijos ar partijos pirmininku, kas čia bus svarbesnis ar mažiau svarbus, arba kas kam diktuos.
Kur galios centras, klausimas kyla. Seimas, Vyriausybė ar dar kažkur? Mes turime suvokti, kokia valstybė esame pagal Konstituciją. Bandymas tokiu būdu supriešinti? Aš labai suprantu tą norą supriešinti galbūt su frakcijos ar partijos pirmininku, kas čia bus svarbesnis ar mažiau svarbus, arba kas kam diktuos. Aš dar kartą pabrėšiu: tai yra bendradarbiavimas.
Ir jeigu jūs žinotumėte principus Vyriausybės formavimo, Vyriausybės programos rašymo, tai dauguma galėtų tiktai pavydėti tokio bendradarbiavimo ir nedarymo poveikio, kaip buvo daroma anksčiau renkant kandidatus į ministrus arba sudarant Vyriausybės programą.
2. Apie šeimą ir valstybę
Man tikrai sunku kalbėti. Aš prisiekiau valstybei tris kartus. Kaip policininkas, kai kas bando vadinti kelių policininkas, šaipytis, bet aš tuo didžiuojuosi. Ta profesija ir apskritai, kad buvau policininkas. Kaip ministras. Ir trečią kartą – kaip Seimo narys. Visą laiką prisiekiau Lietuvos respublikai ir to šventai laikiausi. Elgsiuosi visada taip, kad už jokį postą šeimos neparduosiu. Tai mano atsakymas. Bet priesaiką vykdysiu.
Taip, aš dar kartą sakau, dėl posto ar karjeros aš šeimos neaukosiu, bet abejoti dėl mano lojalumo ir pareigų vykdymo, prisiekus valstybei, nebuvo jokio pagrindo ir toliau nėra.
Turėjau ne vieną tokį atvejį, skirtingai galbūt nuo daugelio čia žmonių, kada buvo priimti sprendimai ir mano šeimą saugojo ginkluoti automatais policininkai. Bet aš tuos sprendimus priėmiau.
Abejonės dėl galimybės sulaužyti priesaiką mane kaip žmogų labai žeidžia. Pasirinkimas nekorektiškas, ar valstybė, ar šeima. Daug kas deklaruoja, matyt, viešai prioritetą šeimą, bet elgiasi visai kitaip. Taip, aš dar kartą sakau, dėl posto ar karjeros aš šeimos neaukosiu, bet abejoti dėl mano lojalumo ir pareigų vykdymo prisiekus valstybei, nebuvo jokio pagrindo ir toliau nėra.
3. Apie požiūrį į opoziciją
Puikiai suprantu tą gaidelę. Jeigu tam, kas teikiama opozicijos, yra pritariama, tai demokratija yra, o jeigu tai teikia valdančioji dauguma, tai pateikimas arba siūlymas yra blogas. Nenoriu aš tokio santykio turėti. Tikrai. Manau, kad neišvengiamai mes turime bendradarbiauti ir darbuotis valstybės labui. Nežiūrėti, kas ką pateikė.
Tikrai nevertinu ir nevertinsiu niekada žmonių pagal jų partinį priklausomumą. Dalis dešinėje esančių taip pat tą pajautė rinkimų laikotarpiu, kai gavo mano paramą asmeninę kaip kandidatai. Aš nežiūrėjau, ar kažkas šnairuoja, kaip čia dabar konservatorius ar liberalas, ar dar kažkas paremtas. Aš rėmiau žmogų. Žmogų. Matydamas jo potencialą. Taip ir ateityje darysiu.
4. Apie problemų šluotą
Iš tikrųjų šluotą perlaužti labai sunku. Tačiau aš turiu didelę viltį, kalbant apie ministrus, kurie bus pateikti, kad jie bus savo srities pokyčių generatoriai.
Jei man reikėtų vienam šluotą laužyti, tai aš jos tikrai neperlaužčiau.
Jei man reikėtų vienam šluotą laužyti, tai aš jos tikrai neperlaužčiau. Bet, manau, kabinetas galės ją tikrai laužti. Su jūsų pagalba visų tą šluotą galima perlaužti. Ar turime kelią mes jos nelaužyti, po vieną pagaliuką laužti? Aš sakau: šiandien mes esame ceitnote ir mes turime imtis šitų permainų.
Aš tikrai manau, kad šiandien sunkiausia sritis, bet ji turės būti greičiausiai realizuojama, yra socialinės atskirties ir skurdo mažinimas. Kad iš tiesų ekonomikos augimą pajaustų kuo daugiau mūsų gyventojų. Kad matytų tą socialinį-ekonominį teisingumą. Taip, tai yra iššūkis didžiulis, kadangi sistemos, kurios yra susijusios su šia sritimi, kad ir su socialinės apsaugos ir darbo sistema, švietimu, sveikata, yra betarpiškai susijusios. Tikrai inertiškos ir imlios dideliems resursams. Daug kas bandė daryti čia pokyčius, bet ne visiems pavyko.
5. Apie mokesčius
Garantuoti šiandien, kad pokyčių mokesčiuose nebus, aš tikrai negaliu. Bet aš galiu pasakyti pagrindinius principus. Tai yra horizontalaus ir vertikalaus teisingumo, efektyvumo, skaidrumo ir administravimo paprastumo. Šitų principų mes ir laikysimės. O pokyčiai, tikrai žinau, kad tai yra labai ypatinga sfera, jautri sfera. Dar kartą galiu pakartoti, kad bus daromi nuosekliai, pamatuotai ir tikrai tariantis su socialiniais partneriais.
6. Apie politines pažiūras
Man dabar reikėtų prisipažinti, norint balso, kad aš esu pasislėpęs liberalas. Bet tikrai ne. Aš turiu pasakyti, kad aš tikrai manau ir taip elgiuosi, kad laisvas, kuriantis, mąstantis žmogus yra didžiausia vertybė. Taip pats galvoju ir taip elgiuosi.
Aš tikrai esu socialiai orientuotos rinkos šalininkas, bet ne laukinio kapitalizmo, grobuoniškos ekonomikos kultūros šalininkas. Taip pat manau, kad daug mūsų žmogus geba spręsti savo gyvenimo sričių pats. Tačiau taip pat esu įsitikinęs, kad ten, kur neišvengiamas valstybės reguliavimas, jis turi būti.
Vertikalus principas suponuoja, kad kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau mokesčių valstybė iš tavęs paims. Tačiau mes manome, kad čia turi būti balansas. Negali būti nenustatytos ribos, nuo kurios kuo daugiau uždirbti, tuo daugiau privalai mokėti mokesčius.
7. Apie valstybės tarnybą
Iššūkis, kurį mes tikrai turime daryti, ir greitai, tai viešasis sektorius. Turime unikalią galimybę su Valstybės tarnybos įstatymu ir nauju Darbo kodeksu. Nuostatų derinimas ir naujų teisės formų įvedimas galėtų leisti pasižiūrėti, kokiu mes viešuoju sektoriumi disponuojame, kur funkcijos yra dubliuojančios, kur turime per daug resursų ir kaip galime padaryti viešąjį sektorių horizontalų. Nėra vien švietimo sistemos. Ji susijusi su ekonomika, su žmogiškaisiais resursais ir net su viešuoju valdymu.
Čia nereikia didžiulės mokslinės studijos. Reikia valios, sutarimo, o toks bus.
Mes galima pasakyti šiandien, kiek reikia, per pusę, dviem trečdaliais, trečdaliu, ir diskutuoti, kuris skaičius yra teisingas. Iš esmės mes turime remtis funkcijomis, kurias šiandien atlieka viešasis sektorius.
Aš dar kartą noriu pakartoti: mechaninis skaičius nieko nesako, nieko nedaro. Mes galime užsibrėžti tikslą ir tą padaryti, bet ar nuo to bus efektas? Kalbame apie viešojo sektoriaus funkcijų optimizavimą, išgryninimą. Tyrimą, ar tikrai visas funkcijas turi atlikti viešasis sektorius. Aš paminėjau apie galimybę bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis.
Ar tikrai nematome dubliavimo ir konkurencijos tarp dviejų tos pačios ministerijos padalinių? O tai yra įstaigų išlaikymas vien dėl to, kad tai susiję su konkrečios personalijos buvimu. Čia nereikia didžiulės mokslinės studijos. Reikia valios, sutarimo, o toks bus. Tai Vyriausybės kompetencija.
8. Apie korupciją
Reikia pripažinti pačiai institucijai, ar ji turi problemą, ar ne. Tai yra sunku. Tai nėra populiaru. Tai labai nevienareikšmiškai priima pati institucija – kaip čia dabar savo problemas kelsime? Bet tai yra pirmas žingsnis.
Antras žingsnis, reikia turėti valios tą keisti. Jeigu manome, kad pakeisti gali tik vadovas, tai nėra tiesa. Tai turi pati bendruomenė arba sektoriaus bendruomenė, apie kurį mes kalbėtume – sveikatos priežiūra, žemėtvarka, policija – suvokti, kad šie pokyčiai yra neišvengiami.
Negali būti skirstoma, kad čia maža korupcija, o čia – didelė.
Tie žmonės, kurie buvo įpratę elgtis kitaip, turi suvokti, kad toliau taip gyventi nebeįmanoma ir reikia sustoti. Dėl tų žmonių, kurie negali sustoti, yra baudžiamojo persekiojimo priemonės.
Faktas, kad tai turi būti neišvengiama ir bausmė turi būti adekvati. Nebūtinai ji turi būti susijusi su ilgais gyvenimo metais nelaisvėje. Yra kitos atgrasymo priemonės, susijusios su praktika pritaikyta. Kyšis – 100 eurų, bauda – 5 tūkst. arba dar didesnė. Turime suvokti, kad kova su korupcija tai nėra vien specialiųjų tarnybų uždavinys. Tai pirmiausia pačios visuomenės suvokimas, kad tai yra žalinga, tai yra ydinga ir bendradarbiavimas su specialiosiomis tarnybomis.
Negali būti skirstoma, kad čia maža korupcija, o čia – didelė. O mažai dabar neturime resursų, tai tegu po truputį vagia, kol pradės vogti atitinkamu mastu ir pereis į stambios korupcijos lygmenį. Turime ieškoti mechanizmo ir esame pasiryžę stiprinti Specialiųjų tyrimų tarnybos gebėjimus, resursus ir galvoti iš tikrųjų, kas turėtų užsiimti smulkiąja korupcija, kyšininkavimu. Ar tai turi būti universali ikiteisminio tyrimo institucija, policija. Matyt, kad gali būti ir taip.
9. Apie demografiją
Faktas, pagal tą statistinį vidurkį, kiek šiandien vaikų turi viena šeima – 1,7 vaiko – mums negarantuoja normalios kartų kaitos. Mes esame nykstanti tauta.
Kelios, berods, trys ar keturios, ES valstybės priartėja prie tos ribos, kuri leistų išgyventi kaip tautai, kad būtų galima pasiekti 2,1 vaiko vienoje šeimoje. Nuo to, kaip mes sugebėsime sudaryti sąlygas jaunoms šeimoms jaustis socialiai apsaugotomis. Šeimoms, kurios galėtų neaukoti visos savo paros darbui tiktai ir matyti savo augančius vaikus perbėgant tarp antro ar trečio darbo.
Ar mes sugebėsime jiems pasakyti, kad iš tiesų gimęs vaikas galės be problemų lankyti darželį, gauti tinkamą išsilavinimą ir t.t. Socialinis saugumas šiandien šeimose atgraso arba verčia abejoti dėl to, ar mes galime gimdyti ir kas mūsų vaikų laukia. Socialiai atsakingos šeimos taip elgiasi. Ir šitą mentalitetą mes turime pakeisti ir sąmonę vykdydami savo socialinę politiką.
Mes senėjame. Mes dėl savo netinkamo gyvenimo būdo turime tikrai daug įvairiausių ligų, o perspektyva tolima. Ar mums pavyks tokią perspektyvą turėti? Pakeisti žmonių mentalitetą ir požiūrį į savo sveikatą. Pavyks, ar ne, galime pažiūrėti. Kas lankosi sporto klubuose, jeigu pažiūrėtumėte, kiek ateidavo žmonių prieš 5-6 metus ir dabar, pokytis bent jau miestuose džiugina. Galimybė atsisakyti žalingų įpročių. Vėlgi. Ne kovoti, bet atsikratyti. Sugebėti, suteikti galimybę suvokti, kad tai žalinga, ir pakeisti gyvenimo būdą.
Tai ilgalaikė perspektyva, kuri leis sunaudoti mažiau lėšų gydymui. Į tai mes irgi turime investuoti. Aišku, vienareikšmiškai ems turime suvokti ir tai, kad kas išvažiavo, išvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo. Gal būsiu nepopuliarus, bet daug šeimų jau yra nutirpdę tą tiltą grįžimo atgal. Ypatingai, jeigu šeimos išvažiavo su vaikais. Bet, jeigu mes parodysime, kad jie reikalingi ir laukiami, o grįžę galės integruotis į švietimo sistemą, darbo rinką, šansą turime. Turime išnaudoti. Mūsų milijonas yra ne Lietuvoje.
