Suprasti akimirksniu: skandalingi r.vanagaitės pasisakymai
- „Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį.“
- „Kai jį [A.Ramanauską] pagaliau sugavo 1956 m. spalio 12 d., jis bandė nusižudyti. Taip parašyta byloje ir tą jis pats prisipažįsta. Nebuvo kankinamas, bet jis bandė nusižudyti, jam nepavyko, jį atgaivino, operavo“
- „Jis išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti"
- „Jei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui“
- „Izraelio istorikai sakė, kad jis yra kaltas dėl Druskininkų žydų žūties. Aš ieškojau, bet neradau“
Su A.Ramanausko-Vanago paieškos ir baudžiamąja bylomis susipažinti gali visi norintys: jam skirta baudžiamoji byla yra skaitmenizuota bei saugoma Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skaitykloje. Portalo 15min žurnalistas vartė šios bylos puslapius ir domėjosi, kaip ji atrodė iš arti.
Sulaikytas „nematė dešine akimi“
Visą A.Ramanausko-Vanago KGB bylą sudaro 20 tomų, o kiekviename jų – po kelis šimtus puslapių informacijos. Asmeniui, norinčiam išties susipažinti su ja visa, prireiktų gausybės laiko. Tiesa, kadangi byla skaitmenizuota, „puslapiai“ šiuo atveju yra dokumentų nuotraukos, skaityklos darbuotojos įkeltos į kompiuterį.
Kai kurie bylos dokumentai rusiški, kai kurie – lietuviški, svarbiausi buvo išversti į abi kalbas. Pagrindinė bylos medžiaga yra rusiška, tačiau kadangi daugelis apklausų ir teismo posėdis vyko lietuviškai, daug ką galima suprasti ir nemokant rusų kalbos. Beje, byloje nurodyti visų vertėjų vardai, čia pat paminint: „Vertėjas buvo perspėtas apie atsakomybę už melagingą vertimą pagal RTSFR BK 95 str.“
1-asis bylos tomas prasideda nuo puslapių, daugiausia rusų kalba sausai dokumentuojančių A.Ramanausko-Vanago suėmimo faktą. Toliau trumpai aprašomas pats sulaikytasis – pažymima, kad buvo „pedagogas“, „neteistas“, „iš mažažemių valstiečių šeimos“. Užfiksuota, kad tėvai mirę, o žmona – taip pat suimta.
„Dešine akimi nemato. Sužeisti lyties organai, dešine ausimi blogai girdi“ – lakoniškai medicininę sulaikyto partizano būklę apibūdina dokumentai.
Daug išsamesnė informacija apie A.Ramanausko-Vanago būklę yra operatyvinėje KGB byloje, cituojamoje vėliau tekste.
Toliau esantis A.Ramanausko sulaikymo protokolas – rusų kalba. Užtat vėl lietuviškai išvardinama, kokie daiktai buvo rasti pas A.Ramanauską-Vanagą paėmimo metu – šilkiniai siūlai, buteliukas su skysčiu ir taip toliau. Pažymima, kad mažos vertės daiktai buvo sunaikinti.
Po dar keleto puslapių byloje galima rasti A.Ramanausko-Vanago šeimos likimą. „Tėvas, motina, brolis ir sesuo 1948 m. buvo išvežti iš Tarybų Lietuvos, užtat kad Ramanauskas Adolfas buvo banditinės ginkluotos gaujos dalyvis“, – negailestinga sovietine biurokratine kalba sako dokumentas.
Tardė 60 kartų
Dar po kelių bylos puslapių prasideda A.Ramanausko-Vanago tardymo protokolas. Jam byloje iš viso tenka apie pusantro bylos tomo, keli šimtai puslapių. Klausinėjamas tardytojo, A.Ramanauskas-Vanagas nuosekliai pasakoja apie savo prisijungimą prie „gaujos“ ir iškilimą į partizanų vadus.
A.Ramanausko-Vanago tardymai, kaip rodo bylos medžiaga, tęsėsi iki pat liepos pradžios, kartais vykdami kasdien, kartais – su kelių dienų pertrauka. Iš viso nuo 1956 m. lapkričio iki 1957 m. birželio A.Ramanauskas-Vanagas buvo tardytas daugiau negu 60 kartų. Vienas tardymas užtrukdavo kelias valandas. Istorikai teigia, kad tardymų metu jis buvo kankinamas ir fiziškai, ir morališkai.
Kai A.Ramanauskui-Vanagui pirmąkart pateikiami kaltinimai, šis juos pripažįsta. „Pripažįstu, kad aš 1945 m. balandžio mėn. įėjau į gaują ne kokiais savanaudiškais, plėšikiškais tikslais, o tuo tikslu, kad kovoti prieš Tarybų Sąjungą, kadangi skaičiau Lietuvos prisijungimą prie Tarybų Sąjungos kaip okupaciją ir nesutikau su kai kurių Tarybinės valdžios atstovų veiksmais. Būdamas gaujoje aš skaičiau, kad kovojau už Tėvynės laisvę“, – protokole cituojamas A.Ramanauskas-Vanagas.
Taip pat A.Ramanauskas prisipažįsta, kad veikdamas su partizanais dalyvavo susišaudymuose su operatyvinėmis karinėmis grupėmis, prisipažįsta ir davęs nurodymą užmušti ryšininkę Vėtrą, „kurią mes įtarėme, kad ji buvo provokatorius“, dalyvavęs mirties nuosprendžio priėmime dar keliems „liaudies gynėjams“. Šie prisipažinimai, užfiksuoti tardymo protokole, yra lakoniški – savo veiksmus nei smerkiant, nei jais didžiuojantis.
Toliau tardymo protokoluose tęsiasi tardytojo klausimai ir A.Ramanausko pasakojimas. Tardytoją domina A.Ramanausko veikla, lietuvių pasipriešinimo judėjimo, kurį jis vadina „banditais“ ir „gaujomis“, niuansai, bendradarbiavimas su užsienio žvalgybomis ir taip toliau. Iš dokumento galima susidaryti įspūdį, kad atsakymus į daugelį klausimų tardytojas žino dar jų neuždavęs.
A.Ramanauskui-Vanagui tardymo protokole nuolat priskiriamas tokių terminų kaip „banditinis pogrindis“, „gauja“, „banditiniai junginiai“ ir pan. vartojimas, kartojami kiti įprasti KGB tardymo protokolų posakiai. Rašoma, kad tardymo metu A.Ramanauskas-Vanagas prisipažino „palaikęs nusikalstamus ryšius su amerikiečių žvalgybos agentais“. Vis dėlto SSRS garbinimo ar paties partizanų judėjimo idealų išsižadėjimo jo žodžiuose, kaip juos užrašė stenografuotojas, nėra.
Norint atidžiai perskaityti visus tardymo protokolus, laiko tam tektų skirti daug. Tačiau ir perskaičius atsitiktinai pasirinktus protokolus matyti, kad į klausimus apie savo partizaninę veiklą, partizanų susirinkimus, bendravimą su užsieniu, įtariamų išdavikų teismus ir sušaudymą, A.Ramanauskas-Vanagas atsakinėja išsamiai ir plačiai, tiesa, dažnai pastebėdamas, kad tikrųjų ryšininkų vardų ar kokio nors įvykio aplinkybių nežino ar neprisimena.
Kalinamas partizanų vadas stengėsi pabrėžti visuomet siekęs išvengti nekaltų žmonių aukų.
A.Ramanausko-Vanago įvardytų žmonių nerado už ką teisti
Žmonių, kurie jam ir kitiems partizanams teikė pagalbą ir pas kuriuos slapstėsi, pavardžių A.Ramanauskas-Vanagas, atsakinėdamas į klausimus, įvardina ne vieną.
Vėliau 22 žmonės, kuriuos tardymo metu kaip partizanų pagalbininkus įvardino A.Ramanauskas-Vanagas, išvardinami atskirame puslapyje. Tačiau byla nė vienam iš jų nebuvo iškelta. Tardytojas byloje nurodo, kad 22 žmonių, kurių pavardes įvardino A.Ramanauskas, „nusikaltimai yra mažareikšmiai ir dabartiniu metu jokios visuomeninės grėsmės nesudaro“.
Vienu svarbiausių partizanų žygių tapusį Merkinės užpuolimą, kuriam vadovavo, A.Ramanauskas taip pat atpasakoja gana detaliai. Jam pateikiamų jo paties ranka rašytų dienoraščių ir atsiminimų autentiškumą pripažįsta.
Vartant bylos lapus apima keistas jausmas – nors su partizaniniu judėjimu ir jo kova teko susipažinti dar mokyklos suole, skaitant, kaip apie tuos pačius įvykius pasakoja KGB tardomas ir beveik pasmerktas mirčiai žmogus, pasidaro nejauku.
Verta pastebėti, kad ir tardytojas partizano savo veiksmų paaiškinti beveik neprašo ir klausimų, ar šis gailisi, neužduoda – jam rūpi sausos, faktinės aplinkybės. Todėl dialogas tarp tardytojo ir partizano skaitosi kaip istorijos vadovėlio ir atsiminimų knygos mišinys.
Apkaltino terorizmu
2-ojo bylos tomo pabaigoje užfiksuota, kad 1957 m. liepos 9 d. tardytojas galiausiai baigia tardymus ir paskelbia savo nutarimą pateikti A.Ramanauskui kaltinimą dėl „teroristinės ir diversinės veiklos“.
„Ramanauskas buvo vienas iš vadeivų, siekiančių suvienyti nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotąsias gaujas vieningai kovai prieš Tarybų valdžią Lietuvoje“, – sakoma nutarime.
Tarp partizanui inkriminuojamų keliolikos nusikaltimų – ir ryšių su užsieniu palaikymas, ir diversijos, ir antitarybinių proklamacijų platinimas. Nurodoma, kad A.Ramanauskui tiesiogiai pavaldūs „gaujos dalyviai“ nužudė 500 „tarybinių piliečių“, o visoje Pietų Lietuvoje nužudyta apie 8000 tarybinių piliečių.
Vienas iš tardytojo kaltinimų – kad A.Ramanauskas dar 1941 m., vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo „susikūrusios Druskininkuose taip vadinamos „apsaugos“ kuopos vadu“. Dėl šio kaltinimo A.Ramanauskas nutaria pasiaiškinti detaliau.
A.Ramanauskas labai stengiasi pabrėžti, kad jo vadovaujami būriai imdavosi baudžiamųjų veiksmų, tik kai nebūdavo kitos išeities.
Jis sako, kad buvo kuopos vadu tik tiek, „kiek tai lietė likusio valstybinio turto apsaugą, kokių nors baudžiamųjų veiksmų, nukreiptų prieš tarybinius piliečius, mano vadovaujamas būrys nevykdė“. Vėliau A.Ramanauskas nurodo, kad kai pastebėjo, jog vokiečiai plėšia turtą, neatsižvelgdami į jo būrio kareivius, jis iškart atsisakė būrio vado pareigų ir perėjo dirbti į Druskininkų kurorto valdybą.
Paklaustas, ar prisipažįsta padaręs nusikaltimus, A.Ramanauskas pareiškia dėl nusikaltimų prisipažįstantis dalinai. Jis nurodo išties vadovavęs „teroristinei ir diversinei veiklai“, kiek ji buvo susijusi su „šnipų ir komunistų naikinimu“, bet visomis galimomis priemonėmis priešinęsis nekaltų žmonių žudymui ir pabrėžė, kad netgi šnipų skatino nežudyti, „ten, kur galima“.
Ginčija jis ir pateikiamus skaičius – anot jo, 500 žmonių jo pavaldžių žmonių nužudyta „galėjo būti, bet jis tiksliai nežinąs“, bet 8000, anot jo, tikrai netikslus skaičius.
A.Ramanausko prisipažinime gailestis dar niekur nefigūruoja. Atrodo, kad jis tiesiog nori pataisyti tardytoją dėl kai kur įsivėlusių faktinių klaidų, paaiškinti ir pakomentuoti savo veiksmus, parodyti, kad siekė išvengti mirčių, tačiau ne dėl jų gailėtis.
A.Ramanauskas labai stengiasi pabrėžti, kad jo vadovaujami būriai imdavosi baudžiamųjų veiksmų, tik kai nebūdavo kitos išeities. Partizanai jo parodymuose visur įvardinami kaip „banditai“ ir „gaujų nariai“, bet kiek tai – paties A.Ramanausko žodžiai, o kiek – sovietinės teisėsaugos kalbos specifika, kai kitaip kalbėti apie partizanus nebuvo galima, neaišku.
Toliau byloje nuo 3-iojo tomo pradžios iki 7-ojo tomo vidurio sudėti kiti A.Ramanausko kaltę esą liudijantys dokumentai. Visų pirma, tai liudininkų apklausos. Tarp apklaustųjų buvo tiek paprasti miestelių ir rajonų, kur veikė A.Ramanauskas ir jo būriai, gyventojai, kurie dažnai tvirtindavo nieko nematę ir nieko nežinoję, tiek „liaudies gynėjai“ ir SSRS šalininkai, kurie patvirtindavo A.Ramanauskui ir jo vadovaujamiems būriams inkriminuojamus nusikaltimus, tiek A.Ramanausko apklausų metu minėti jam ir partizanams padėję žmonės. Pastarieji teigdavo A.Ramanausko-Vanago nepažinoję, partizanams nepadėję ir apie jokias slėptuves savo sodybų teritorijoje nežinantys.
Bet KGB rėmėsi ne tik apklausomis: šiuose bylos tomuose gausu ir kitokių dokumentų. Tai ir įvairūs A.Ramanausko-Vanago rašyti laiškai, ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dokumentai, tarpusavio korespondencija ir t. t. bei jos vertimai į rusų kalbą. Taip pat – kitų partizanų, tarp jų ir Jono Žemaičio-Vytauto, tardymo protokolai bei informacija apie jų bylas, partizanų kratų protokolai, jų platinti antitarybiniai atsišaukimai bei eilėraščiai ir t. t.
Iš dokumentų gausos atrodo, kad KGB A.Ramanauską-Vanagą, net jam nedalyvaujant aktyvioje partizaninėje veikloje ne vienerius metus, vertino labai rimtai. Dokumentuose apie Lietuvos partizanų judėjimą, nepaisant gana paniekinamo tono ir nuolatinio įvardinimo „banditais“, „teroristiniais judėjimais“ ir pan., esama nuorodų į gerą partizanų vidinę organizaciją, jų grėsmė vertinama rimtai, partizaninė veikla įvardinama kaip „plati ir aktyvi“.
Vienas įdomiausių aptiktų byloje dokumentų – 1956 m. rugsėjo 4 d. KGB raštas, įteiktas artimiems A.Ramanauskui žmonėms. Šiame dokumente A.Ramanauskas su šeima primygtinai raginamas pasiduoti, sakoma, kad apie jo veiklą žinoma viskas. Jo žmonai ir dukrai skelbiama besąlygiška amnestija ir teigiama, kad joms už ryšius su partizanais negresia jokia atsakomybė ir bausmės, o A.Ramanauskas yra kviečiamas personaliai kreiptis į LTSR aukščiausiąją tarybą – tokiu atveju KGB žada paremti ir jo amnestijos prašymą. Tačiau, kaip rodo istorija, A.Ramanauskas-Vanagas KGB vilionėms nepasidavė.
Teisme kalbėjo kitaip – sovietiniais štampais
Galiausiai 7-ojo tomo viduryje fiksuojama tardymo pabaiga ir skelbiama kaltinamoji išvada. Čia A.Ramanauskas-Vanagas įvardinama „nacionalistinio pogrindžio vadeiva“, jam iškeliama 20 kaltinimų ir nurodoma, kad byla perduodama LTSR Aukščiausiajam teismui.
Antrojoje 7-tomo pusėje saugomi dokumentai, susiję su A.Ramanausko-Vanago teismu – liudytojų šaukimai, protokolai ir t. t. Teismo posėdis, kurio metu buvo teisiamas A.Ramanauskas, įvyko 1957 m. rugsėjo 24 d. Ne visi kviesti liudytojai atvyko, bet tai posėdžiui įvykti nekliudė.
Tardymo metu jokio gailesčio nerodęs A.Ramanauskas-Vanagas posėdyje jau kalba kitaip. Jis nurodo „ėjęs klaidingais keliais“ ir „vedęs neteisingą kovą“.
„Prieš eilę metų ją laikiau teisinga. Tačiau mano įsitikinimai pradėjo svyruoti, kada pamačiau vaisius, kuriuos davė tarybinė valstybė ir nuo 1951 m. nutraukiau kovą“, – sako A.Ramanauskas. Jis sakosi „teoriškai pripažinęs komunistų programą“ nuo pat pradžių, bet į pogrindį pasitraukęs, nes jį paveikė žiaurios priemonės, kuriomis ji buvo įgyvendinama. Visgi, anot teismo protokolo, A.Ramanauskas vėliau supratęs, kad tarybinė valdžia Lietuvoje vystosi gerai.
Gavęs paskutinį žodį, A.Ramanauskas sako besigailintis „savo padarytų klaidų“ ir prašė sušvelninti bausmę, kad galėtų „prisikelti naujam gyvenimui“. Tvirtina mirties nebijantis, bet taip atvirai šnekantis ir nusikaltimus pripažįstantis būtent todėl, kad jo požiūris pasikeitė. Kai kurios jam čia priskiriamos frazės apie „pritarimą komunistinei teorijai“ ir „buvusią dvarininkų Lietuvą“ išties skamba kaip iš komunistinio vadovėlio.
„Man vadovavo neteisingai mano suprastas Tėvynės meilės jausmas, savo širdimi aš visada pritariau komunistinei teorijai (...). Gailiuosi savo padarytų klaidų, manau, kad likusiu savo gyvenimu jas išpirksiu, todėl kreipiuosi į Aukščiausiąjį Teismą, atvira širdimi prašau mano bausmę švelninti, kad greičiau prisikelčiau naujam gyvenimui. Aš pamačiau, kad tikras kelias ir yra tas, kuriuo žengia Tarybinė Lietuva“, – sako A.Ramanauskas-Vanagas. Būtent šiuos jo žodžius citavo ir R.Vanagaitė.
Verta pastebėti, kad teismo posėdis ir A.Ramanausko pasisakymai jame, skirtingai negu daugelis kitų byloje esančių dokumentų, buvo stenografuotas ranka, o ne mašinėle: dėl to ne vienoje vietoje įskaityti ne pačiu dailiausiu raštu pasižymėjusios posėdžio sekretorės raštą yra sunku.
Tolesni dokumentai fiksuoja, kaip A.Ramanauskui-Vanagui malonė suteikta nebuvo ir jis buvo nuteistas sušaudyti.
Nuo 8 iki 20 bylos tomo pateikiama kita bylos medžiaga – įvairūs LLKS ir A.Ramanausko-Vanago dokumentai, įsakymai, pranešimai ir t.t., A.Ramanausko-Vanago ir jo bendraminčių spausdintų antitarybinių laikraščių tekstai, antitarybinės karikatūros, apsakymai.
Istoriko ar istorijos entuziasto rankose ši byla gali tapti tikru informacijos apie lietuvių pasipriešinimą sovietinei okupacijai lobynu, nors ir sukauptu gana neįprastoje vietoje.
Kaip atrodė „bandymas nusižudyti“?
Prie bylos yra prisegti ir operatyviniai KGB bylos dokumentai. Viename jų teigiama, esą ligonis „bandė nusižudyti“.
Byloje, tiesa, tik rusų kalba galima rasti ir jau ne kartą pastarosiomis dienomis Lietuvos žiniasklaidos cituotą partizanai.org skelbtą medicininės apžiūros dokumentą. Partizanų vadas į medikų rankas pateko praėjus vos kelioms valandoms nuo jo sulaikymo Kaune.:
„Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko g. 1918 m. pristatytas į kalėjimo Nr.l chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje. Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kr. spaudimas 60/40. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raišti pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos – plati plėštinė žaizda, padengta kraujo krešuliais.
Dešinė akis padengta hematoma ant viršutinio voko, t.p. ant voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi, siekiančios akį: daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda. <...> Ant lytinių organų pastebėta: dešinėje mašnos pusėje didelė plėštinė žaizda ir kairėje pusėje žaizda, nėra abiejų kiaušinėlių, sėklidžių kanalėlių. Padaryta chirurginė operacija pašalinant negyvus audinius, sustabdytas kraujoplūdis. Mašnos žaizdos užsiūtos ketguto siūlais.
Operacijos metu komplikacijų nebuvo. Po operacijos sąmonė liko neaiški, nors operacijos metu ligonis reagavo į skausmą. Sąmonę atgavo 1956 m. Spalio 13 d. Pastaruoju metu pravedamas gydymas: antibiotikai, vaistai širdžiai, perrišimai.Ligonį konsultavo spec. gydytojas okulistas, nes pas kalinį Ramanauską daug durtinių žaizdų ant dešiniojo voko ir akies, galimas dešinės akies regimojo nervo pažeidimas. Kraujo išsiliejimas į akį. Paskirtas gydymas. Pooperacinis periodas normalus, be komplikacijų, nors laiko praėjo dar labai mažai. Ligonis taisosi.
Pooperacinė diagnozė: Trauminis šokas. Plačios mašnos žaizdos, nėra mašnos turinio. Aštrus kraujoplūdis. Durtinės žaizdos ant dešinės akies. Savęs sužalojimas. Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2-3 savaičių.“
Istorikė: vertinant A.Ramanausko pasisakymus svarbu suvokti aplinkybes
Ar A.Ramanauskas išties ištarė visus žodžius, kurie jam priskiriami KGB byloje? Jei taip, kas jį paskatino juos ištarti? Klausimus apie tai 15min nusiuntė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC). Į juos atsakė centro vyresnioji istorikė, VU Istorijos fakulteto doktorantė Enrika Žilytė.
Pasak E.Žilytės, net jei teismo protokole A.Ramanausko žodžiai neužfiksuoti visiškai tiksliai, išties gali būti, kad jis pasakė kažką panašaus į tai, kas užfiksuota. Bet, pabrėžia istorikė, vertinant šią citatą labai svarbu suprasti kontekstą.
„Turime nepamiršti, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas ne miške, bunkeryje, partizanaujantis ar gyvenantis nelegaliai, tačiau civiliškai – 1956 m. Kauno mieste. Tuomet partizanų karas buvo jau pasibaigęs, trumpalaikėje perspektyvoje – pralaimėtas, miškuose slapstėsi tik pavieniai kovotojai. A.Ramanauskas turėjo šeimą ir namus, jis turėjo, ką prarasti.
Mano nuomone, tai buvo paskutinis Vanago bandymas, ėjimas va bank pakeisti likimą ir kada nors pamatyti tai, kas jam buvo likę svarbiausia – šeimą. (...) Šioje vietoje labai svarbu už kiekvieno partizanų vado, herojaus, visų pirmiausia matyti žmogų. Toks požiūrio kampas padėtų mums ne tik geriau suprasti itin painią ir sudėtingą laisvės kovų istoriją, partizanų likimus, bet ir būti atsparesniems įvairiems bandymams juos juodinti“, – pabrėžia E.Žilytė.
Šioje vietoje labai svarbu už kiekvieno partizanų vado, herojaus, visų pirmiausia matyti žmogų. Toks požiūrio kampas padėtų mums ne tik geriau suprasti itin painią ir sudėtingą laisvės kovų istoriją, partizanų likimus, bet ir būti atsparesniems įvairiems bandymams juos juodinti.
E.Žilytės teigimu, pati savaime A.Ramanausko-Vanago byla, nepaisant didžiulės apimties ir daugybės priedų, savo sandara yra gana standartinė KGB baudžiamoji byla, nedaug besiskirianti nuo kito partizanų vado – J.Žemaičio – bylos.
„Tiek tardymo laikas, tiek pačių protokolų, įvairių raštų pobūdis, partizanų vadams – J.Žemaičiui ir A.Ramanauskui užduodami klausimai iš esmės yra labai panašūs. Kaip beje, ir vadų atsakymai. Abu jie, tardomi gana išsamiai ir nuosekliai pasakojo apie partizaninį judėjimą, organizacinių struktūrų formavimą ir panašiai. Tiesa, prabėgus maždaug pusmečiui nuo tardymo pradžios J.Žemaitis savo tardymo protokolų nebepasirašinėjo“, – teigė E.Žilytė.
Istorikė atkreipė dėmesį, kad siekdami sulaikyti ginkluoto pogrindžio dalyvius, ypač judėjimo vadus, KGB agentai stengdavosi išnaudoti ir panaudoti ypač didelį spektrą poveikio priemonių, todėl bandymas paskatinti A.Ramanauską pasiduoti neva amnestuojant jo šeimos narius buvo viena iš jų.
„Kaip žinome, A. Ramanausko žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo nuteista ir išvežta į lagerį. Tad akivaizdu, kad skatinimai prisipažinti ar išduoti tebuvo tik akių dūmimas, vien tam, kad sovietų saugumas galėtų išgauti kuo daugiau juos dominančios informacijos“, – sako E.Žilytė.
Pasak istorikės, tiksliai apibūdinti A.Ramanausko tardymo sąlygų remiantis vien dokumentais negalima, tačiau žinoma, kad pačioje tardymo pradžioje A.Ramanauskas-Vanagas buvo smarkiai sužalotas.
„Iš kitų asmenų, laisvės kovų dalyvių, patyrusių sovietų saugumiečių tardymus, atsiminimų žinome, kad neretai procesas būdavo itin sekinantis ir gniuždantis, buvo stengiamasi padaryti viską, kad tardomasis palūžtų, kuo daugiau papasakotų, kartais – net prisipažintų apie tai, ko iš tiesų jis nepadarė“, – teigė E.Žilytė.
Byloje minimas A.Ramanausko „bandymas nusižudyti“, pasak istorikės, buvo viena įprastų KGB praktikų kalbant apie asmenis, kurie neatlaikydavo kankinimų.
„Iš šiomis dienomis viešojoje erdvėje ne kartą pasirodžiusių nuoseklių, smulkmeniškų ir itin žiaurių A. Ramanausko-Vanago sužalojimų aprašymų akivaizdu, kad to pats žmogus sau net negalėtų padaryti, juo labiau neturėdamas pagalbinių priemonių. Galiausiai, bandydami nusižudyti žmonės įprastai pjaunasi venas, bando pasikarti, bet ne išsikastruoja ar išsiduria sau akį. Tuo metu, kai buvo tardomas A. Ramanauskas, kankinimai, KGB žargonu, „poveikio priemonės“, oficialiai netgi buvo uždrausti. Tačiau parašyti, kad kalinys mirė nuo širdies ligos ar nusižudė, kai išties asmuo tiesiog neatlaikydavo kankinimų, buvo įprasta praktika“, – kalba E.Žilytė.
Tuo metu, kai buvo tardomas A.Ramanauskas, kankinimai, KGB žargonu, „poveikio priemonės“, oficialiai netgi buvo uždrausti. Tačiau parašyti, kad kalinys mirė nuo širdies ligos ar nusižudė, kai išties asmuo tiesiog neatlaikydavo kankinimų, buvo įprasta praktika.
Istorikės teigimu, faktas, kad A.Ramanausko tardymo metu įvardintiems jam padėjusiems asmenims kaltinimai nepareikšti, leidžia manyti, kad būtent šiuos asmenis A.Ramanauskas įvardijo neatsitiktinai – norėdamas suklaidinti, nukreipti tardytojų dėmesį.
„Jis jiems lyg ir kalbėjo, parodymus davė, tačiau jokios naudingos informacijos nesuteikė. Taip pat gali būti, kad dalis tų asmenų galėjo būti jau nuteisti, o galbūt gyvenantys kitu vardu ir pavarde“, – svarstė E.Žilytė.
Ar, jei KGB išties būtų užverbavusi sulaikytą A.Ramanauską, jis būtų turėjęs šansų išsigelbėti? E.Žilytės teigimu, tokių šansų nebuvo.
„Baudžiamojo proceso metu 1956-1957 m. ir po jo Vanago kaip sovietų agento panaudojimo galimybės jau buvo gana ribotos – laisvės kovos jau buvo nuslopintos, absoliuti dauguma vadų žuvę ar nuteisti. Sovietams pilnai užteko tardymo medžiagos, parodomojo teismo proceso ir jo metu skirtos aukščiausios mirties bausmės sušaudant, kad galėtų šnekėti apie „brolžudiškus banditų veiksmus“, „banditų sunaikinimą“ ir sovietinio teisingumo pergalę“, – sakė E.Žilytė.
Kalbėdama apie galimą A.Ramanausko dalyvavimą Holokauste, E.Žilytė pažymi, kad LGGRTC tyrėjas dr. Arūnas Bubnys yra atlikęs nuoseklų ir išsamų tyrimą apie 1941 m. Holokaustą Alytaus apskrityje, kurio metu jokių duomenų apie A. Ramanausko dalyvavimą Holokauste nerasta. Šiandien jos teigimu, Centras neturi jokio pagrindo tuo abejoti ar iš naujo kelti šį klausimą.