Žiūrint iš šalies, šiame etape V. Uspaskichas įveikė ir Prezidentę, ir premjerą. Tačiau visi skaičiuoja savo žingsnius į priekį ir tada kyla klausimas – ar paaukojus figūrą galima laimėti partiją? Bet kad tuo V. Uspaskicho mėginimai įrodyti savo reikšmingumą bei prieš Seimo rinkimus pakelti stipriai kritusius partijos reitingus nesibaigs, neabejoja beveik niekas.
Prezidentės ir premjero nuomonės pasikeitė
Europos Parlamente praradęs teisinę neliečiamybę, artėjant gegužės 18-ajai, kai Apeliacinis teismas imsis Darbo partijos bylos, V. Uspaskichas triukšmingai ėmėsi pertvarkos ne tik partijoje, bet koalicinėje Vyriausybėje. Į Darbo partijos pirmininkus pasiūlytas vos prieš porą mėnesių iš partijos „Tvarka ir teisingumas“ pasitraukęs jos pirmininko pavaduotojas Valentinas Mazuronis. O iš Ministrų kabineto atšauktas švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis. Tokie V. Uspaskicho manevrai pašokdino premjerą. Panašu, kad tai netikėta buvo ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Pirmadienį šalies vadovė sakė, kad yra prasčiau dirbančių šios partijos deleguotų ministrų, nei D. Pavalkis: „Manyčiau, kad paskubomis spręsti šio ministro ateities nereikėtų, juolab kad yra ir prasčiau dirbančiųjų Ministrų kabinete. Gerokai prasčiau. Jis buvo pakankamai savarankiškas, nepasidavė spaudimui dirbti kaip Darbo partijos įdarbinimo UAB`as. Manau, daugiau problemų yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, o ne Švietimo [ministerijoje].“
Negana to, Prezidentė pareiškė, kad atsistatydinus D. Pavalkiui, kitą ministrą rinksis tik iš trijų pasiūlytų kandidatų, o ne iš vieno Vydo Gedvilo, kaip pranešė Darbo partija. Tačiau po trijų dienų V. Uspaskicho veiklos metodus palyginusi su kriminalinio pasaulio metodais, tuo pačiu metu dėl Algimantos Pabedinskienės toną sušvelnino: „Šios kadencijos liko pusantrų metų, darbų yra daug. Ministerija palyginti nėra stipri. Bet politinė valia ir ministrės asmeninis įsipareigojimas yra svarbus. Tokį patikinimą gavau ir manau, kad ministrė gali tikrai toliau dirbti.“
Tiesiogiai atsakingas už Ministrų kabineto formavimą premjeras po susitikimo su D. Pavalkiu taip pat pareiškė paramą jam.
„Norint vadovautis žmogiškumo kriterijais turi būti aiškiai pasakyta, dėl ko priimami politiniai sprendimai, – politiniuose žaidimuose aš nedalyvauju“, – sakė Algirdas Butkevičius.
Tačiau išaušus kitai dienai A. Butkevičius poziciją taip pat pakeitė ir pranešė, kad Švietimo ministerijos veikloje matąs trūkumų. Po tokių pareiškimų švietimo ministrui liko vienas kelias – atsistatydinti. O premjeras tada jau pareiškė, kad kito kelio ir negalėjo būti, kaip tik atsistatydinimas: „Jeigu nėra pasitikėjimo ir palaikymo iš partijos vadovybės, kuri deleguoja, tai manau, sprendimas yra teisingas.“
Sukelti triukšmą buvo naudinga
Politologė Jūratė Novagrockienė sako, kad D. Pavalkis V. Uspaskicho nemalonę užsitraukė dėl konjunktūrinių dalykų.
V. Uspaskichui taip pat buvo naudinga sukelti triukšmą ir taip vėl atkreipti dėmesį į save ir partiją.
„Darbo partijai visą laiką buvo būdinga tai, kad ministrai, atėję į vieną ar kitą ministeriją, sudarydavo sąlygas priimti savo politinės partijos atstovus ir, matyt, D. Pavalkis tiesiog per mažai vykdė tą funkciją“, – teigia J. Novagrockienė.
Pasak politologės, V. Uspaskichui taip pat buvo naudinga sukelti triukšmą ir taip vėl atkreipti dėmesį į save ir partiją. Tam net pasitelktas šantažas, kad neatsižvelgus į reikalavimus, valdančioji koalicija gali būti išardyta. Tačiau politologė netiki, kad Darbo partija trauktųsi iš valdančiosios koalicijos. Taip ji prieš rinkimus prarastų ir įtaką, ir tribūną. O savivaldos rinkimai rodo, kad ši politinė jėga apskritai gali prarasti galimybę kada nors dalyvauti formuojant Vyriausybę.
Grasinimais trauktis iš koalicijos netiki ir socialdemokratų garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas.
„Darbiečiai“ jokiu būdu nebūtų išėję iš koalicijos, net jei ministras D. Pavalkis būtų palaikytas ir paliktas. Nes „darbiečiams“ išeiti iš koalicijos reiškia parodyti rinkėjams, kad jie griauna valstybės stabilumą. Kad V. Uspaskichas mėgsta visokias intrigas, tai čia niekam ne naujiena“, – sako A. Sakalas.
Politologas Vincentas Vobolevičius teigia, kad Darbo partijai naudinga oponuoti ir kelti skandalus, taip telkiant savo elektoratą. O konfliktai su Prezidente dar labiau atkreipia dėmesį į Darbo partiją, kuri šiame konflikte gali rasti palaikančių balsų. Taip būtų galima paaiškinti, kodėl Prezidentė, užsiminusi apie prastą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiklą, vėliau pakeitė nuomonę.
„Man atrodo, pirminis instinktas konfrontuoti su Darbo partija buvo gana greitai pakeistas pragmatiniu išskaičiavimu, kad šiuo atveju konfrontacija su Darbo partija sudarytų daugiau problemų, nes suteiktų Darbo partijai galimybę geriau pasirodyti rinkimuose, teisinant savo neveiklumą Prezidentės spaudimu.
V.Uspaskichui reikia, kad jį vadintų kriminalistu aukščiausi šalies pareigūnai, tada jis galėtų sakyti: mane muša, mane skriaudžia, dėl to aš negalėjau įgyvendinti savo pažadų.
To V. Uspaskichui ir reikia. V. Uspaskichui reikia, kad jį vadintų kriminalistu aukščiausi šalies pareigūnai, tada jis galėtų sakyti: mane muša, mane skriaudžia, dėl to aš negalėjau įgyvendinti savo pažadų“, – mano ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas V. Vobolevičius.
Politologas sako, skirtingai nei Prezidentei, A. Butkevičiui dideli konfliktai kenktų jo, kaip stabilaus gerovės premjero, įvaizdžiui. Todėl jis vengia konfrontacijos su Darbo partija. Pasak socialdemokratų garbės pirmininko A. Sakalo, A. Butkevičius nenori pyktis ir su Prezidente. Jis stengiasi laikytis vidurio linijos. Na, o V. Uspaskichas, panašu, sumaištį kels toliau.
„Jis bando kovoti, bando parodyti visuomenei, koks yra svarbus. Na, ir iš tikrųjų jis parodė, kad gali nugalėti ir Prezidentę, ir A. Butkevičių. Dėl teismo tai, aišku, jam kailis dega“, – teigia A. Sakalas.
Pasak politologo V. Vobolevičiaus, skandalu su švietimo ministru Darbo partijai pavyko užimti neblogą strateginę poziciją. Todėl Darbo partijos keliamų skandalų sulauksime dar ne vieno.
