„Vakar labai labai raudojau. Labai sunku, žinokite, tiek ieškota, tie... Ir staiga – ir džiaugsmas, ir negali, kai matai, – mostelėdama į ekraną, kur ką tik spaudos konferencijos metu rodytos jos žuvusio brolio nuotraukos, kalbėjo moteris. – Labai sunku.“
„Suraskite mano kaulus“
1965 m. kovo 17 d. būdamas kagėbistų apsuptyje A.Kraujelis-Siaubūnas buvo priverstas nusišauti. A.Kraujelio sunaikinimo operacijai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. lt. Marijonas Misiukonis – vėliau KGB pulkininkas, LSSR vidaus reikalų ministras, generolas-majoras, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras.
Nuo pat pradžių, vos sužinojusios apie jo mirtį, seserys ėmėsi žygių ieškoti brolio palaikų, nes jis pats to jų prašė dar gyvas būdamas, kai susitiko su iš Sibiro po pirmosios tremties 1961 m. grįžusiais tėvais ir seserimis. Tada šeima įkalbinėjo Antaną ieškoti būdų, kad jis liktų gyvas.
„Jis sakė – aš dar kurį laiką liksiu gyvas, bet žinau, kad aš laisvės nesulauksiu. Jūs sulauksit. Jūsų daug – šešios seserys, suraskite mano kaulus ir deramai palaidokite. Šiandien jo prašymas įvykdytas ir aš labai dėkinga, lenkiu galvą prieš žmones, kurie atliko šį darbą“, – pasakojo J.Šyvokienė.
Prieš metus, kai atrasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, jo dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė sakė, kad dabar bent jau tėvelis bus garbingai palaidotas, o ji turės, kur žvakelę uždegti. Ponia Janina visiškai jai pritaria: „Tai žinoma, dėl to džiaugsmas didelis. Galėsime ateiti prie kapo ir žinoti, kad čia jo kapas. Ir ten uždegti žvakelę, kur jis gulėjo (Našlaičių kapinėse – red. past.), nes ten jo irgi dalelytė, ten jis visas susigėręs, o čia kauliukai gulės.“
Ieškojo nuo pat mirties
J.Šyvokienė prisiminė, kad vos sužinojusi apie brolio mirtį jų sesuo nuvyko į Uteną ir stovėjo prie milicijos durų prašydama leisti pamatyti Antano Kraujelio palaikus, įsitikinti, jog tai brolis, kad saugumiečiai negalėtų vėl važiuoti, tardyti artimuosius, reikalauti kažko. Tačiau niekas jos neįleido.
„Sakė – reikėjo ieškoti, kol buvo gyvas. Ji prastovėjo visą dieną prie durų ir jai neleido. Ar tai žmonės? Jų žmonėmis negalima pavadinti, nužmogėjusiais gal tikrai. Jau jis nebegyvas buvo, bet jo neleido palaidoti“, – prisiminė J.Šyvokienė.
Šeimos įdėtos pastangos ieškant brolio virto tikra odisėja, trukusia iki pat 2019 m. birželio vidurio.
Seserys klausinėjo žmonių, domėjosi, ieškojo, kur galėtų būti užkastas jų brolis. „Tikėjomės, kad Utenos apylinkėse, žmonės sakė, kad įmestas į Dauniškių ežerą, iš ten išgraibyti praktiškai neįmanoma, po to buvo kalbama, kad jį užkasė milicijos kieme, kur ir dabar garažas stovi. Atsirado du tokie veikėjai, kurie papasakojo, kad jie užkasė Kraujelį. Tai nepasitvirtino. Po to atsirado žmogus pavarde Gaidys, kuris pasakė, kad yra toks žmogus, kuris gali papasakoti, kur užkastas Kraujelis. Nuvažiavome su Daliumi Žygeliu (LGGRTC vyr. istorikas – red. past.), radome tą žmogų, jau jis išgėręs buvo, vėl nieko nesužinome. Paskui D.Žygelis ieškojo dar dviejų, kuriuos nurodė Gaidys, tie net į trobą neįleido, tie du, kur skelbėsi užkasę Kraujelį“, – pasakojo J.Šyvokienė.
Klaidino tyčia?
Viena versija buvusi itin įtikinama: „Žmogus, dalyvavęs Antano skrodime, savo giminaičiui pasakė, kad važiuojant nuo Papiškių iki Utenos parodė vietą ir pasakė – čia karjeras, jame Kraujelis užkastas, gal ateis laikai ir jis bus reikalingas kam nors. Mums tokia įtikinama šita versija buvo, pradėjome važinėti pas tą žmogų, su juo į karjerą, žmonių ieškojome, mechanizatorių, kurie dirbo, niekas nepatvirtino, sakė, kad niekas duobių nekasinėjo ir partizano nelaidojo. O tas žmogus sakė, kad Tichomirovas (Sergejus Tichomirovas, Utenos saugumiečių viršininkas – red. past.) iš jo kabineto skambino savo pavaldiniui ir pasakė nuvažiuoti į karjerą, iškasti gilią duobę, užkasti Kraujelį ir padaryti karjerą neveikiančiu. Bet gal aplinkybės pasikeitė ir jį išvežė į Vilnių.“
Teismuose, anot J.Šyvokienės, tiek minėtas S.Tichomirovas, tiek Marijonas Misiukonis kalbėjo, kad A.Kraujelio palaikai buvo išvežti į Vilnių.
Ar tyčia buvo klaidinama šeima, ieškojusi brolio palaikų, ponia Janina sakė pasakyti negalinti. Tačiau D.Žygelis tikras – suklaidinti, nuvesti neteisingu keliu tikrai norėta tyčia, nes tie tariami ar tikri liudininkai patys susirasdavo artimuosius, pasakojo jiems apie tuos liudijimus.
Apie galimybes palaidoti A.Kraujelį-Siaubūną kol kas nėra kalbama. Per daug negalvojusi apie tai 15min sakė ir jo sesuo Janina. „Aš norėčiau, kad Antakalnyje, nes mes gyvename čia, Vilniuje, kad jis būtų pagerbtas, nes jis paskutinis ir jis viską atidavė Lietuvai, jis nieko neturėjo, jam buvo svarbiausia laisvė, didžiausia vertybė. Svarbiausia – suradome. Jeigu ne Antakalnyje, tai gal kur kitur“, – kukliai kalbėjo moteris.
Ji teigė, kad ir Antano žmona Janina bei sūnus yra gyvi, tikriausiai išgyvena irgi ne mažiau emocijų, tačiau kol kas su jais ji nebuvo susitikusi. Tebėra gyva ir dar viena Antano Kraujelio sesuo iš šešių buvusių.
