Tokiomis įžvalgomis dalijasi europarlamentaras, buvęs premjeras Andrius Kubilius. Panašią įvykių raidą jis numatė jau prieš du dešimtmečius, kai su kolegomis iš Demokratinės politikos instituto dalyvavo Atviros Lietuvos fondo ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos konkurse „Lietuvos ateities scenarijai: 2010-2020 m.“.
Ši grupė, be kita ko, įspėjo, kad Rusija gali tapti autoritarine valstybe, siekiančia bet kokia kaina išlikti svarbiu pasaulio politinės galios centru.
Jaučiant nacionalinį pažeminimą dėl buvusios SSRS galybės sugriuvimo, o ūkiui nestiprėjant, vyraujančia ideologija taps nacionalizmas, pereinantis į didžiavalstybinį šovinizmą bei bandymus susigrąžinti buvusias SSRS žemes, įspėjo ekspertai.
Jų darbas laimėjo vieną iš dviejų antrų vietų (pirma nebuvo skirta) ir 35 tūkst. litų (maždaug 10 tūkst. eurų) premiją. Visą scenarijų galima rasti paspaudus šią nuorodą. Daugiau apie A.Kubiliaus ir jo vadovaujamos komandos prognozes galima paskaityti čia.
Siekė likti politinės galios centru
Portalui 15min paprašius grįžti į 2002-uosius ir prisiminti, kokią tuomet matė netolimą ateitį, A.Kubilius prisipažino pats nustebęs, kaip tiksliai nuspėjo kai kurias tendencijas.
„Ačiū, kad tą klausimą iškėlėte. Tai privertė susirasti scenarijų, rašytą prieš 20 metų, ir naujai jį perskaityti. Esu ne tik nustebintas, bet ir šokiruotas, kaip mums, bent geopolitikoje, pavyko gana tiksliai prognozuoti tolesnę eigą.“
Rusijai scenarijuje buvo skirta nemažai dėmesio – nuo pokyčių joje turėjo priklausyti ir Lietuvos raida. „Buvo ką tik po Boriso Jelcino, tik atėjęs V.Putinas, kuris dar gerai elgėsi ir po Rugsėjo 11-osios atrodė visai draugiškas Vakarams bei Amerikai“, – prisiminė europarlamentaras.
V.Putinas po Rugsėjo 11-osios atrodė visai draugiškas Vakarams ir Amerikai.
Darbe buvo nupiešti du galimi vystymosi modeliai. Pagal vieną, Rusija galėjo tapti demokratine ir atvira valstybe. Tai labiausiai galėjo nulemti „po Rugsėjo 11-osios pasikeitusi geopolitinė situacija ir protinga JAV bei kitų pagrindinių Rusijos finansuotojų įtaka“.
Vakarams saugumo prasme ši šalis turėjo būti svarbi kaip užkarda nuo vis stiprėjančios ir sunkiai prognozuojamos Kinijos, verslo prasme – savo didžiule rinka, neišnaudotais gamtos resursais bei pigia darbo jėga.
Kitas modelis buvo kur kas niūresnis – Rusija taps autoritarine ir nacionalistine valstybe, nuolat įsitrauks į konfliktus, kurie bus išnaudojami autoritariniam režimui palaikyti (Kaukaze, Vidurio Azijoje prognozuoti kariniai neramumai, o Ukrainoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse – politinė įtampa).
„Prognozavome, kad svarbiausias veiksnys, lemsiantis Rusijos raidą artimiausiame dešimtmetyje, bus jos pastangos bet kokia kaina išlikti svarbiu pasaulio politinės galios centru, supervalstybe, nors tai ir nebus paremta ūkio stiprumu bei socialine gerove“, – kalbėjo politikas.
Darbo grupė įspėjo, kad, „jaučiant nacionalinį pažeminimą dėl buvusios SSRS galybės sugriuvimo, o Rusijos ekonomikos reikalams iš esmės negerėjant, vyraujančia, vienijančia ideologija taps nacionalizmas, pereinantis į didžiavalstybinį šovinizmą bei bandymus susigrąžinti buvusias SSRS žemes“.
A.Kubiliaus žodžiais, labiausiai tikėtinu scenarijumi jau tuomet jis su kolegomis laikė tai, ką per pastaruosius 20 metų pamatėme realybėje.
„Nesakau, kad numatėme karą, bet mums jau tada kėlė nerimą galimos Rusijos nacionalistinės, agresyvios, interesų gynimo tendencijos, – prisiminė pašnekovas. – Tai matome realybėje. Iš tikrųjų akivaizdžiai jau tada tokių požymių buvo matyti.“
Vaikystės traumos pasekmės?
Jau nuo 2014 m., kuomet buvo okupuotas Ukrainai priklausantis Krymas, kalbama, kad V.Putino politiką gali lemti įvairūs psichologiniai dalykai.
V.Putinas beveik karikatūriškai simbolizuoja alfa vyrą. Jis nori būti vertinamas kaip dominuojantis.
Psichologas dr. Gediminas Navaitis tuomet svarstė, kad jis blaškosi.
Kiek vėliau teisės psichologas šveicaras dr. Philipe'as Jaffe'as spėjo, kad prezidentas vaikystėje išgyveno rimtą traumą, todėl jautriai reaguoja į kritiką, pažeminimą, siekia pademonstruoti jėgą ir tai, kad su juo geriau nesiginčyti.
Jei vaikai būtų stumdę, V.Putinas būtų pademonstravęs savo fizinę jėgą, teigė psichologas.
Prezidentas esą niekada nenori pralaimėti net moterims arba silpnai pasirodyti prieš žiniasklaidą: „V.Putinas beveik karikatūriškai simbolizuoja alfa vyrą. Jis nori būti vertinamas kaip dominuojantis.“
Rusijos lyderis, anot Ph.Jaffe’o, tapo tokio savo įvaizdžio įkaitu ir kovoja su nevisavertiškumo jausmu. „Jis turi nuolat įrodinėti, kad yra stiprus, tik taip jaučiasi gerai“, – aiškino psichologas.
Galbūt yra vidinis supratimas, kurio V.Putinas negali pats sau pripažinti, kad jo valdoma Rusija, jo režimas darosi vis silpnesnis.
Ar dabartinio karo fone V.Putinas nesielgia tarytum vaikas, iš kurio tėvų dėmesį atėmė brolis ar sesė, todėl, norint jį susigrąžinti, reikia užgauti mažesnįjį? Vakarai tarytum nebelaiko Rusijos prezidento imperijos valdovu, lygiaverčiu partneriu, todėl Ukrainą užpuolė galbūt pritrūkęs pripažinimo?
„Teisingai keliate klausimą. Analogijų galima daug įvairių sugalvoti, – pripažino A.Kubilius. – Tai yra nuskriausto ir užmiršto asmens psichologija.
Sutinku, kad tame didelis vaidmuo tenka psichologijai. Galbūt yra vidinis supratimas, kurio V.Putinas negali pats sau pripažinti, kad jo valdoma Rusija, jo režimas darosi vis silpnesnis.
Manau, jį labai išgąsdino 2020 m. įvykiai Baltarusijoje, Sviatlanos Cichanouskajos pergalė, tai, ką matė praėjusių metų Dūmos rinkimuose. Pabaigoje turbūt žinojo realius rezultatus – kad už jo partiją balsavo tik 30 proc., ne 50 proc., kaip nupaišė. Tai visiškai atitinka Aliaksandro Lukašenkos procentus per rinkimus.
Man atrodo, kad V.Putinas buvo labai išsigandęs stiprėjančios Ukrainos ir jos sėkmės, kad ji gali tapti sėkminga valstybe.
V.Putinas pajuto, kad jo galia silpnėja ir viduje, todėl atsirado tiesiog paniška Aleksejaus Navalno baimė – jį nuodyti, sodinti į kalėjimą. Tokia visiška desperacija.
Bent man atrodo, kad V.Putinas buvo labai išsigandęs stiprėjančios Ukrainos ir jos sėkmės, kad ji gali tapti sėkminga valstybe. Be abejo, buvo daug visokių problemų, bet nuosekliai vyko suartėjimas su Europos Sąjunga (ES).
Ukrainos sėkmė – ne tiek karinė, ne tiek kad NATO gali ateiti, bet kad ji gali tapti sėkminga, normalia Europos valstybe, turtinga su visomis savo iškasenomis – anglis, plienas, retieji metalai, po Ukraina visko gali rasti. Pramonė išvystyta. Galvoju, jog jam tai turėjo kelti baimę – kad tai gali tapti pavyzdžiu rusams.
Tada gali kilti klausimas: kodėl Ukraina, kuri yra demokratinė, nors partijos politiškai pasipeša, pasistumdo, eina į priekį, Vakarai jiems atsiveria, o Rusija darosi vis uždaresnė ir tamsesnė. Rusų žmonėms gali kilti noras eiti Ukrainos keliu.
Todėl V.Putinui kyla kvailas supratimas, kad gal reikia nueiti ir uždaužyti Ukrainą dabar, kol ji dar netapo sėkminga valstybe.
Todėl V.Putinui ir kyla visai kvailas supratimas, kad gal reikia nueiti ir uždaužyti Ukrainą dabar, kol ji dar netapo sėkminga valstybe. Ir kad į mane atkreiptų dėmesį Vakarai, kad esu be reikalo nevertinamas.“
„Baigsis Rusijos deputinizacija“
Scenarijaus autoriai spėjo, kad „po 2010 m. galimas dar vienas ūkio krizių ir autoritarinio režimo išvargintos Rusijos byrėjimas“.
Kiek tai realu? Nors Rusija išlieka valstybe, besidriekiančia nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno, ji nėra vienalytė tautiniu požiūriu, esama įvairių autonominių regionų.
A.Kubiliaus žodžiais, paskutinis Rusijos griuvimas nebūtų toks taikus, kaip „gorbačiovinis“ SSRS subyrėjimas. Tiesa, jos skilimo tikimybę esą sunku numatyti.
„Viena galėčiau prognozuoti: Rusija, kokia yra dabar – putinizuota, šito karo tikrai nelaimės. Jos laukia skaudus pralaimėjimas.
Pralaimės ir kariniu požiūriu Ukrainoje prieš jos karius, ir ekonominiu bei politiniu požiūriu pasaulyje prieš Vakarų sankcijas. Kuo ilgiau dabartinė valdžia, V.Putinas ir jo aplinka, neatsitrauks nuo karo, tuo Rusijai bus skausmingiau.
Rusija pralaimės ir kariniu požiūriu Ukrainoje prieš jos karius, ir ekonominiu bei politiniu požiūriu pasaulyje prieš Vakarų sankcijas.
Mano manymu, viskas baigsis tuo, ką vadinu Rusijos deputinizacija. V.Putinas siekia denacifikuoti Ukrainą, o aš radau tokį terminą, vis jį kartoju ir matau, kad jau prilimpa. Rusija po šito karo gali būti visai kitokia.
Sakyčiau, kad galimi du scenarijai: Rusija deputinizuojasi ir artėja prie europinių standartų, randasi stabilesnė demokratija, baigiasi noras kariauti su Vakarais. Ji integruojasi į pasaulį, tampa – gal ir su visokiomis visuomenės mąstymo problemomis – bet normalia šalimi. Tai labai priklausys nuo to, kaip Vakarai jai padės normalizuotis po karo.
Galimas ir juodesnis scenarijus: Rusija supanašėja su Venesuela. Ekonomika – visiškai ant dugno, režimas kažkaip laikosi, žmonės normalaus gyvenimo neturi, ateities nėra, jokių žmogaus teisių nėra.
Toliau egzistuoja toks pakibęs kažkur beorėje erdvėje darinys. Nusikalstamumas auga ir eina per sienas. Atsiranda agresija ir ne tik karinė, bet ir nusikalstama.
Kuris iš tų scenarijų nugalės, negaliu pasakyti, reikia palaukti, kaip atrodys karo eiga ir kaip Rusijoje bus reaguojama į tai, ką patys dabar susikūrė, visas sankcijas ir ekonomikos praradimą.“
Padės išsivaduoti iš Kremliaus įtakos
Darbo grupė prognozavo, kad ilgainiui Lietuvoje stiprės bendruomenės ir pilietinis aktyvumas. Gyventojai gerokai aktyvesni tapo per pandemiją ir ypač karo Ukrainoje metu.
Tačiau tai pasireiškė ne tik sustiprėjusia savanoriška veika, argumentuota kai kurių valdžios sprendimų kritika, bet ir specialistų rekomendacijų pandemijos metu ignoravimu, viešai reiškiama stipria pagieža, tyčiojimusi. Komentarai socialiniuose tinkluose netruko virsti nauju judėjimu – „Šeimų maršu“, mitingais ir net riaušėmis prie Seimo.
Bėgant nuo Rytų į Vakarus lengviau pertvarkyti ekonomiką ir teisę nei mąstymą.
„Ne kartą esu sakęs, kad mums bėgant nuo Rytų į Vakarus lengviau pertvarkyti ekonomiką ir teisę nei mąstymą, – pakomentavo A.Kubilius. – Tai yra biblinė tiesa.
Mozė dėl to ir vedžiojo žydus 40 metų po dykumą, kad galiausiai atvestų į išrinktąją žemę ir visi būtų pamiršę, ką Egipte patyrė. Per 40 metų mąstymas pasikeičia. Bandymai pagreitinti kaitą nežinau, ar gali pavykti.“
Europarlamentaro žodžiais, svarbus ne tik valdžios gebėjimas įgyvendinti reikalingas permainas, bet ir pilietinės visuomenės, kaip partnerio, stiprėjimas.
Mūsų visuomenė esą visuomet pasižymėjo bendruomeniškumo stoka, lyginant su senosiomis ES valstybėmis. A.Kubilius prisiminė prieš keliolika metų knygoje „Dešinioji alternatyva: Sėkmės Lietuva“ citavęs sociologinių apklausų rezultatus.
Gyventojams buvo užduotas klausimas – ar dalyvaujate bendruomeninėje veikloje (kuri gali būti pati įvairiausia – nuo parapijos bendruomenės iki filatelistų būrelio). Buvo du priešingi poliai: 90 proc. švedų nurodė dalyvaujantys, o 10 proc. – ne, esantys individualistai. Lietuvoje buvo atvirkščiai.
Mūsų šalyje bendruomeniškumą esą susilpnino sovietmetis: „tai buvo sąmoninga taktika nuo Josifo Stalino laikų – griauti bendruomenes, ištremti jų lyderius“.
Keista, kad dar atsiranda žmonių, kurie bando paaiškinti, koks blogis yra Vakaruose.
Visuomenės elgesys užpuolus Ukrainą paneigė žinomą posakį, esą lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno stogas dega. Žmonės įvairioms iniciatyvoms suaukojo didžiules sumas, dalijosi drabužiais ir kitais daiktais, kai kurie nepagailėjo net automobilių, šimtai savo namų duris atvėrė nuo agresijos bėgantiems žmonėms ar bent padėjo jiems atvykti.
„Lietuviai demonstruoja ypatingą solidarumą, – tikino politikas. – Panašiai atrodė ir per Maidaną 2014 m. Jau tada solidarumas buvo labai ryškus. Žmonės, organizacijos, valdžia rūpinasi, kiek gali. Visuose europiniuose formatuose tai vertinama kaip labai reikšminga.
Turime būti dėkingi ukrainiečiams, kad jų kova ir mūsų solidarumas, kategoriškai nukreiptas prieš V.Putiną ir jo karą, padeda stipriai išsivaduoti iš iki tol palengva augusių Kremliaus įtakos tinklų. Kur mums plaudavo smegenis, koks blogis Europa.
Prieš Maidaną jau buvome sunerimę, nes tikrai buvo Lietuvoje atsiradę daug visokių antivakarietiškų pareiškimų, kad ji griauna mūsų vertybes. Tai buvo V.Putino leksikos atkartojimas aidu. Tai su Maidanu baigėsi, dabar, mano manymu, vyksta panašiai.
Keista, kad dar atsiranda žmonių, kurie bando paaiškinti, koks blogis yra Vakaruose. Matau labai ryškų visuomenės nusiteikimą ir Kremliui šitoje vietoje gresia pralaimėjimas ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje.“
Taip A.Kubilius komentavo penktadienį vykusį iškilmingą Seimo posėdį Kovo 11-osios metinėms paminėti. Jame kalbėjusi buvusi Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narė Zita Šličytė sulaukė nemažai pasipiktinimo šūksnių. Jai pradėjus užgaulioti seksualinių mažumų atstovus, dalis renginio dalyvių net paliko salę.
Karas Ukrainoje esą atvėrė akis ir Vakarų visuomenėms: „Be abejo, dabar ateina ir sako: buvote teisūs, mes klydome. Pati vienybė per pirmas savaites ir dėl sankcijų, ir dėl paramos Ukrainai pinigais bei ginklais, atrodo, nustebino pačią Europą. Tai suteikia vilties, kad, kaip daug kas sako, po šito karo pasaulis tikrai bus kitoks: ir Ukraina, ir Europa, ir Rusija.“
