Poetei vilnietei Stasė Dzenuškaitei – beveik 90 – šimt metų. Ji nevaikšto, blogai mato ir girdi, beveik visą laiką praleidžia viena. Aplankantys ją su karšta sriuba „Maltos ordino“ pagalbos tarnybos savanoriai – vieni iš nedaugelio žmonių, kuriuos ji sutinka.
Poetė Stasė Dzeniuškaitė visą gyvenimą stengėsi padėti kitiems kuo gali, tačiau dabar jai pačiai reikia pagalbos. Nepaisant senatvės ir kūno negalios, menininkė stengiasi atrasti savo gyvenime kuo daugiau šviesos, kurti.
„Aš jau nevaikštau, blogai matau ir girdžiu, tačiau tai nereiškia, kad nieko negaliu duoti žmonėms, – kalba poetė. – Atvirkščiai – paskutinieji dešimt metų – pats intensyviausias mano kūrybos laikotarpis – Išleistos penkios poezijos knygos, įrašyti kompaktiniai diskai su mano eilėraščiais. Turiu man labai brangų ratą skaitytojų, kuriems mano kūryba yra nepaprastai svarbi. Jie tiesiog ja gyvena.“
Poetė S.Dzeniuškaitė prisipažįsta, kad tikejimas užima jos kūryboje pagrindinę vietą.
„Tikėjimas ir malda man yra esminiai dalykai – sako poetė. – Visa mano kūryba – tai noras skleisti šviesą ir meilę. Meilė – mūsų tikėjimo ir mano kūrybos esmė. „Visi pažins, kad jūs mano mokiniai iš to, kaip jūs mylite vienas kitą“ – sakoma evangelijoje pagal Joną. Dievas juk yra tam, kad keltų žmones į šviesą, skleistų meilę ir gėrį. Aš tikiu, kad Dievas tai skleidžia ir per mane.“
Poetės eilės – kupinos šviesos, meilės ir tikėjimo. Šių jausmų pripildytas ir vienas jos mėgstamiausių eilėraščių:
Į mano vienumą šią naktį angelas atėjo.
Atsikėliau, apsigobiau pečius skara.
Susėdome greta.
Ne vyną – tylą gėrėm
Su aušrine žvaigžde taurės dugne.
Šią naktį angelas į mano vienumą atėjo.
Jo nieko neprašiau, jis nieko nežadėjo.
Tik taip į širdį pažiūrėjo – kad ir pati ją pamačiau.
Kaip motiną, kaip mylimą, kaip seserį ją pamačiau.
Angelas žvilgsniu pravėrė mano sieloj dangų.
Argi galėčiau Viešpatie norėti ko daugiau?
S.Dzeniuškaitę prižiūrinti maltiečių savanorė Vitalija Šimkūnienė prisipažįsta, kad jai daro didelį įspūdį jos slaugomosios tikėjimas ir dvasios stiprybė. „Daug ko iš jos mokausi, – sako Vitalija. –Stasė turi savyje nepaprastai daug vidinės šviesos ir stiprybės. Kūno negalia jos visai nevaržo, visos mintys skirtos tik kūrybai.“
Poetė taip pat prisipažįsta, kad kūryba jai – nuostabus, daug džiaugsmo teikiantis procesas, užimantis šiuo metu pagrindinę vietą jos gyvenime. Tik eilėraščių rašymas padeda poetei atlaikyti kūno negalias ir vienatvę, suteikia dvasios stiprybės ir džiaugsmo.
„Kartais eilėraštis man atskrenda kaip paukštis, – sako poetė. – Kartais – kaip idėja, o kartais – kaip dvasinis pakilimas. Kuriant eiles mano siela pakyla aukštyn. Tada jaučiuosi bendraautorė su visais pasaulio kūrėjais, kurie savo kūryba kelia kitų širdis aukštyn.“
S.Dzeniuškaitė pajuto norą kurti eiles labai anksti. „Mano vaikystė buvo nuostabi, − prisimena ji. – Mūsų namuose nebuvo jokių barnių ar pykčio, mamytė labai daug dainuodavo. Tikėjimas šeimoje nebuvo nei per daug deklaruojamas, nei per daug aiškinamas, tačiau mano tėvėliai buvo labai religingi.“
Nuostabi vaikystė ir daug gautos tėvų meilės labai padėjo Stasei Dzeniuškaitei gyvenime, kuriame jai teko patirti daug išbandymų.
Poetė prisipažįsta, kad senatvėje daug dalykų pradedama vertinti kitaip. Ypač didelėmis vertybėmis tampa užuojata ir pagalba savo artimui, savanorystė.
„Kalėjau lageryje Potmoje, Mordovijoje, – prisimena poetė. – Salygos ten buvo baisios – viskas skirta visiškam žmogaus sugniuždymui, nužmoginimui. Tačiau kaip tik ten gavau didžiulę Dievo dovaną – vidinės laisvės suvokimą. Nors tada buvau dar jauna mergaitė, tačiau staiga suvokiau, kad mano meilės Dievui ir žmonėms niekas negali nei atimti, nei supurvinti, nei apspjaudyti. Kas gali atimti iš žmogaus tikėjimą? Niekas! Kai tai staiga supratau – tokia niekinga man pasidarė ta lagerio siena, apipinta spygliuotomis vielomis, ir tie ginkluoti sargybiniai bokšteliuose. Viešpatie, – pagalvojau aš. – Juk tavo dangus yra viršuje ir aš taip pat esu Tavo dvasios dalis. Aš juk galiu tam lageryje ir mylėti, ir rašyti, ir džiaugtis – niekas tam negali sutrukdyti. Tas vidinės laisvės suvokimas – nepaprasta dovana, kurią man dovanojo lageris. Nuo to laiko niekada nesijaučiau viena, nuskriausta, paniekinta. Visada jaučiau vidinę šviesą, kurią stengiausi perteikti ir kitiems.“
Poetė prisipažįsta, kad senatvėje daug dalykų pradedama vertinti kitaip. Ypač didelėmis vertybėmis tampa užuojata ir pagalba savo artimui, savanorystė.
„Viešpats ateina pas mus įvairiausiais keliais, kalba įvairiom kalbos, – dalinasi mintimis poetė. – Savanorystė – viena iš Dievo kalbų ir vienas jo atėjimo kelių. Jeigu į mūsų gyvenimą grįš santykiai, paremti meile ir pagarba – viskas pasikeis.
Mane aplankantys savanoriai – nuostabūs žmones. Tokie savanoriški judėjimai, kaip maltiečių, buriantys savanorius, padedančius kitam be jokio atlygio – Lietuvoje tikras stebuklas. Pastaruoju metu mūsų visuomenė darosi labai vartotojiška. Be atlygio niekas nieko nedaro, net piršto nenori pajudinti. Netgi tėvai vaikams moka už jų namų ruošos darbus. Maltiečiai padeda kurtis naujiems tarpusavio santykiams, kurie yra alternatyva vartotojiškam, ciniškam požiūriui į vienas kitą.”
Maltiečiai ne tik lanko, prižiūri poetę, veža jai karštą maistą, tačiau su rėmėjų pagalba ir labai pakeitė jos buitį, įrengė naują santechnikos sistemą senoje jos virtuvėje.
Poetė Stasė Dzeniuškaitė prisipažįsta, kad jeigu turėtų daugiau jėgų – pati taptų maltiečių savanore. „Pagalba savo artimui keičia žmogų, išgrynina jo vertybes, suteikia gyvenimo prasmę, – sako ji. – Be to, man savanorių pagalba tikrai labai reikalinga. Mane aplankantys maltiečių savanoriai – nuostabūs žmonės. Dėkoju likimui, kad jis lėmė man juos sutikti.”
Informacijos apie maltiečių veiklą, galimybe ją paremti ar tapti savanoriu galite svetainėse www.maltieciai.lt. Kiekvienas geros valios žmogus, skirdamas 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio, gali padėti tęsti maltiečiams savo misiją. Daugiau informacijos: http://maltieciai.lt/2-proc-parama/.
