– Teigiate, kad Vakarų civilizacija kuria „totalinės baimės ir teroro imperiją“. Kuo remiasi šis jūsų teiginys?
– Anksčiau žmogus bijojo Dievo ar Šėtono. Šiandien jis bijo kur kas daugiau – baimės imperijos perimetras išsiplėtė iki begalybės. Televizorius ir kompiuteris pirmiausia yra baimės mašina, kiekvieną dieną gąsdinanti ir terorizuojanti žmones: per pasaulį nusiris finansų krizė, išsiverš ugnikalnis, užpuls kiaulių gripas, susprogdins teroristai, pakils naftos kainos, įkąs erkė, apsikrėsi AIDS, prarasi darbą, susirgsi vėžiu ir t. t. Tai litanija, pagrįsta gerai žinomu totalitarinės propagandos principu „non stop“ (liet. k. „be sustojimo“). Šiandien žmogus bijo net lašinius valgyti, nes jam bandoma įteigti, esą juose esama baisaus nuodo – cholesterolio. Tokio teroro neatlaiko ne tik maži žmogeliai, kurių yra dauguma, bet ir stiprūs žmonės. Neseniai supratau, kad reikia sąmoningai vengti sielą naikinančio informacijos srauto, pasak F.Dostojevskio, paverčiančio žmogų drebučių gniužulu.
Nuolat gąsdinamam žmogui natūraliai iškyla klausimas: „Kodėl aš gyvenu, kokia tos baimės prasmė?“ Tuomet jis eina pas astrologą, kunigėlį, psichoanalitiką, kurie paaiškina, kokia yra toji gyvenimo prasmė.
Taigi nuolat gąsdinamam žmogui natūraliai iškyla klausimas: „Kodėl aš gyvenu, kokia tos baimės prasmė?“ Tuomet jis eina pas astrologą, kunigėlį, psichoanalitiką, kurie paaiškina, kokia yra toji gyvenimo prasmė. Žinoma, už pinigus. Iš prasmės klausimo daromas pats bjauriausias verslas. Ir tie, kurie šį verslą daro, yra parazitai. Jie naudojasi žmonių silpnybėmis, menkumu, niekšybėmis, baime. Dabartinė ekrano ideologija, kurią vadinu videologija, puikiai surėdyta: visą laiką gąsdinkime, tuomet žmonės mums mokės už tai, kad duotume jiems išrišimą. Lygiai taip pat, kaip bolševikmečiu. Tada taip pat vyko totalinis žmonių gąsdinimas, tik buvo gąsdinama truputėlį kitaip. Bet esmė ta pati.
– Apibendrindamas filosofo Albert'o Camus knygą „Sizifo mitas“ sykį rašėte: „Tokia ta paprasta tiesa – pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“ Ar šis teiginys atspindi ir jūsų nuomonę?
– Tik „išganytojai“ gali kalbėti už visus ir dovanoti visiems prasmę. Aš galiu pasakyti tik tai, ką patyriau pats. Sendamas suvokiau, kad jokios prasmės mano gyvenimas galų gale neturi. Klasta čia ta, kad iš viso gali iškilti „prasmės“ klausimas. O šis klausimas iškyla tik todėl, kad egzistuoja toks žodis kaip „prasmė“. Graikai ar romėnai šio klausimo nekėlė. Jei neklystu, nei graikų, nei lotynų kalboje žodis „prasmė“ neegzistuoja. Tai krikščionių ir naujųjų laikų „išganytojų“ išradimas.
Krikščionys sako, kad žemė – tai ašarų pakalnė, Šėtono karalystė. Esą čia viskas yra niekai, čia tik pasirengimas pomirtiniam gyvenimui. Esą visa prasmė danguje, beprasmybė – žemėje. Modernusis šio teiginio variantas: prasmingai žmogus gyvens tik socializme. „Postmodernusis“: laimingą ir prasmingą žmogų padarys tik laisvoji rinka, kapitalizmas ir „žinių visuomenė“.
Mano įsitikinimu, tai yra kūdikiški seiliojimaisi. Toks mąstymas apgailėtinas: esą kažkur, kažkaip ir kažkada esama Kažko, kas mus išganys, todėl tas Kažkas yra prasmė. Ne mano reikalas, galbūt Kažkas ir yra ar bus, bet man jis visiškai nerūpi, nes aš niekaip negaliu to Kažko paversti kuo nors konkrečiu, akivaizdžiu ir dabartiniu. Nėra ten, kažkur, prasmės, o čia beprasmybės. Visa prasmė, jei ji apskritai egzistuoja, yra čia ir dabar, šią akimirką ir šioje vietoje. Visa kita – tai dūmai, migla ir vėjas.
Reikia stengtis apskritai sunaikinti prasmės sąvoką ir prasmės klausimą. Šią mintį suformuluosiu paradoksaliai: prasminga yra ta akimirka, kai prasmės klausimas išnyksta. Kai pasineri į pasaulį ir labai intensyviai įeini į sąlytį su juo, nebelieka jokios „prasmės“. Vadinasi, prasmės „prasmė“ yra beprasmybė.
A.Camus klausia: kokia yra galutinė gyvenimo prasmė? Bet štai spąstai: galima atsakyti, kad galutinė gyvenimo prasmė yra mirtis, nes gyvenimas neišvengiamai baigiasi mirtimi. Kodėl? Todėl, kad mirusį žmogų paguldo į grabelį ir jis gali būti tikras, kad ten, amžinosios Nirvanos namelyje, jam jokie prasmės klausimai neiškils. Kape žmogus yra tobulos būsenos – nebūtyje, lygiai kaip ir prieš gimdamas. Kita vertus, klausimas apie žmogaus gyvenimo prasmę prilygsta klausimui, ar laukų ramunė svarsto apie gyvenimo prasmę, ir ar mes turime teisę klausti, ar prasmingas ramunės žydėjimas. Juk tai skamba absurdiškai. O kuo žmogus skiriasi nuo ramunės? Kaip sako Williamas Faulkneris, tik vienu bruožu – jis už ją daug kvailesnis. Aš pridursiu: ji už mane kur kas gražesnė.
Prasmės klausimas apskritai yra beprasmiškas. Jau vien todėl, kad į jį negalima atsakyti kalba. Tai kilę iš krikščioniškos tradicijos, kai tikima, kad kalba viską gali ir kad kalba galima atsakyti net į bekalbius klausimus. Kitaip tariant, jūs manęs paklausiate, kokia yra gyvenimo prasmė, o aš, „išganytojas“, jums atsakau. Tačiau niekas kalba negali atsakyti apie tauraus gesto, drąsaus žingsnio, mylinčio žvilgsnio, džiaugsmo, aiškaus pamatymo, palaimos, liūdesio ar nevilties, žydinčios obels ar baltųjų debesų prasmę. Kalba čia yra absoliučiai bejėgė.
– Kas yra „išganytojai“, esą žinantys gyvenimo prasmę?
– Į klausimą apie gyvenimo prasmę atsakyti gali tik šarlatanai. Šarlatanais vadinu mahatmas, guru, visų veislių ideologus, išganytojus, astrologus, sektantus, propagandistus, partijų sekretorius ir pan. Jie yra šarlatanai, nes prisiima aukštesnės būtybės vaidmenį. Jie žvelgia į žmones tarsi į avinus ir sako: „Aš tau pasakysiu, kokia yra tavo gyvenimo prasmė.“ Bet kas jie tokie? Ar ne tie patys žmonės, ne tie patys mirtingieji, ne tie patys avinai?
Viena iš geriausių minčių yra ta, kad reikia atsisakyti ne pačių protingiausių žmonių mums primestos „prasmės“ iliuzijų. Fiureriai, marksistai, hitleriai, stalinai – jie neva žinojo. Jie sakė: „Aš tau pasakysiu, kokia yra tavo gyvenimo prasmė, o jeigu tu nepriimsi to, ką aš tau sakau, aš tave ištremsiu į Sibirą arba ant kuolo pamausiu. Nes tu nežinai prasmės, o aš ją žinau.“ Tie šarlatanai teroristiškai primeta savo kalbinius prasmės modelius tiems, kuriuos jie iš esmės niekina. Prasmės klausimas yra bjaurus ir pavojingas, todėl jį apskritai geriausia būtų užmiršti.
– Kodėl žmonės leidžia, kad jiems kas nors primestų neegzistuojančios prasmės iliuziją?
– Kada ir kaip kyla klausimas apie prasmę? Kai žmogus jaučiasi blogai, kai jį kamuoja depresija arba nevirškina skrandis. Kai jam gera, šis klausimas apskritai nekyla. Labai mėgstu W.Faulknerio pasakymą: „Mes visi esame nelaimingi kalės vaikai.“ O nelaimingam kalės vaikui reikia prasmės.
Žmonės yra silpni ir nelaimingi. Neretai jie yra paprasčiausi nevykėliai: sutrikę, bailūs, pikti, pavydūs, gobšūs, įtarūs. Jiems visą laiką reikia vado, kuris gyvena arba danguje, arba čia, žemėje. Šiuo metu – ekrane. Toks žmogus sako: „Pasakyk man, kokia yra gyvenimo prasmė, nes aš nelaimingas. Jeigu tu man pasakysi, aš neliksiu skolingas.“ Na, Sai Baba ir pasako, todėl ir važinėja auksiniu automobiliu.
– Jeigu žodį „Dievas“ pavyktų užmiršti, ar kartu su juo iš žmonių gyvenimo pasitrauktų ir prasmės ieškojimo poreikis?
Nėra ten, kažkur, prasmės, o čia beprasmybės. Visa prasmė, jei ji apskritai egzistuoja, yra čia ir dabar, šią akimirką ir šioje vietoje. Visa kita – tai dūmai, migla ir vėjas.– Religijos visada buvo ir bus. Skiriasi tik jų pavadinimai. Tačiau dabar yra daug žmonių, atitolusių nuo tradicinių religijų. Tai ką žmogelis, kai jam būna blogai, daro šiandien? Jis eina pas psichoanalitiką, astrologą ar kurios nors partijos sekretorių. Tai yra pas postmodernųjį šamaną, kuris jam paaiškina, ką reikia daryti, kad būtų gera.
Šamanas, plačiąja šio žodžio prasme visais laikais ir visur buvo ir yra centrinė figūra. Kurioje nors Papua Gvinėjos gentyje jis, apsikarstęs blizgučiais, muša būgnelį ir burba beprasmes mantras. Civilizuotose valstybėse šamanas sėdi blizgančiame kabinete už stiklinio stalo, išsikviečia pacientą ir aiškina jam, kokia yra jo gyvenimo prasmė. Kvakiutlių šamanui genties žmogus neša pačią didžiausią pagautą žuvį, ekspertui – pinigus.
– Žmogus yra laisvas rinktis. Tai, kad jis pasirenka kieno nors siūlomą gyvenimo prasmės suvokimą, yra jo laisvės išraiška.
– Laisvė yra ne tik privilegija, bet ir nelaimė. Paradoksas toks: tik laisva būtybė gali būti pavergta. Augalų ir gyvūnų pasaulyje nėra nei laisvųjų, nei vergų. O „laisvai pasirinkęs“ kokio nors šamano idėjas žmogus tampa dvigubai kvailas. Šarlatanas žmogui įteigia keletą auksinių tiesų ir jis, tarsi pakerėtas jų, apanka. Žmogui tarsi uždedamas antsnukis. Tokie žmonės nieko nebemato. Toks aklumas gimdo patį bjauriausią dalyką – fanatizmą, t. y. neapykantą tiems žmonėms, kurie mato pasaulį kitaip nei tu, ir įsitikinimą, kad tu vienintelis esi teisus.
– Klausantis Jūsų susidaro įspūdis, kad žmonija visiškai neevoliucionuoja ir kad XXI amžiaus žmogus tebėra tas pats, daugybę dievų garbinęs „laukinukas“?
– Manau, prieš du tūkstantmečius gyvenęs žmogus buvo protingesnis už šiandien gyvenantį žmogų. Jis turėjo daug mažiau kliedesių ir fantazijų, t. y. mažiau „informacijos“. Graikas bijojo Dzeuso ar Erinijų, mes bijome ir Dzeuso, ir Osamos bin Ladeno, ir Švenčiausios Trejybės, ir įvairiausių naujųjų laikų „dievų“: socializmo, laisvosios rinkos, gangsterių, atominių bombų, juodųjų skylių, majų kalendorių, meteoritų, Didžiųjų Sprogimų... ir taip iki begalybės.
Nemanykime, kad šamanas iš Amazonijos džiunglių kur nors dingo. Jis yra mumyse. Mes niekur negalime nuo jo pabėgti. Net kai sakome, kad netikime Dievu, krikščionybė vis tiek yra mumyse. Visos tūkstantmečių baimės pereina į kalbą ir joje pasilieka, o ekranas jas mums primeta. Tuo požiūriu vyksta žmonijos degradacija. Baimės erdvė visą laiką plečiasi lygiai tiek, kiek plečiasi informacijos erdvė. Kuo daugiau „dievų“ ir kuo daugiau tiesų, tuo didesnė baimės erdvė ir tuo daugiau nelaimingų žmonių. Kai Didžioji Paslaptis virsta milijonais mažų tiesų, iš kiekvienos tokios „tiesos“ į mus dėbso Siaubo akys.
Prasmės klausimas, kaip teorinis, kalboje kristalizuotas klausimas, iškyla tada, kai pradeda kauptis tūkstančiai įvairiausių „dievų“, kai vienas pradeda sakyti: „Aš būsiu budistas“, kitas: „Aš būsiu krikščionis“, trečias: „Aš būsiu socialistas“, ketvirtas: „Aš būsiu vegetaras“, dešinysis, naujesnis kairysis ir t. t. Kuo daugiau „dievų“ plačiąja prasme, tuo daugiau baimės.
Būgštauju, kad tiek kvailių, kiek yra dabar, nebuvo jokioje ankstesnėje kultūroje ar civilizacijoje. Mes juk esame pavergti kvailinimo ir baimės pumpavimo mašinos – ekrano. Negerai, kai nuolat didėja kvailių skaičius.
– Jei žmonijai vis dėlto pavyktų ištrinti „prasmės“ sąvoką ir sunaikinti klausimą apie gyvenimo prasmę, ar, Jūsų manymu, pasaulyje atsirastų daugiau harmonijos?
– Harmonijos niekada nebus, bet jei taip atsitiktų, žmonės taptų truputį laimingesni. Atsirastų daugiau ramybės, pakantumo, gerumo, atlaidumo, sveiko proto. Pakantumas atsiranda tą akimirką, kai pamatai stulbinamą pasaulio įvairovę. Kiekviena gėlelė, kiekviena žolelė, muselė ir gyvasties bangelė yra vis kitokia, unikali, nepakartojama. Ir kaip puikiai jos sutaria. Taip pat yra ir su žmonėmis: jeigu nebūtų vienos tiesos ar vienos „prasmės“, mes ramiau žiūrėtume į kitą žmogų nepriklausomai nuo to, kokia yra jo odos spalva, simpatijos ir antipatijos, psichologija ar įsitikinimai. Nieko geriau negalima sumąstyti, negu yra pasakęs Sokratas: pamatinis dalykas, kai ateini į susitikimą su pasauliu ir kitu žmogumi, yra ironija. Svarbiausia – ironija savęs paties ir savo stabų atžvilgiu.
Žmogus yra mirtingas, ribotas, jo horizontas yra siauras. Toks jau jis yra nepriklausomai nei nuo jo socialinės padėties, nei nuo išsilavinimo, nei nuo talento. Netgi priešingai: kuo šviesesnis mėnulis, tuo tamsesnė jo neregimoji pusė. Jei nebūtų gyvenimo prasmės klausimo ir prasmės „profesionalų“, manau, pasaulyje tikrai būtų geriau gyventi. Tiesiog smagiau.
Ačiū už pokalbį.
