– Ponas Anušauskai, pirmiausia apie „Zapad“ pratybas, – tai svarbiausia mūsų pokalbio dalis. Šiemet pavasarį žvalgyba įspėjo, kad pratybų metu gali būti ir provokacijų, ir incidentų. Ar tokių buvo fiksuota?
– Žiūrint, ar tai siejama tiesiogiai su pratybomis, ar ne. Jeigu siejame su pratybomis, tai sakyčiau, kad ne. Kita vertus, pačios pratybos vyko ne savaitę, jos vyko keletą mėnesių. Tai tiesiog aktyvioji fazė, pati paskutinė, labiau parodomoji, kur dalyvauja prezidentai, ir šiuo atveju kalbėjo Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka, stebėjome oro desanto pratybas, tokius labiau matomus dalykus jiems pademonstravo. Ši aktyvioji fazė dabar pasibaigė, ir vyksta tų karinių dalinių grįžimas į nuolatines dislokavimo vietas.
Ar per šį laikotarpį buvo kokių nors provokatyvių veiksmų? Jų buvo, tačiau niekas nesieja to tiesiogiai su pratybomis. Bet, pavyzdžiui, kai Rusijos kariniai lėktuvai pažeidė Lietuvos oro erdvę, stebėdami vykusias mūsų karinių pajėgų ir sąjungininkų pratybas, - sakyčiau, kad su „Zapad“ tai nesiejama, bet kuomet kitos šalies aviacija, stebėdama ir vykdydama, matyt, savo užduotis įsiveržia į kitos šalies oro erdvę, tai visada vertinama kaip provokacijos. Jos niekada į gera neveda, dėl to ir aktyviosios fazės metu mes visada konstatuodavome, kad gali būti provokacijų, bet mes nenorime, kad jos būtų.
– Bet jeigu nuo praėjusio penktadienio iki šiandien buvo aktyviosios fazės laikotarpis, - ar buvo kažkokių incidentų ir provokacijų, būtent šiuo metu?
– Turiu atkreipti dėmesį, kad pačios pratybos, jų aktyvioji fazė vyko tolokai nuo Lietuvos sienos, kai kurios pratybų aktyviosios stadijos vyko, pavyzdžiui, Barenco jūroje. Jos vyko labai toli nuo Lietuvos sienos, ties Brestu, pora šimtų kilometrų nuo Lietuvos sienos. < ... > Todėl tiesiogiai, labai arti Lietuvos nelietė. Bet mes vis dėlto žinome, kad yra dalykų, kurie susiję daugiau su karinių operacijų planavimu, ir nereikia būti prie pat Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos sienų, kad treniruotumeisi agresyviems veiksmams prieš šias valstybes.
Pats pratybų scenarijus, subraižytas žemėlapis atrodė labai keistai. Jeigu anksčiau visus žemėlapius jie piešė tik savo teritorijų ribose, tai dabar buvo užgriebta visa Rytų Lietuva. Tai scenarijus, menami, sąlyginiai dalykai, bet vis dėlto, sakysim, treniruojasi pulti Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje.
– Ar galima sakyti, kad tai yra provokacija?
– Galima sakyti, kad Rusija tęsia savo galimybių, karinės galios demonstravimą, daro spaudimą regiono valstybėms. Mes tą spaudimą atlaikome, juo labiau, kad turime ir sąjungininkų palaikymą, ir gana aktyvų palaikymą, nes ir šių pratybų laikotarpiu Lietuvoje yra amerikiečiai ir vokiečiai, kiti sąjungininkai.
Lietuvoje visada yra apie 2000 sąjungininkų. Šiuo laikotarpiu tai yra svarbus rodiklis, nes sąjungininkai, kaip taisyklė, turi ir tam tikrus pajėgumus, kuriuos čia atsiveža kartu, tai mūsų gynybai yra geras pastiprinimas.
– Prieš interviu pasakojote apie laikotarpį, kuris laukia dabar – teoriškai 30 dienų, kuomet pajėgos grįžta į dislokacijos vietas. Kaip jūs vertinate šitą laikotarpį, kokias rizikas įžvelgiate, jeigu apskritai kreipiate dėmesį tai tiek, kiek pratybų metu.
– < … > Iš principo šios pratybos pabaigtos, sakyčiau, skambiu, bet ne kariniu akcentu, - Lavrovo pareiškimu, kuris, ko gero, pirmą kartą įsijungė į pratybų reikšmės apibendrinimą. Jis pareiškė, kad jeigu NATO atitrauktų savo pajėgumus nuo Rusijos, Baltarusijos sienų, turima galvoj, matyt, priešakinius batalionus, kurie atsirado atsižvelgiant į agresyvią Rusijos užsienio ir karinę politiką Ukrainos, regiono valstybių atžvilgiu, tuomet Rusija galbūt pagalvotų apie skaidrumo stiprinimą.
< … > Žodžiu, mes liekame be sąjungininkų, o jie tada pagalvos apie dokumentų peržiūrą. O apie tai, kad, pavyzdžiui, sumažins savo karinį aktyvumą Kaliningrado srityje, jie nekalba, nes mano, kad viskas ten tvarkoje, savo teritorijoje daro, ką nori. Tad tai šiuo atveju buvo įdomus pareiškimas.
– O ką reiškia, kad pirmą kartą Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas apibendrino visa tai?
– Tai jau buvo matyti pratybų metu - iš vienos pusės noras pademonstruoti, kad jie turi galią, ją naudoja, ją sutelkė, ją permeta. Bet, matyt, norėta po pratybų gauti ir tam tikrų politinių dividendų - neva pasidemonstravom, o dabar gal galim pasikalbėti ir apie kitus politinius dalykus. Jie demonstruoja save kaip agresyvią šalį, kuri siekia politinio dialogo.
– Pakalbėkime apie iš Afganistano į Lietuvą atskraidintus žmones – vertėjus ir jų šeimas. Jų aprūpinimui, priežiūrai, apgyvendinimui buvo skirta 600 tūkst. eurų. Žinau, kad čia daug platesnis klausimas, ne tik jūsų ministerijos, bet kada būtent šiems afganistaniečiams gali būti suteiktas prieglobsčio statusas?
– Tiksliau, aišku, atsakytų Migracijos departamentas, bet mūsų siekis, kad prieglobstis būtų suteiktas kuo greičiau ir kad spalio mėnesį jie jau galėtų laisvai keliauti ten, kur jiems norisi. Nes dalis turi, pavyzdžiui, darbo leidimus kitose Vakarų šalyse, turi giminių, - irgi kitose Vakarų valstybėse. Dalis nori pasilikti ir čia, turi darbo pasiūlymų.
– Jie kalba lietuviškai?
– Ne, bet yra vis dėlto jau mėginančių kalbėti lietuviškai, suprantančių lietuviškai. Taip kad jų pastangos čia integruotis iš tikrųjų jaučiasi. Skirtingai, galbūt, nuo nelegalių migrantų.
– Skirta 600 tūkst. eurų. Ar gali būti, kad reikės ir daugiau lėšų?
– Šiuo atveju – ne, pinigai yra skiriami ilgesniam laikotarpiui, tikintis, kad gali jų prireikti ir kad nereikėtų dar kartą grįžti prie Vyriausybės nutarimo. Panaudota mažesnė dalis šitų lėšų, tad gali būti, kad jų visų ir neprireiks panaudoti.
– Ar nuo to laiko dar kreipėsi kas nors iš NATO šalims arba mums Afganistane talkinusių žmonių?
– Be abejo, kreipėsi. Tačiau mes neturime galimybių jų dabar atsivežti iš Kabulo, jiems yra galimybė pasiekti tam tikras vietas, iš kurių jie galėtų arba atvykti į Lietuvą, arba tos vietos būtų už Afganistano ribų.
– Dar noriu šiek tiek grįžti prie Europos Sąjungos strategijos. Trečiadienį Ursula von der Leyen akcentavo strateginę autonomiją, jeigu galima taip sakyti. Kiek mažiau kalbėjo apie partnerius, Jungtines Amerikos Valstijas ir pasiūlė gynybai skirtą viršūnių susitikimą – Europos gynybos sąjungą. Ką jūs manote apie tai, apie tokią Europos Sąjungos kryptį?
– Sakyčiau, kad viršūnių susitikimas gynybos klausimais visada yra geras dalykas. Europos Sąjungos įsitraukimas visada sveikintinas, bet ir Europos Sąjungos gynybos ministrų susitikime, kur jis bevyktų, visada, kai prasideda kalba apie strategiją autonomiją, yra stiprus kontrargumentas – norint strateginės autonomijos, į ją reikia labai stipriai investuoti.
Jeigu Europos Sąjunga investuotų į gynybos sritį tiek, kiek Jungtinės Amerikos Valstijos – mūsų strateginis partneris Europoje – tada būtų galima kalbėti apie strateginę autonomiją. Dabar, be Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgumų Europoje, šalia Europos, apskritai – pasaulyje, netenka kalbėti apie autonomiją. Tų pajėgumų Europos Sąjunga tiesiog neturėtų kuo pakeisti.
– Artimiausia Valstybės gynimo taryba (VGT) rinksis spalį. Ten, aišku, buvo kalbama apie migraciją, hibridinę ataką, bet gali kilti klausimas ir dėl Malio, dėl mūsų specialiųjų operacijų karių siuntimo ten. Galvojant apie specialiųjų operacijų karius, apie elitines pajėgas, kokia yra jūsų pozicija, - ar reikėtų juos siųsti? Primenu, kad Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas, dar liepą paprašė paramos.
– Dėl paramos – taip. Lietuva, aš manau, tikrai priims tokį sprendimą. Dėl dalyvavimo galutinis sprendimas, kai jau apsvarsto VGT, keliauja į Seimą – Seime priimamas nutarimas dėl dalyvavimo operacijose.
Šiuo atveju yra nusiteikimas dalyvauti, ir prancūzų pusė yra išdėsčiusi, kokios paramos reikia. Ir, turiu pasakyti, kai vyksta tokio masto operacijos, pagrindinė parama yra sutelkiama į logistinius, medicininius dalykus.
Jeigu kas galvoja, kad svarbiausia būna specialiosios pajėgos, tai taip, jų irgi reikia, bet besikeičiant situacijai ir pačiame Malyje, ir visame tame regione, akcentai jau dedami šiek tiek kitur.
– Kad būtų visiškai aišku, baigiant pokalbį. Kokia jūsų pozicija dėl specialiųjų pajėgų – reikia siųsti į Malį ar ne?
– Pirmiausia aš turiu pasakyti, kad į šį klausimą dabar neatsakysiu. Galėsime padiskutuoti po VGT, niekada neužbėgu už akių. Bet specialiųjų operacijos pajėgos visada yra naudojamos ir nelieka be darbo tarptautinėse operacijose.
Tų galimybių yra, ir kai prasidės operacijų tvirtinimo procesas, apie tai bus pasakyta.
Visą interviu ir daugiau aktualijų laidos „15/15“ įrašų rasite videogalerijoje.
