Interviu LRT.lt A.Antanaitis tvirtina, kad, būdamas kvalifikuotu lituanistu, turi pakankamai kompetencijos užimti tokį postą, o šias pareigas supranta kaip auką Lietuvai.
„Tai būtų mano auka Lietuvai, nes šiuo metu turiu labai gerą darbą. Esu patenkintas savo žurnalistine veikla. Neturiu jokio viršininko, rašau, ką noriu, kalbu, ką noriu. Tačiau, jei reikės, eisiu vadovauti komisijai. Ir tai būtų nebe pirmas kartas, kai aukočiausi Lietuvai“, – patikino A.Antanaitis.
– Kiek ir kokių jūsų aukų dar yra buvę?
– 1990 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute baigiau rašyti disertaciją, bet palikau ją neapsigynęs, nes man teko eiti dirbti į naujai susikūrusias Lietuvos valdžios struktūras. Tada išėjau dirbti į Kultūros ir švietimo ministeriją. Todėl neapsigyniau disertacijos, bet prie jos ir nebegrįžau. Manau, kad tai buvo mano auka Lietuvai.
– Bet gal nebereikia šiais laikais aukotis? Gal geriau visiems dirbti tai, ką geriausiai išmanome?
– Reikia aukotis, ypač – dėl lietuvių kalbos, nes jos vartojimo erdvė traukiasi. Pirmiausia, todėl, kad dėl intensyvios emigracijos vis mažiau žmonių kalba lietuviškai. Antra – lietuvių kalba patiria didžiulę kitų kalbų įtaką. Trečia – nežinome, ar kalbą reikėtų norminti, ar „paleisti“. Jeigu ją „paleistume“, ji atsidurtų visiškai neatsakingose rankose.
Be to, mano galva, šiuo metu lietuvių kalba yra tapusi politikos įkaite. Vien tai, kad visuomenė yra suskaldyta dėl kelių raidžių rašymo asmenvardžiuose, liudija, kad kalba pasitelkta politikavimui.
– Kodėl neapsigynėte disertacijos? Valios pritrūko?
– Po septynerių metų grįžti prie jos nebebuvo prasmės. Ji jau buvo pasenusi, o gyvenimas nuėjęs į priekį. Todėl nebenorėjau sugrįžti ten, iš kur išlipau. Pasirinkau žurnalistiką ir joje taip pat atradau save.
– Po to, kai viešojoje erdvėje buvote įvardintas kaip kandidatas VLKK vadovo vietai užimti, pasigirdo vertinimų, esą ši žinia – galbūt pokštas. Ar tokie vertinimai neįžeidė, o gal privertė susimąstyti, ar imtis šių pareigų?
– Apie save esu girdėjęs daugybę nuomonių, vertinimų, todėl manęs jau niekas nebežeidžia. Užsiauginau storą odą. Kita vertus, dirbdamas žurnalistu, pamačiau, kiek gali būti įvairiausių žmonių nuomonių. Aš esu demokratinės šalies liberaliai nusiteikęs žmogus, todėl suprantu, kad kiekvienas gali turėti savo nuomonę.
Aš taip pat turiu savo nuomonę apie daug ką. Ir, kaip sakė vienas klasikas, mirsiu už tai, kad šalyje kiekvienas galėtų reikšti savo nuomonę. Jeigu mano nuomonė ar asmenybė kažką žeidžia, per daug nesijaudinu. Demokratija yra demokratija. Viską lemia balsų dauguma.
Tai, ką apie tas nelietuviškas raides asmenvardžiuose kalba politikai, manęs neįtikina.
– Tapus komisijos vadovu, tektų išeiti iš dabartinės komforto zonos ir nebegalėtumėte kalbėti ir rašyti, ką norite.
– Aš ir dabar negaliu kalbėti ir rašyti, ką noriu.
– Bet ką tik sakėte, kad būtent taip ir elgiatės.
– Taip, aš neturiu viršininkų, bet virš manęs yra Dievas ir etikos standartai. Todėl aš negaliu išskleisti savo sielos.
– Jeigu tapsite komisijos vadovu, jums teks susidurti su įsisenėjusia sudėtinga problema – pavardžių su nelietuviškomis raidėmis rašymu. Ką jūs apie tai galvojate?
– Kadangi jau esu įvardintas kaip kandidatas komisijos pirmininko vietai užimti, nenorėčiau savo nuomonės reikšti viešai, kad ji netaptų spaudimu tiems, kas turės už mano kandidatūrą balsuoti Seime.
Tačiau, spręsdamas opias problemas, nesu iš tų, kam patinka laužyti rankas. Norėčiau vadovautis žurnalisto darbo principais – visiems užduoti klausimus, visų išklausyti, balsuoti ir tuomet padaryti išvadas bei suformuluoti komisijos sprendimą. Norėčiau taip pat pasiremti ir ekspertų išvadomis.
Tai, ką apie tas nelietuviškas raides asmenvardžiuose kalba politikai, manęs neįtikina.
– Ką jūs darytumėte, jei jūsų pavardėje būtų, pavyzdžiui, „w“ raidė?
– Jeigu norėčiau būti Lietuvos piliečiu, tai paisyčiau galiojančių įstatymų.
– Kas lėmė, kad jūs tapote VLKK nariu ir pretendentu jos vadovo postui užimti?
– Į komisiją mane pasiūlė Lietuvos žurnalistų sąjunga. Nesitikėjau, kad būsiu išrinktas jos nariu ir, negana to, dar pasiūlytas į vadovo postą. Sutikau būti kandidatu tikrai neturėdamas jokių ryšių su valdžioje esančiais „valstiečiais“ ar kitomis partijomis. Išskyrus, žinoma, – profesinius.
