„Prezidento svarbiausieji patarėjai vėl paliko jo komandą. Galima ilgai aiškintis, kas asmeniškai lėmė kiekvieno iš komados narių apsisprendimą, bet kadangi toks komandos nestabilumas jau tampa reguliariu dalyku, tai ir verta į tai pasižiūrėti kaip į svarbų reiškinį, ir pats laikas suprasti jo esmines tikrąsias priežastis. Ir tokiu atviru kritiniu žvilgsniu žvelgdami į reiškinio esmę galbūt ir pačiam Prezidentui labiau padėsime, nei vis pataikaujančiai kartodami, kad jeigu šokėjui nesiseka šokti, tai tik per maži batai yra kalti. Kartais būna taip, kad ir šokėjas šokti nemoka“, – rašo konservatorius.
A.Kubilius teigia, kad šį kartą siekia pažiūrėti į prezidento problemų visumą kaip į reiškinį, kuris turi vieną išsiskiriantį bruožą, jo žodžiais tariant, „nereikšmingo Prezidento“ sindromą.
„Kiekvienas Lietuvos Prezidentas, eidamas savo pareigas, buvo kitoks. Kitoks buvo jų elgesio būdas, kitokia patirtis, kitoks laikmetis. Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė – kiekvienas iš jų buvo kitoks, bet kiekvienas savotiškai ryškus. Paksas buvo ryškus tik dėl apkaltos. Nors Lietuva dar nėra susidūrusi su neryškiu Prezidentu, bet tokia galimybė visada yra“, – anksčiau yra rašęs jis. Politikas priminė, kad jau prieš kurį laiką kėlė klausimą, ar nėra taip, Lietuvoje esame pripratę prie „ryškių“ prezidentų ir nė nesuprantame, ką reiškia turėti kitokį šalies vadovą.
A.Kubilius kelia klausimą, kas daro prezidentą ryškų ir į jį atsako. Anot politiko, tai svarbiausi darbai ir rezultatai, siejami su jo kadencija.
„Deja, – tęsia A.Kubilius, – mano pranašystė, kad Lietuvai gali tekti susidurti su anksčiau, iki pat 2019 metų dar neišbandytu reikalu, tai yra su „neryškiu Prezidentu“, atrodo, kad išsipildo su kaupu. Ir tenka apgailestauti, kad su Prezidento Nausėdos vardu ateityje gali būti siejami ne kokie nors Lietuvos pasiekimai kovoje su pandemija ar Lietuvos ypatingas vaidmuo geopolitinių pokyčių, vykstančių Baltarusijoje ir Rusijoje, akivaizdoje, bet „nausėdinių krizių“ pavadinimas, sietinas su krizėmis, kurios kyla, kai prezidentai, perlipdami per savo konstitucinių įgaliojimų ribas, bando dirbtinai susireikšminti, nerasdami kitų būdų kaip išlikti reikšmingais valstybės gyvenime.“
Europarlamentaro įsitikinimu, viskas, ką matome G.Nausėdos veikloje pastaruoju metu, yra asmeninė ir kartais desperatiška kova už tai, kad kaip nors Prezidentūra būtų matoma kaip reikšminga veikla užsiimanti institucija.
„Deja, kai toje veikloje niekaip neatrandama, kaip koncentruotis į bent kiek reikšmingą ilgalaikį valstybinės politikos turinį, tada belieka tik reikšmingos veiklos imitacija, kai svarbiausiu rūpesčiu lieka vienintelis tikslas, kaip viešumoje neatrodyti atsiliekančiu nuo reikalingus ir efektyvius sprendimus darančios naujosios Vyriausybės“, – rašo A.Kubilius.
Pasak jo, dirbtinė konkurencija su Vyriausybe problemos nesprendžia.
„Prieš 2 metus rašiau, kad Prezidentas, norėdamos būti ryškiu ir reikšmingu, turi turėti žymiai aiškesnį svarbiausių valstybės politikos prioritetų sąrašą, kurių įgyvendinimui jis pats nuoširdžiai įsipareigotų. Neužtenka paskelbti vien tik „gerovės valstybės“ kryptį, nes nėra politikų, kurie šios krypties vienaip ar kitaip nebūtų paskelbę. Kai po tokio šūkio neseka jokie konkretesni veiksmai, tai toks šūkis labai greitai patenka į kažkada A.Paulausko eksploatuoto lozungo „Nusipelnėme gyventi geriau!“ kategoriją.
Todėl kuo ilgiau Prezidentas bandys sukurti savo reikšmingumą vien tik kartodamas tą patį „gerovės valstybės“ šūkį, tuo platesnei visuomenei kils daugiau abejonių ar Prezidentas tikrai gali tapti reikšmingu“, – sako jis.
Anot A.Kubiliaus, akivaizdu, kad artėjant prie kadencijos vidurio, G.Nausėdai kyla klausimas, kaip užsitikrinti antrą kadenciją?
Konservatorius taip pat pataria nesistebėti, jeigu šalies vadovas vis nuosekliau slinksis link R.Karbauskio ir už jį 2016 metais balsavusio elektorato: „Būtent ši dalis kairiųjų rinkėjų šiuo metu labiausiai stokoja aiškių lyderių, o visa „antimodernistine nostalgija“ persiėmusi politinė bendruomenė, kažkada su A.Brazausku ėjusi „nostalgijos sovietmečiui“ keliu, niekaip neatranda savo naujo kelio.“
„Prezidentas yra kryžkelėje – „reikšmingu“ tapti toje rinkėjų erdvėje, kuri už jį balsavo 2019 metų Prezidento rinkimų pirmajame ture, nelabai sekasi, o norint „reikšmingu“ tapti kitoje erdvėje gali tekti ne tik nepritarti Stambulo konvencijai. Yra dar visokie trąšų iš Rusijos importai ar baltarusiškų krovinių tranzitas per Klaipėdos uostą, kurį Lukašenka sustabdė. Lietuvoje yra nemažai įtakingų, kam kliūtys šiuose biznio reikaluose labai nepatinka. Nėra sudėtinga ieškoti savo „reikšmingumo“ ir tokioje aplinkoje. Prezidento pastangos burti sau naują koaliciją būsimiems rinkimams yra suprantamas reikalas, bet Prezidentui tokių pastangų rūpintis būsimos koalicijos interesais nereikia stengtis vadinti rūpesčiu „Lietuvos gerove“. Žmonės yra išmintingi ir labai greitai atpažįsta tikrąsias daugelio reiškinių ar veiksmų priežastis“, – rašo jis toliau.
-
Prezidentas nusivylė diskusija dėl Stambulo konvencijos: „Šiandien aš stoju į kunigo A.Toliato pusę“
-
Kaip tarsimės dėl Stambulo konvencijos: apsispjaudysime, leisime išsprogdinti visuomenę ar ieškosime sutarimo?
-
Prezidentūroje – pokyčiai: G.Nausėda atsisveikina su kanclere A.Budryte, atstovu spaudai A.Bubneliu
„Nereikšmingo Prezidento“ sindromas yra sudėtingas pačiam G.Nausėdai ir jo komandai, rašo konservatorius ir priduria, kad jeigu prezidentas išspręstų asmeninę dilemą – padėtų visiems. A.Kubiliaus žodžiais tariant, politikoje nieko nėra blogiau už susireikšminimą.
„Aišku, galime šia nuodėmės našta ir mes visi bent dalinai su Prezidentu pasidalinti: nes Prezidentas kenčia ne tik dėl asmeninio „reikšmės“ sindromo, bet ir todėl, kad Lietuvos visuomenėje yra susklostęs klaidingas Prezidento institucijos „reikšmės“ supratimas. Per 30 metų vis dar esame tik dalinai mentališkai nutolę nuo netolimų Rytų, todėl daug kas pasąmonėje norėtume matyti Lietuvos Prezidentą savo reikšme kažkuo panašų į Lukašenką ar Putiną. Tuo tarpu jau 16 metų gyvename Europos Sąjungoje, kurioje dauguma Prezidentų savo konstitucine reikšme ir įtaka valstybės gyvenimui niekaip neprilygsta Premjerams.
Gali būti, kad Prezidentą Nausėdą tenka tiesiog užjausti, kad jis bus pirmasis iš Lietuvos Prezidentų pagal savo vaidmenį valstybės gyvenime priartėsiantis prie europietiško Prezidentų standarto, kai savo reikšme valstybės gyvenimui jie yra panašūs į monarchus. Tai yra nelabai reikšmingi. Bet populiarūs.
Visa Prezidento bėda, kad jam vienu metu norisi būti ir populiariu monarchu, ir „vakcinų Premjeru“. Tokios mišrainės patarėjai ir neatlaiko“, – feisbuke rašo A.Kubilius.
