Jo nuomone, Ukrainoje laimi Vladimiras Putinas, o ne Vakarai: „Prognozuoju, kad po metų, o gal ir greičiau, V.Putinas laimės, ir ES nusižemins, panaikindama sankcijas, palikdama Krymo ir Donbaso okupacijas neišspręstas ir nesprendžiamas – su Ukrainą padalinusiais Minsko susitarimais.“
A.Januška negaili kritikos Europos Komisijai, kuri, jo manymu, turėtų atsistatydinti po „Brexito“ ir referendumo Nyderlanduose dėl Ukrainos. Signataro teigimu, pačioje ES yra daugiau problemų nei iš jos pasitraukusioje Britanijoje.
„Europos Komisija, mano nuomone, nebeatstovauja ES interesui ir jo nebesuvokia. O Lietuvos partiniam elitui nuo komentarų apie britų politikų populizmą derėtų susilaikyti, nes mūsiškai tikrai neatsilieka nei demagogija, nei pažadų nesilaikymu. Tektų prisiminti referendumą dėl atominės elektrinės, kai Lietuvos piliečiai parodė didelį pirštą partijoms, jų politikai ir arogancijai“, – sako A.Januška.
– Artėja Seimo rinkimai. Kokios jūsų prognozės? Ar turėsime panašią valdančiąją koaliciją, kaip dabar, ar ji bus visai kitokia?
– Seimo rinkimų rezultatus numatyti sunku jau vien todėl, kad nežinome, kiek dar kartų su tiksliniais vizitais Seime apsilankys STT atstovai. Tad geriau šiuo atveju galėtų prognozuoti ryžtingai Lietuvos politinę sistemą pertvarkantys prokurorai.
V.Mazuronis, formalus Darbo partijos lyderis, po ilgos demagogijos apie tai, kur jis reikšmingesnis, matyt, apsisprendė likti Europos Parlamente – geriau siekdamas 2500 eurų pensijos priedo,– A.Januška.
Lietuvai būtų blogai, jei koalicija liktų ta pati, nes, mano subjektyvia nuomone, nykesnės vyriausybės už dabartinę turbūt dar nėra buvę. Yra tikimybė, kad bus kitokia, nes nematau daug priežasčių, kodėl kažkas turėtų masiškai balsuoti už dabartines Valentino Mazuronio ar Rolando Pakso partijas ir ypač jų vienmandatininkus.
V.Mazuronis, formalus Darbo partijos lyderis, po ilgos demagogijos apie tai, kur jis reikšmingesnis, matyt, apsisprendė likti Europos Parlamente – geriau siekdamas 2500 eurų pensijos priedo, nei rizikuodamas nepatekti į Seimą. Faktinis vadovas Vytautas Gapšys, kažkada buvęs jaunas ir perspektyvus, pamiršęs elementarų politinį padorumą, nutarė nuo teisėsaugos dengtis Seimo nario mandatu, taip diskredituodamas visą Seimą, politinę sistemą bei dar likusius padorius savo partijos narius.
O R.Pakso partija, kuri save absurdiškai vis dar vadina „Tvarkos ir teisingumo“, pademonstravo, kad jos vardu, bet be jos, galima skirti kokius tik nori ministrus. Sauliaus Skvernelio perbėgimas dar sukėlė ir sąrašo lyderio krizę.
Taigi tikėtina, kad koaliciją formuos konservatoriai, „valstiečiai“, liberalai ir dar kas nors. Pusę Seimo sudaro vienmandatininkai, tad, jei gerai pasirodys socdemai, galima ir kitokia vyriausybė.
Vis labiau priprantame, kad prieš rinkimus daugiau kalbama apie personalijas ir intrigas, bet ne idėjas ar problemas. Iki rinkimų liko vos keli mėnesiai, bet partijų programos, kurių niekas neskaitys ir nesilaikys, vis dar rašomos. Viešojoje erdvėje, be savireklaminių straipsnelių, nematyti jokios diskusijos apie tai, kokią Lietuvą partijos kurs artimiausius ketverius metus, ką darys su kylančiu Astravo monstru, išsibėgiojančia tauta, didėjančiu skirtumu tarp dviejų Lietuvų, biudžetu, pasibaigus ES pinigams.
Kandidatai pluša apygardose, o nacionalinio lygio idėjų kovų nematyti.
Tuo metu ne politikų Lietuva, kaip išmano (kartais ne blogiau nei kaimynai), juda savo keliu.
– Kaip aiškintumėte „valstiečių“ reitingų šuolį? Ar iki rinkimų šios partijos populiarumas veikiau turėtų mažėti, ar augti?
– Panašu, kad „valstiečiams“ atiteks dalis besiblaškančių protesto balsų.
Ramūnui Karbauskiui gali ateiti didelės atsakomybės valanda, tačiau šiandien nėra aišku, ar jis pasirengęs būti pirmas, ar vairuos partiją iš galinės sėdynės.
S.Skverneliui, kaip politikui su pistoletu, žmonės avansu suteikė reitingus, bet šiandien jis pranyko, nedemonstruoja politinio lyderio savybių, rašo sunkiai suprantamus straipsnius, negeba ar negali suburti komandos. Tenka spėti, jog sąrašą formuoja R.Karbauskis, kuris tikrai partijos niekam nebeatiduos.
Daug ką lems vienmandatės apygardos, tačiau nematyti, kas šiandien, be R.Karbauskio, S.Skvernelio, Povilo Urbšio ir dar kelių asmenų, galėtų jose laimėti.
Partija dar ne valdžioje, o takoskyra tarp lyderių jau eksponuojama – pavyzdžiui, dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo.
Mano nuomone, šios partijos vadovybę galima būtų vadinti ne „valstiečiais“, o naujaisiais tautininkais. Jie labiau pritaps prie konservatorių. Na, o liberalai turės prisitaikyt – valdžia jiems svarbiau nei principai, ypač dabar.
– Kalbama, kad jūs asmeniškai padėjote „valstiečiams“ savo patarimais.
– Tai – gandai be pagrindo.
– Kaip manote, ar G.Landsbergis po rinkimų išlaikys partijos pirmininko vairą? Ar konservatoriai nepadarė klaidos, pasirinkę jį pirmininku?
– Iš pradžių atrodė, kad tai gali būti klaida. Bet G.Landsbergis iš diplomato vis labiau tampa politiku. Aišku, jis dar ne Andrius Kubilius, ir jam sunku, atnaujinant partiją, rasti vietą ir seniesiems partijos bosams, kurie iš tiesų dar ir nėra tokie seni. Vienyti, o ne skaldyti. Panašu, kad jis turi neblogų patarėjų, nors strateginių idėjų Lietuvai jo pasisakymuose trūksta.
G.Landsbergis gali tapti ir premjeru, kas dar prieš kelis mėnesius galėjo atrodyti siurrealizmas,– A.Januška.
Apskritai konservatoriai, kitaip nei socdemai, negali skųstis intelekto trūkumu.
Liberalų – Eligijaus Masiulio ir (visiškai netikėta) Antano Guogos katastrofa konservatoriams padovanojo galimybę surinkti didžiųjų miestų vienmandates apygardas, o tai jau – daug.
Taigi konservatoriai gali ir turi laimėti nemažai balsų, o G.Landsbergis, dabar jau ne vien dėl savo pavardės, bet ir kitų savybių, turi perspektyvą. Todėl – taip, po rinkimų jis gali likti pirmininku. Maža to, jis gali tapti ir premjeru, kas dar prieš kelis mėnesius galėjo atrodyti siurrealizmas.
Faktas, kad labiausia iš liberalų kritimo laimėjo konservatoriai, bet šiame mano teiginyje nėra jokios sąmokslo teorijos.
– Dar iki savo diplomatinės karjeros buvote Socialdemokratų partijos nariu. Kokie, jūsų manymu, yra didžiausi dabartinių socdemų privalumai ir trūkumai?
– Ta socdemų partija, kurią grupė sąjūdiečių, tarp jų ir aš, atkūrė 1989 metais, buvo Sąjūdžio dalis ir tarnavo Sąjūdžio tikslams. Šiandien tos partijos nebėra.
Susijungusi su LDDP, ji tapo Algirdo Brazausko partija, ir todėl išgyveno. Tuo metu tai buvo partija, kuri rimtai netikėjo nei NATO, nei ES perspektyva. Dabar joje prorusiškumas stipriai apnykęs. Tiesa, beveik išnyko ir domėjimasis užsienio politika apskritai.
Deja, ji neturi nei žemės ūkio, nei rimtesnės socialinės politikos. Nematyti jokios strategijos, kaip laimėti rinkimus didesniuose miestuose. Tai pragmatinės politikos partija, be rimtesnės ideologijos. Bandymai būti socialistiška niekada nebuvo sėkmingi ir, matyt, nebebus.
Šiandien ji „važiuoja“ daugiau iš inercijos, nes norai persiorganizuoti, parengti programą, strategiją paprastai baigiasi skandalais. Jei neatsiras naujų lyderių, kurie imtųsi atsakomybės, jau netolimoje ateityje ji gali turėti problemų dėl reitingų. Mažai gabaus jaunimo, palyginti su konservatoriais ar liberalais.
Šiandien, nors kiek ir susiskaldžiusi, ji lieka gan vieninga dėl savo tradicinės pagarbos pirmininkui, nors Algirdui Butkevičiui, populiariam tarp rėmėjų, trūksta autoriteto partijoje ir efektyvesnio jos valdymo. Vis dėlto tai – pagal galbūt neteisingą lietuvišką matą – kairioji partija, turinti ir pakankamai sveiko proto racionalumo, ir stabilų rinkėją. Todėl ji turėtų vėl laimėti nemažai vietų Seime.
– Du Lietuvos prezidentai bus išbuvę šiame poste po dvi kadencijas. Kaip apibūdintumėte esminius jų politikos ir pasaulėžiūros panašumus ir skirtumus?
– Visiems Lietuvos prezidentams nebuvo ir nėra lengva, nes, norint ką nors realiai nuveikti, reikia pasiimti papildomos valdžios. Ir atidžiai reaguoti į reitingų pokyčius, nes reitingo kritimas tiesiogiai proporcingas valdžios netekimo laipsniui. Prezidentas Lietuvoje valdo savo autoritetu, o kai nėra autoriteto, nėra ir jėgos.
Pastarieji du prezidentai tos jėgos, manau, gebėjo ir geba pasiimti, tik gal kiek skirtingais būdais. Tai tampa lengviau, kai jau kelintos kadencijos Seimas demonstruoja ne tik savo politinį silpnumą, bet ir neturi ryškesnės politinės asmenybės Seimo vadovo poste.
Valdas Adamkus buvo labiau kolektyvo, komandos prezidentas. Dalia Grybauskaitė labiau individualistė – jos patarėjai, be kelių artimiausių, daugiau skirti pavedimams vykdyti, nei patarinėti. Bet tai savaime nėra blogai.
Pasirodo, kad valstybėje egzistuoja kažkas objektyvesnio nei subjektyvi prezidento nuomonė.
V.Adamkui nebuvo lengva prisitaikyti prie posovietinės Lietuvos realijų, o D.Grybauskaitė jas puikiai pažįsta. V.Adamkus buvo daugiau kompromiso prezidentas, o D.Grybauskaitė yra griežtesnės, kietesnės linijos šalininkė. Kiekvienas iš jų bandė, bent iš pradžių, pakeisti pirmtako užsienio politiką, net atsiriboti nuo jos, ir ne visada sėkmingai. Pasirodo, kad valstybėje egzistuoja kažkas objektyvesnio nei subjektyvi prezidento nuomonė.
Kartais gerus prezidentų norus tiesiog ignoruoja biurokratizuota ir dažnai korumpuota kita valdžia. Pavyzdys – puiki prezidentės iniciatyva įvesti valstybės tarnybos vadovų rotaciją. V.Adamkaus laikais apie tai galima buvo tik pasvajoti. O D. Grybauskaitei beveik pavyko. Sakau „beveik“, nes dar liko bent keli valstybinės tarnybos vadovai, kurie turi tokį „stogą“, kurį nukelti net ir prezidentei trūksta pajėgumų. Įdomu, kuo visa tai baigsis.
– Kurias konkrečiai tarnybas turite omenyje?
– Tokios valstybės įstaigos ir įmonės, kaip „Oro navigacija“, Registrų centras, priešgaisrinė apsauga, „Lietuvos geležinkeliai“ (LG). Paimkim diplomatinę tarnybą. Yra gerų ambasadorių ir nelabai gerų, vienus galima būtų laikyti užsienyje ilgiau, kitus greičiau grąžinti. Tačiau viena seniausių pasaulyje profesijų – diplomatija seniai suvokė, kad taip skirstyti pavojinga, todėl 4–5 metai ir – namo, į kitą darbą.
Prezidentė labai teisingai daro, siekdama šį principą taikyti plačiau. Negarbingai elgiasi tie, kurie apsimeta esantys tokie geri, kad jiems tai netaikoma. Gali būti, kad yra ir kitų priežasčių, kodėl užpakalis taip prilimpa prie kėdės. Čia galėtų padėti teisėsauga ir ketvirtoji valdžia.
Neabejojame, kad, pavyzdžiui, Stasys Dailydka yra gabus ir talentingas LG vadovas. Tačiau man neduoda ramybės klausimai, kodėl, pavyzdžiui, išleidę jau šimtus milijonų, jei ne milijardą į bėgius ir vagonus, daugiau kaip per 20 Nepriklausomybės metų dar vis negalime greituoju traukiniu nuvykti į Vakarus – iki Varšuvos ar Berlyno? Ir tik dabar vėžlio greičiu – iki Balstogės?
Nemanau, kad čia yra sėkminga kokios nors Rytų valstybės ilgalaikė specialioji operacija, ribojant Lietuvos piliečių galimybes, bet minčių kyla įvairių. Štai baltarusiai už mūsų bei ES pinigus važiuoja į Vilnių greitai ir puikiu moderniu traukiniu. Ir mes į Minską, bet ne į Berlyną...
Šiandien labai keistai atrodytų, jei kelių direkcija, atsakinga už kelių infrastruktūrą, turėtų krovinių pervežimo automobilius ir, neimdama kelių mokesčio iš savęs, konkuruotų su kitais vežėjais, perveždama krovinius.
Tačiau LG taip ar panašiai elgiasi.
Europos Komisija, Lietuvos prezidentė ragina reformuotis, tuo tarpu iš vyriausybės ir LG sklinda tik neaiškūs pasiteisinimai. Baltarusijos geležinkelio vežėjai negarbingu bizniu stumia Lietuvos vežėjus iš rinkos, o gremėzdiški ir nerangūs LG tik skėsčioja rankomis. Jei ateitų kita, modernesnė komanda, bent anglų kalbą mokanti, gal kas į gerą keistųsi, pasisuktų galvos iš Rytų į Vakarus?
– V.Adamkui labai svarbūs buvo Lietuvos santykiai su Lenkija. Kas pastarąjį dešimtmetį vyksta Lietuvos ir Lenkijos santykiuose? Ko jiems šiandien labiausiai trūksta?
– Visa užsienio politika remiasi Lietuvos interesų suvokimu ir jų įgyvendinimu. Lietuvai apsisprendus tapti ES ir NATO nare, pamažu atėjo valstybės intereso suvokimas – kad Lenkija yra ta kaimynė, su kuria ir per kurią yra daug paprasčiau realizuoti strateginius, gyvybiškai svarbius Lietuvos poreikius. Atsirado abiejų šalių prezidentinė taryba, vyriausybių taryba, parlamentinė asamblėja, nevyriausybiniai fondai. Buvo stengiamasi sukurti strateginės partnerystės santykius. Šiandien visa tai guli archyve.
Nors tezė apie tai, kad Lietuva užsienio politikoje turi tiek galios, kiek jos gali pasisemti iš draugystės su JAV ir Lenkija, lieka nepaneigta. Kaip ir teiginys apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos nesutarimų naudą Rytai gaudo.
Kodėl taip įvyko? Žymus Lietuvos diplomatas Vytautas Antanas Dambrava sakydavo, jog yra tik svarbūs Lietuvos interesai, o visi kiti interesai – nelabai svarbūs. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Pasikeitė interesų svarba. Anksčiau tai buvo strateginė partnerystė, šiandien – tai raidės ar lentelės ant sienos. Trūksta URM lyderystės, nušluojant smulkmenas nuo stalo ir įgyvendinant didesnes perspektyvas.
Savo ruožtu Lenkija, deja, irgi nesugebėjo jautriau įsiklausyti į mažosios „sesės“ poreikius ir jautrumus. Yra įvairių nuomonių, bet kažkodėl esu įsitikinęs, kad paieškos alternatyvų – tarkime, Vokietijoje ar Skandinavijoje – veda prie vis didesnio mūsų provincializmo ir izoliacijos ES.
Tačiau ar su šiandienos Lenkijos valdžia galima ir reikia kurti strategijas, nėra aišku, kaip dukart du – keturi. Ypač man nepatinka jos neslepiama parama „lenkų partijos“ atstovams, nešiojantiems Rusijos simbolius. Ir nieko neverti Varšuvos aiškinimai, kad lietuviai patys kalti dėl nepalankios rinkimų sistemos, nes lenkų mažumai neva reikalingi rusų balsai, kad patektų į Seimą. Išeitų, kad Lenkijos valdžios priešo priešas yra jų draugas.
– Dažnai kartojama, kad Lietuvos saugumą užtikrina narystė ES ir NATO, lyg šie du veiksniai būtų lygiaverčiai saugumo atžvilgiu. Gal galėtumėte pasakyti, kiek maždaug procentų mūsų saugumo užtikrina būtent narystė ES ir kiek – NATO?
– Tai būtų teorinis matavimas, kurio skaičių nežinau. Ir gerai būtų, kad praktiškai to niekas nepatikrintų. Jei kokia priešiška valstybė bandytų okupuoti ES narę Švediją ar NATO narę Norvegiją, ar ES ir NATO reaguotų? Aišku, kad taip. Dar geriau, kai Lietuva yra ir ES, ir NATO narė.
Tačiau lietuvio sąmonėje ES yra konkretesnė, nes tai laisvas žmonių judėjimas ir ES pinigai. O NATO – tarytum tik išlaidos ir ne visiems suvokiama saugumo garantija. „Jei rusas užeis, jokia NATO nepadės“. Girdėta frazė? Mėgdavo šia tema padiskutuoti ir tiesaus bei ūkiško mąstymo A.Brazauskas, nes jam ne visada patikdavo, kai URM diplomatai įveldavo jį į narystės NATO žaidimus. Argumentai apie atgrasymo strategiją ne piktai, bet buvo nutraukiami kaip tuščias oro varinėjimas.
Ilgą laiką A.Brazauskui atrodė, kad ne NATO gynyba, o nepuolimo susitarimas su Rusija labiau tarnauja Lietuvos interesams. Kartą, Boriso Jelcino pasiūlymu, vos tokios sutarties nepasirašėme. Beje, šiandien šalia Lietuvos vėliavos patriotiniuose kiemuose kartais gali pamatyti ir ES vėliavą, bet niekada – NATO. Kodėl? Kažko bijoma, nepatogu, nesvarbu, svetima? Tik vieną kartą esu matęs laisvai plevenančią NATO vėliavą – Gedimino Kirkilo šeimos sodyboje.
– Traukiantis iš ES Didžiajai Britanijai, Berlyno vaidmuo lyg ir auga. Tuo metu Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris neseniai sukritikavo NATO dėl Aljanso pozicijos Rusijos atžvilgiu ir pavadino tai „karo kurstymu“. Kaip vertinate tokį signalą iš Berlyno Lietuvos saugumo kontekste?
– Tokie pasisakymai įrodo Europos šalių užsienio ir gynybos politikos susiskaldymą. Stebime ir kitą tendenciją – gana aktyviai veikia įvairūs nauji regioniniai formatai, kur politiką iš esmės nustato didžiosios ES valstybės. Gerai, kad Vokietija ar Prancūzija imasi lyderystės, bet blogai, kai kitos valstybės tik informuojamos apie sprendimus.
Lietuva, kažkada buvusi tokių regioninių formatų iniciatorė ir aktyvi dalyvė, šiandien kukliai tyli. Net valstybinės reikšmės jubiliejai lieka svarbūs tik mums patiems ir neišnaudojami kaip rimtesni bent jau regioniniai užsienio politikos susibūrimai.
Vokietija, kaip ir Prancūzija, turi savo Rytų politiką, savus interesus Rusijoje. Lietuva, kad ir kokia garsi būtų, viena negali daryti įtakos tiems interesams. Reikalingi aljansai su bendraminčiais, tokiais, kaip Lenkija, Skandinavijos šalys. Nėra solidžios valstybės pozicijos ir sąjungų su kitomis ES šalimis nei Astravo atominės elektrinės, nei „Nord Stream 2“ klausimais. Tai labai blogai.
Kita vertus, tai, kad Vokietija ryžtasi dislokuoti savo karius Baltijos šalyse, yra tikrai geras ženklas pokyčių, vykstančių Vokietijoje, ir svarus D.Grybauskaitės užsienio politikos pasiekimas.
– Ar kažkas negerai Jungtinėje Karalystėje, kad ji nutarė pasitraukti iš tokios ES, kokia ji tapo šiandien, ar vis dėlto pirmiausia kažkas negerai pačioje ES, kad Britanija nenorėjo likti? Kol kas beveik vis akmenys sukrenta į JK politikų daržą.
– Iš tiesų apie tai, kas negerai JK, jau daugmaž viskas išsakyta, akmenys – sumesti. Manyčiau, daug didesnės problemos yra pačioje ES. Arogantiški Jean-Claude`o Junckerio ar net komisaro Vytenio Andriukaičio komentarai tėra maža išraiška to, ko neturėtų būti ES politikoje.
Akivaizdu, kad JK interesų raiška ES buvo suvaržyta, kaip ir daugelio kitų valstybių. Nei Komisijos, nei Europos Parlamento veikla netenkina daugelio ES piliečių lūkesčių. Po Olandijos referendumo dėl Ukrainos ir „Brexito“ visai Europos Komisijai derėtų atsistatydinti, o ES šalims narėms – pradėti ryžtingesnę reformą, ne vien „business as usual“, tik su didesniu ryžtu.
Būtų didelė klaida apsiriboti vien JK išstojimo klausimais ir nematyti vidinių ES problemų, kurias reikia skubėti spręsti. Lietuva galėtų pradėti nuo savęs, suformuluoti savo matymą, interesus. Šiandien yra matomos kelios konkuruojančios linijos – labiau federalistinė prieš labiau atskiresnių valstybių ES. Kokia pozicija šiandien laimėtų apklausoje? Manau – antroji.
– Nepaisant to, kad, kaip sakote, laimėtų antroji, kone visas Lietuvos politinis elitas atstovauja pirmajai. Britų sprendimą keikė ir konservatoriai, ir liberalai, ir socialdemokratai. Kaip tai paaiškintumėte?
– Yra toks įsitikinimas, kad mažoms valstybėms naudingesnė yra labiau integruota ES, nes tada didesnių valstybių galia labiau ribojama per Briuselį. Tačiau realybė – sudėtingesnė. Užsienio politika yra stipriai integruota, bet strategiškai valdo Vokietija su Prancūzija, o Briuselio biurokratai tėra biurokratai, ne politikai. Ir mažos valstybės vis mažiau gali, jų atstovams dažnai belieka dirbti užsienio politikos komentatoriais, skirtais savai auditorijai.
Skirtingų greičių, skirtingo integracijos lygio ES, kai kiekviena valstybė pasirenka savo kelią ir kryptį – manau, tai ir yra sprendimas ateičiai. Ir JK tai galima taikyti jau dabar. Reikėtų derėtis ne dėl pasitraukimo, o dėl JK specialaus statuso ES, labiausiai atitinkančio britų ir likusios ES interesus. Tikiu, kad, atvėsus karštoms galvoms, prie to ir bus prieita. Niekas, beje, netrukdo su tokia iniciatyva pasireikšti Lietuvai.
Galbūt prancūzams ar Komisijai ir nėra blogai, jei tie britai kuo greičiau dingtų. Bet ne Lietuvai. Lietuva turi ginti savo interesą – stengtis viena ir su pritariančiais partneriais, kad JK liktų ES per specialią narystę, nes JK yra ypatinga.
Bet kuriuo atveju, Europos Komisija, mano nuomone, nebeatstovauja ES interesui ir jo nebesuvokia. O Lietuvos partiniam elitui nuo komentarų apie britų politikų populizmą derėtų susilaikyti, nes mūsiškai tikrai neatsilieka nei demagogija, nei pažadų nesilaikymu. Tektų prisiminti referendumą dėl atominės elektrinės, kai Lietuvos piliečiai parodė didelį pirštą partijoms, jų politikai ir arogancijai.
– Kaip prognozuojate Rusijos ir Vakarų santykių raidą artimiausius kelerius metus? Ar dabartinė įtampa peraugs į atviresnį konfliktą, ar kaip tik – pamažu slūgs?
– Šiandien mums santykiai su Rusija driekiasi per Ukrainą ir Krymą.
Prognozuoju, kad po metų, o gal ir greičiau, V.Putinas laimės, ir ES nusižemins, panaikindama sankcijas, palikdama Krymo ir Donbaso okupacijas neišspręstas ir nesprendžiamas – su Ukrainą padalinusiais Minsko susitarimais. Tai bus dar viena atskirų ES šalių interesų pergalė, dar vienas Europos Komisijos ir Europos Parlamento silpnumo įrodymas.
Tai bus ir Lietuvos, šiandien niekaip negebančios imtis lyderystės Ukrainos klausimu ir galinčios suburti galingą proukrainietišką koaliciją ES, pralaimėjimas. Labai nesinori, kad tai įvyktų, bet atrodo, kad pačioje Lietuvoje visi, kas dar ką nors gali spręsti ar komentuoti užsienio politikos atžvilgiu, su tuo susitaiko. Maždaug taip: „O ką mes čia galime padaryti?“ Kaip ir dėl Astravo – kažką darome, judame, bet atominė auga. Argi tai – politika?
Jei Ukraina bus palikta nuošalyje – padalinta, su korumpuota oligarchija, be rimtesnės pagalbos, o ES, pavargusi nuo sankcijų politikos, žengs į naują „persikrovimą“ su Rusija, Lietuvos užsienio politiką – tiek, kiek jos dar likę – ištiks rimta krizė. Kiti pasakytų: jei nėra politikos, tai kaip gali būti jos krizė?
