Vienas iš ryškiausių – priesaika, duota Seimo rūmuose sausio 11 d. Tą dieną pažymėjo ir kitas įvykis – sovietinė technika pajudėjo iš savo dislokacijos vietų ir prasidėjo aiški karinė agresija. Lietuvos vadovybė suprato, kad gresia rimtas pavojus. Daugybė žmonių rinkosi prie Seimo. Savanoriai pasiryžo ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę savo kūnais bei primityviomis priemonėmis.
Kiti įvykiai rutuliojosi labai greitai: žmonės prie Seimo budėjo kiaurą parą, statė barikadas ir kitaip ruošėsi kovai. Tautos nepaveikė nei baimė, nei supratimas, kad praktiškai beginkliams stoti prieš tankus yra absurdiška.
Jis džiaugiasi, kad ši kova nesibaigė tragiškai – kad žmonės apgynė mūsų valstybę ir laisvę.
A.Pocius teigia, kad toks visuomenės pasiryžimas gintis yra mūsų istorijos Pilėnų simbolis. Jis džiaugiasi, kad ši kova nesibaigė tragiškai – kad žmonės apgynė mūsų valstybę ir laisvę. Tai, kad buvo parodyta tiek politinė, tiek pilietinė valia gintis, yra verta pasididžiavimo. Buvęs kariuomenės vadas pabrėžia, kad dabar yra labai svarbu apie tai kalbėti ir priminti jaunajai kartai, kad visi turime atlikti savo pareigas.
Po įvykio prie Televizijos bokšto, iš parlamento buvo išvesti ginkluoti vyrai. Juos suskirstė penketukais ir išdėstė parlamento prieigose. Jie laukė sovietinės kariuomenės šturmo. A.Pociui teko vadovauti tokiam penketukui. Nors parlamento šturmas buvo atidėtas, savanoriams tai buvo nerimo naktis. Išėję į nežinią, jie nenutuokė, ar pavyks išgyventi.
Išėję į nežinią, jie nenutuokė, ar pavyks išgyventi.
Kai tapo aišku, kad šturmo nebus, A.Pocius su bendražygiais grįžo prie Seimo. Vykdant pareigą A.Pociui teko šiame pastate prabūti iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.
A.Pocius didžiuojasi, kad nepabūgusi pavojaus tauta pasirinko kovoti už mūsų šalies laisvę. Sausio 13-osios įvykiai bei jų dalyviai neliks pamiršti ir jaunesniųjų kartų.
