Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen susitiko su Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorikais.
Jų atstovai kreipėsi į parlamento vadovę pabrėždami, kad 2020 metų vasarą pasikeitus LGGRTC generaliniam direktoriui (juo tapo Adas Jakubauskas) centro veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius.
Istorikai nurodė, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų.
Nori išlyginti disbalansą
Po susitikimo su V.Čmilyte-Nielsen Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis sakė, kad, nepaisant kitų funkcijų, be tam tikrų objektyvių istorinių tyrimų LGGRTC egzistuoti negali.
Signalų, kad daug kas minėtame centre yra negerai, gauta labai seniai.
Tuo, anot A.Nikžentaičio, ne kartą skundėsi kolegos. Kai kurie jų už pareikštą nuomonę, istoriko žodžiais, buvo tiesiog pradėti persekioti.
Jis minėjo ir tokius dalykus, kai esą buvo tariamasi, kad dabartinis centro Istorinių tyrimų skyriaus vadovas pasitrauktų, jam žadėtos kitos pareigos, o kartu užkulisiuose tartasi dėl kito, matyt, vadovybei parankesnio žmogaus paskyrimo.
„Tai buvo iš esmės ruošiama tam tikra dirva, sakykime, labai toli nuo mokslo nutolusios nuomonės rengimui tame centre, kad tas centras būtų pasiruošęs vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus“, – mano Lietuvos istorijos instituto vadovas.
A.Nikžentaitis sakė, kad per susitikimą su Seimo pirmininke kalbėta, kaip galima pakeisti situaciją. Pasak istoriko, LGGRTC problemos kažkuria prasme buvo užprogramuotos nuo jo atsiradimo.
Esą skubant kurti centrą nebuvo pagalvota apie tam tikrą mokslinės kontrolės instituciją, tarkime, Mokslinę tarybą, kuri galbūt galėtų siūlyti steigėjui kandidatus į centro vadovus.
Mokslininkai pasiūlė labiau išryškinti mokslinį LGGRTC statusą, neužmirštant, kad kartu su istorikais ten dirba žmonės, susiję su įpaveldinimu, veikia muziejus.
A.Nikžentaitis akcentavo, kad LGGRCT atliekami tyrimai, skelbiamos įvairios pažymos turi būti nepriekaištingos moksline prasme.
„Mūsų siūlymo esmė ir buvo, kaip išlyginti tą disbalansą, kuris yra atsiradęs tarp mokslo ir politikos. Tikrai nebandant uzurpuoti visiškai politikų reikšmės ir paliekant, ir numatant jiems galimybių. Mes pateikėme savo pasiūlymus.
Mes manome, kad, jeigu šitas centras iš tikrųjų pradės veikti taip pat ir kaip mokslinė institucija, mes esame pasiruošę remti visais įmanomais būdais, padėti, bendradarbiauti, kooperuotis su jais. Padėti taip pat ir su mūsų ryšiais užsienyje ir per savo kanalus aiškinti, kad šitas centras iš tikrųjų yra rimta mokslinė institucija. Dabar šito dalyko iš tikrųjų nėra“, – apgailestavo istorikas.
Esą, kad ateityje nekiltų kažkokių neaiškumų, A.Nikžentaitis patikino, jog Lietuvos istorijos institutas absoliučiai nenori prisijungti LGGRTC.
Istorikas taip pat pabrėžė, kad, jeigu bus įgyvendinami kokie nors pokyčiai centro veikloje, jis niekur nekandidatuos ir nedalyvaus jokiuose šio centro valdymo organuose.
„Mano galva, mums reikia vieną kartą atsikratyti problemos, kuri yra tapusi ne tik Lietuvos vidaus problema, bet ir tarptautine. Neužmirškime, šiais metais yra ne tik vokiečių–sovietų karo pradžia (pradžios metinės – red. past.), bet ir yra labai svarbi istorinė data – Holokausto Lietuvoje pradžia.
Tai yra problema, kurią turėjo iš tikrųjų galvoti, kaip mes tai pažymėsime, – pats LGGRTC. O dabar turi užsiimti kitos institucijos. Ir, leiskite man jūsų paklausti: kiek galima dirbti visą laiką už LGGRTC? Tegul jie vieną sykį dirba. Laikas jiems susitvarkyti“, – kalbėjo A.Nikžentaitis.
Trys nerimą keliantys dalykai
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė teigė, kad yra keli dalykai, kurie LGGRTC kelia nerimą. Tai – pačios institucijos paralyžius šiuo metu.
„Vadinasi, institucija negali vykdyti tų funkcijų, kurios jai yra deleguotos. Tai yra bendruomenės, kuri yra šiuo metu tikrai, viena vertus, supriešinta, o, kita vertus, praranda savo profesionalius tyrėjus. Išeina žmonės, kurie dirba su labai jautria ir labai specifine istorine medžiaga ir šaltiniais. Tokių žmonių praradimas reiškia, kad mes tiesiog tampame mažiau įgalūs tirti savo praeitį ir suvokti ją“, – akcentavo ji.
Trečias nerimą keliantis dalykas, anot L.Skurvydaitės, mokslo savarankiškumo ir jo politizavimo klausimas.
Ji pabrėžė, kad mokslininkas turi teisę, prievolę ir laisvę būti nepriklausomas savo tyrimuose, jam neturi būti daroma įtaka.
Pritartų priežiūros institucijai
V.Čmilytė-Nielsen po susitikimo su istorikais sakė, kad jie kreipėsi į Seimą išsakydami savo pastabas dėl LGGRTC ir ragindami grąžinti daugiau mokslo į centro darbą.
„Labai svarbu, kad rytoj Seimo valdyboje esame suplanavę apsispręsti galutinai dėl darbo grupės sudarymo, į kurią tiek Žmogaus teisių komitetas, tiek Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas deleguos savo atstovus. Taip pat Seimo valdybos atstovai joje dirbs ir gilinsis toliau į šią situaciją. Vėliau pateiks, matyt, rekomendacijas Seimui“, – komentavo ji.
Vienas galimų sprendimų, V.Čmilytės-Nielsen teigimu, pakoreguoti arba peržiūrėti LGGRTC veiklos nuostatus ir įstatymą, kuris buvo keistas pakankamai seniai.
Mokslininkai siūlo centro priežiūros instituciją. Anot Seimo pirmininkės, prie panašių centrų, veikiančių kitose valstybėse, dirba mokslininkų, ekspertų tarybos.
„Ir tai yra svarbus saugiklis. Ekspertinis požiūris yra tikrai svarbus. Aš manau, kad šiuo atveju mums vertėtų pasekti tokiu pat pavyzdžiu“, – mano V.Čmilytė-Nielsen.
Paliko darbą
15min rašė, kad buvusi LGGRTC istorikė Monika Kareniauskaitė sakė pasitraukusi iš jo veiklos, nes patyrė „galimus netiesioginius grasinimus profesinėmis nuobaudomis, savo profesinių kompetencijų nuvertinimą, šmeižtą ir apkalbas, galimą spaudimą“.
Spaudimo ji teigė sulaukusi ne viena, o blogybės prasidėjo pasikeitus vadovybei – kai centro vadovu tapo A.Jakubauskas ir savo patarėju paskyrė Vidmantą Valiušaitį.
LGGRTC direktorius tąsyk aiškino, kad tokie teiginiai yra paremti gandais, o vyresniojo patarėjo kompetencijomis neabejojo.
Dalis centro darbuotojų kreipėsi į A.Jakubauską ir Seimo vadovybę skųsdamiesi tuo, kad tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti, emocinis klimatas įstaigoje yra įtemptas, iš darbo išeina patyrę istorikai.
V.Valiušaitis pasitraukė iš pareigų.
