Anot jo, nors idėja gali pasirodyti ironiška, iš tiesų tai tėra pasiūlymas taikyti minimalių garantuotų išmokų praktiką: „Nežinau, kaip Lietuvoje įvardijama. Iš tikrųjų eina kalba apie tai – jeigu esi gyvas, gauni pinigų vien už tai, kad kvėpuoji. Tai taikoma Suomijoje.“
– Jūsų specialybė – ekonominė kibernetika. Etiketės dažnai būna neaiškios, apgaulingos arba mažai ką reiškiančios. Profesijos – gana paslaptingos. Pavyzdžiui, šioje vadinamoje rinkos ekonomikoje veikia Vilniaus universiteto filosofijos specialistai. Ką gali dirbti žmogus, baigęs Vilniaus universitete filosofiją?
– Baigęs savo specialybę šiek tiek dirbau ekonomikos srityje, šiek tiek tuo užsiiminėjau, kelerius metus. Po to prasidėjo pertvarkos ir biografija nuvingiavo kitaip. Ką galėjo veikti tokie žmonės? Manau, kad geriausiu atveju jie galėjo dirbti skaičiavimo centruose. Siekiamybė buvo tapti skaičiavimo centro viršininku. O šiaip dirbau pačius įvairiausius sovietinio ekonomisto darbus. Iš tos gražios etiketės mažai kas liko.
Ką galėtų veikti filosofijos specialistas? Prisiminiau vieną telefoninį pokalbį su mergina, kuri ieško žurnalistės darbo leidinyje, kuriame dirbau. Ji pradėjo nuo to, kad bandė užbrėžti luominius skirtumus – paminėjo Polanyi`o, Deleuze`o, Baudrillardo pavardes ir pagal mano reakciją sprendė kas aš, ar visiškas plebėjas, ar vertas tęsti su ja pokalbį.
Tų autorių nebuvau skaitęs, bet jau šį bei tą žinojau. Nebuvau skaitęs daug, galbūt po kelis sakinius iš citatų rinkinių. Paskui pagalvojau – kas ją labiau sutraumavo, ar tai, kad ji neturi darbo (o tai natūralu kapitalistinėje visuomenėje), ar tai, kad kažkada besimokant jai teko skaityti visus tuos Polanyi`ius, Deleuze`us, Derridas ir visokius kitokius autorius.
Iš tiesų nežinau, ką galėtų veikti filosofijos specialybę baigęs žmogus be dėstymo. Net jeigu jis mano esąs toks filosofas, kuris gali rašyti originalius veikalus, jis privalo turėti kažkokį pajamų šaltinį.
Turiu draugą, kuris jau daug metų dėsto filosofines disciplinas už prekybos centro kasininko atlyginimą. Pagalvojau, kad iš tikrųjų jis gana unikalus žmogus. Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie studijavo Wittgensteiną ir Heideggerį, paskui bandė tai kažkaip sugretinti. [...] Tokiems žmonėms gal tiesiog reikėtų pensiją pradėti mokėti vos tik jie baigia universitetą. Tai tos vadinamos garantuotos pajamos.
Tai galėtų būti idėja Lietuvai. Bežiūrėdamas, kaip tas mano draugas kankinasi, bandydamas perskaityti tą jam priskirtą valandų skaičių, pagalvojau – kokia nesąmonė, jam pakaktų įrašyti kelias paskaitas į vaizdo juostą, o visą pridedamąją vertę perkelti į seminarus, kur gyvai kalbama su studentais. Bet tų paskaitų, kur jis gyvai dalyvauja, turėtų būti gerokai mažiau. Tai labai paprastas pasiūlymas, net ne idėja. Tokių idėjų, kad reikia mokyti nuotoliniu būdu ir pakeisti gyvas paskaitas vaizdo įrašais jau seniai yra.
– Kaip vertinate Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą?
– Man rezgasi tokia tema. vos tik išėjau iš darbo, pradėjau galvoti, ką tokio įdomesnio parašius. Kol dirbi, nieko įdomaus nesugalvoji. Tema – kokie absolventų likimai, kokios jų karjeros. Pamenu labai stiprų įspūdį, kai atėjau dirbti į vieną žiniasklaidos priemonę ir salėje buvo gal 15 žmonių – būtent tarptautinių santykių specialistų, TSPMI auklėtinių. Jie visi sėdėjo ir kalė dviejų ar trijų pastraipų žinutes: „Prie Kėdainių susidūrė automobiliai“, „Toks ir toks ponas įtariamas paėmęs kyšį“. Viskas gal ir ne taip baisu.
– Bet tai žurnalistinis darbas. Ką jos turi bendro su tarptautiniais santykiais?
– Nieko, bet ir tarptautinių santykių studijos kartais neprideda žurnalistinės kompetencijos. Redagavau vieną tekstą tos garbingos įstaigos auklėtinio, kuris parašė, kad Alachas yra žydų dievas. Gal nelabai suklydo, šaknis yra panaši – „alachim“ (juokiasi), bet iki Alacho šiek tiek toloka.
Klausimas yra bendresnis – koks yra tų žmonių, į kuriuos sudėta gana daug (juos išlavino labai kvalifikuoti žmonės) likimas mūsų Lietuvoje? Kaip jie vis dėlto gali būti socialiai apsaugoti?
Aš jau pasiūliau vieną idėją – mokėti pensiją vos tik jie baigia universitetą. Gal per anksti? Gal jie turi dvejus ar trejus metus padirbti toje srityje…
– Tai ironiškas pasiūlymas, o jeigu kalbant rimtai?
– Ironija dings, jeigu pasakysiu, kad tai yra kategorija žmonių, kurie pirmieji galėtų pretenduoti į minimalias garantuotas išmokas arba garantuotas pajamas. Yra tokia sąvoka. Nežinau, kaip Lietuvoje įvardijama. Iš tikrųjų eina kalba apie tai – jeigu esi gyvas, gauni pinigų vien už tai, kad kvėpuoji.
Tai taikoma Suomijoje. Šiaip ta praktika pasaulyje gana išplitusi. Ją taiko daugiau kaip šimtas valstybių. Tai nėra viską nušluojanti banga, kad tai pastebėtume, bet tai tendencija, kuri plinta. Akivaizdu, kad negalima visų žmonių aprūpinti darbu. Tai viena. Kitas dalykas, yra žmonių, kurie nesaugūs vien dėl to, kad jie pasirinko tam tikrą profesiją. Pavyzdžiui, suahilių kalbos specialistas. Ką jis veiks Lietuvoje?
– Gali susidaryti įspūdis, kad paniekinamai kalbame apie filosofiją, tarptautinius santykius...
– Tikrai nekalbu paniekinamai. Gal į tai žvelgiu tragiškai. Man gaila žmonių, kurie intelektualūs, tiek gabūs, kad gali išmokti, suprasti labai sudėtingus dalykus ir turi tiek valios, kad prisiverstų kalti kinų hieroglifus. Juk tam reikalinga nuolatinė praktika. Nėra tokio dalyko, kad vieną kartą išmokęs hieroglifą jį ir atsiminsi. Turi jį naudoti nuolatos kontekstuose. Tada klausimas, kaip tiek žmonės gali būti apsaugoti, jeigu valstybė vieną kartą susipranta, kad padarė klaidą.
– Jeigu valstybei reikia vien tik vadybininkų, tai nėra pavyzdinė valstybė?
– Ne, tikrai nėra pavyzdinė valstybė, bet ar valstybė supranta, kad jai reikia tam tikro aromato, kurį duoda menai, teatras, humanitarinės disciplinos ir t. t.?
– Ar supranta mūsų valstybė?
– Manau, kad supranta ir šiek tiek duoda, bet labai šykščiai. Esame skurdi socialinė valstybė. Socialinė ta prasme, kaip tai suprantama, sakykime, Vokietijoje, bet skurdi. Visuomet yra prioritetų klausimas. Manau, kad būtent tos sritys, kaip humanitarų rengimas ir rūpestis jų karjera, yra visiškai užleistos.
– Kaip tik siūlyčiau filosofiją ir logiką įvesti į vidurinių mokyklų programą.
– Tada tie žmonės gautų raiškos erdvę, gal netgi jiems už tai ir mokėtų. Žinoma, mokinių Lietuvoje mažėja, o ir tie tikybos mokytojai, kurie kartais vis pagąsdinami tuo, kad ta disciplina gali būti panaikinta vidurinėse mokyklos (tokios bangos kyla), matytų šviesesnę perspektyvą.
[...]
– Daug kalbama apie kokią nors vienijančią idėją Lietuvai. Ką galėtumėte pasiūlyti jūs?
– Skaitykite Konstituciją. Aš esu konstitucinis patriotas (nors nežinau, ar tai nors kiek skiriasi nuo šiaudinio patrioto). Vokiečiai laiko save konstituciniais patriotais. Jie yra lojalūs ne tam tikrai nacijai, o tam tikrai tvarkai, atsiradusiai Apšvietos pradžioje XVIII a., konstituciniams principams. Tikrai ne naciams. Kitas dalykas – inventorizuokime tas idėjas, kurios per pastaruosius 20 metų buvo palaidotos.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, atsiverčiu 2011 m. žurnalą „Veidas“. Gana žinomas mokslininkas, dirbantis socialinių mokslų srityje, sako – na va, gal mūsų valdžiai jau užteks politinės valios imtis tikrosios pensijų reformos, kur būtų ir kiekvieno žmogaus kaupiamosios sąskaitos, kur matytųsi, koks jo indėlis ir t. t. Jis turi omenyje švedišką pensijų modelį. Tai buvo 2011 m.
Tada aš prisimenu 2000 m., kai tuometinis finansų ministras ilgesingai pasižiūrėjo į lubas ir pasakė – na va, o gal mums reikėtų pasiskolinti 800 mln. litų iš Tarptautinio valiutos fondo ir padaryti tą pensijų reformą taip, kaip turi būti, su kiekvieno žmogaus indėliu ir t. t.
Dabar 2017 m. Dar po šešerių ar septynerių metų prasideda nauja pensijų reformos banga...
– Pasiūlymas būtų neužmiršti senų idėjų?
– Inventorizuokime, kas buvo palaidota per pastaruosius 20 metų, ir tada galbūt mažiau kils noro svaigintis kažkokiomis stebuklingomis naujomis idėjomis, kurios tarsi burtų lazdelės turėtų kažką pakeisti.
– Ar tų idėjų jau yra visas kapinynas, ar dar tik viena kita?
– Pirmiausia siūlau inventorizuoti. Apie pensijas jau kalbėjau. Bet yra chroniškų dalykų, tarkim, susijusių su mokesčiais. Pažiūrėkime žemės paskirties keitimo tvarką. Kad nebūtų nuobodu, pateiksiu konkretų pavyzdį. Viename Lietuvos mieste užsienio įmonė norėjo nusipirkti kažkiek daržo, dykvietės, esančios už sandėliuko. Tol tęsėsi visa biurokratinė procedūra, kol jie nusispjovė ir pasistatė reikiamą cechą gretimoje valstybėje, o ne Lietuvoje.
– Gal idėjos buvo palaidotos todėl, kad jau buvo negyvos?
– Ne. Kiek tai susiję su žemės tvarka, man atrodo, nėra tokių, kurie sugebėtų taip sudominti Seimo narius, kad viskas pajudėtų. Yra dalykų, kurie staiga ima ir susitvarko, nes yra tam tikros interesų grupės, sugebančios labai įtaigiai visa tai pateikti ir įtikinti ir politikus, kad taip reikia daryti.
– Ar turite pasiūlymų, ką daryti su švietimu? Dabar kartais siūloma – paimkime Suomijos modelį, ir viskas bus gerai.
– Neišmanymas to, kas jau yra padaryta, ir vaizdavimas, kad reikia prigalvoti kažko naujo, yra būdas pateisinti nieko neveikimą. Supraskime Suomijos modelį, supraskime.
– O gal darykime „copy-paste“?
– Ne. Kai suprasime, pažiūrėsime, kas tinka copy, kas – paste. Bet supraskime. Ar yra žmonių, kurie nori suprasti nuo pradžios iki galo?
– Kalbančių apie tai yra daug.
– Iš tikrųjų, kalbančių yra daug.
