– Jūsų partijoje...
– Gal tarkime „tu“ vienas kitam.
– Gerai. Vis tiek esame kartu dirbę, ką čia beapgaudinėsi.
– Ačiū.
– Tautos prisikėlimo partijoje, panašiai, kaip ir dabar didžiausią frakciją turinčioje LVŽS, buvo daug politikos naujokų, tai manau, kad pats esi tas žmogus, kurio galiu klausti – ar argumentas, kad Seimas bus mažesnis, tikrai reiškia, kad jis bus efektyvesnis, nes jame tiesiog bus mažiau tų, kurie nesusigaudo, dėl ko buvo išrinkti?
– Ne. Gal jų bus mažiau, bet procentas, nuošimtis bus lygiai toks pat. Kita vertus, jeigu „valstiečiai“ būtų įdėmiau pastudijavę įstatymus, kurie buvo pateikti 2009 m. pavasarį, – tada buvo pateiktas ir po pateikimo pritarta teikimui mano paties projektui įstatymo, kad Seimo narių skaičius būtų mažinamas iki 121. Tai šioje vietoje nieko naujo. Manau, dabar jiems užteks politinės valios tą dalyką „atnešti“ iki referendumo, ir kadangi jie sudubliuoja su prezidento rinkimais, – sakė, kad su antru turu, o dabar jau lyg su pirmu – manau, jiems, ko gero, gali pavykti tai padaryti. Ar pagerės Seimo kokybė? Atvirai šnekant, tai priklauso nuo to – sakysiu tiesiai – kiek yra kvailių mūsų kaime. Tai ar vienas nuo dviejų, ar du nuo keturių – nuošimtis nesikeičia.
– Arūnai, kaip apskritai pats vertinate siekį pakeisti Konstituciją ir sumažinti Seimo narių skaičių, nepaisant to, kad rinkėjų skaičius nėra taip stipriai pasikeitęs, kad tiek reikėtų mažinti parlamentarų?
– Manau, jie turėjo tai savo programoje. Tai ne vienintelis pažadas, kuris buvo – buvo ir balsavimas internetu, ir kova su alkoholiu...
– Ir valstybinės vaistinės.
– Taip, bet, susidūrę su realybe, jie buvo priversti kai kurių planų atsisakyti. O blaivybės vėliavą jie perėmė iš konservatorių, ir tai yra gražu – koks skirtumas, kuri partija priims blaivinimo programą. Bet šitai įgyvendinę, jie, be jokios abejonės, ruošiasi deleguoti savo kandidatą į prezidentus ir ruošiasi – juk liko mažiau negu pusė kadencijos – kitiems rinkimams. Manau, su ta vėliava, jeigu nieko nebus ypatingo skandalų fone, tai jie tikrai formuos ir kitą vyriausybę. Nenoriu būti pranašas, bet, ko gero, taip ir bus.
– Pats mini, kad kai kurių kitų rinkimų programos pažadų, pavyzdžiui, valstybės monopolio alkoholiui arba elektroninio balsavimo, LVŽS atsisakė, nes buvo priežasčių arba, kaip pats sakei, jie sulaukė tam tikro pasipriešinimo. Ar tai, kad jie nori keisti Konstituciją ir sako, kad tauta turėtų norėti keisti Konstituciją ir mažinti Seimo narių skaičių, reiškia, jog tiesiog nebuvo tinkamo opozicijos pasipriešinimo arba opozicijos mobilizuojamų žmonių pasipriešinimo, kad ta Konstitucija nebūtų mainoma?
– Be jokios abejonės. Šioje vietoje nežinau, ko opozicija laukia, nes jiems liko jau tiek mažai. Kiek stebiu tendencijas – ne tuos procentus, kur spausdina kas mėnesį arba kas 2 savaites, bet tendencijas, pagal kurias jie juda, – jos rodo, kad konservatoriams iš tiesų reikia kažką sugalvoti ir imtis daryti, kad taptų opozicija. Nes dabar jie, atvirai šnekant, yra tiesiog tie žmonės, kurie sėdi Seime ir dėl kurių „valstiečiai“ ir sako: „Tai sumažinkime, kad jų būtų mažiau.“ Aišku, visų mažintų proporcingai, nes ten galimi keli modeliai: gali būti, kad 60 savivaldybių – 60 atstovų, 61 daugiamandatėje ar vienmandatėse, jokio skirtumo.
Tuo labiau, kad yra valstybių, kur santykis rinkėjų ir parlamento narių yra gerokai mažesnis arba gerokai didesnis – tai negarantuoja kokybės. Kitas dalykas yra labai didelis pavojus, apie kurį kalba politologai, tas, jog esame Europos pasienio valstybė. Mes turime gana daug įtakos iš kaimyninės šalies – kalbu apie Rusiją – todėl gali būti, nes tai iš tiesų logiška, kad lengviau paveikti 121 negu 141. Kita vertus, joks parlamentarų skaičius negarantuoja priimamų įstatymų kokybės. Čia kaip klausimas, kiek žmonių turi vairuoti laivą – geriau vienas protingas negu 121, kuris nežino apskritai kur pietūs ar šiaurė.
– Bet sumažintas Seimas taip pat reikštų mažesnę opoziciją. Ką tai reiškia šalies demokratijos būklei, jeigu iš viso ką nors reiškia?
– Nieko nereiškia procentine prasme. Tai reiškia, kad tau reikia mažesnio žmonių skaičiaus sudaryti valdančiąją daugumą, bet lygiai taip pat tau reikia mažesnio žmonių skaičiaus, norint tapti opozicijos lyderiu. Tai šioje vietoje jokio skirtumo. Valstybės mastu, biudžeto mastu netgi tie pinigai, kuriuos neva sutaupo mūsų šalis, yra gana juokingi, todėl finansiniai argumentai mažinant Seimo narių skaičių yra, atvirai šnekant, šiek tiek laužti iš piršto, bet tai yra „valstiečių“ pažadas rinkėjams. Ir jie įgyvendins jį esant dabartinei politinei situacijai, kai liberalų nėra, „socdemai“ susiskaldę, o konservatoriai nesugeba tapti normalia opozicija...
– Arba susitarti su liberalais dėl opozicijos...
– Taip, labai susitars, kai Vilniuje vieni į kitus žiurkes rodo, degina, ir visa kita. Man apskritai juokinga, kai buvę koalicijos partneriai, artimiausi politiniai kolegos pradeda vieni kitus taip žeminti ir niekinti. Šioje vietoje netgi su klaidomis, kurias padarė, – ir mūsų kontekste prieš 11 metų – „valstiečiai“ vis dėlto kol kas yra geriausi, nes visi kiti nesugeba pasinaudoti „valstiečių“ klaidomis. O jie nusprendė, kad „gana – klaidų mes pridarėme, eisime tolyn“. Jie labai rimtai ruošiasi prezidento rinkimams, ir klausimas, kaip ten bus.
O dėl Seimo rinkimų, manau, kol kas jie gerokai priekyje. Šioje vietoje nenoriu būti nei blogu, nei geru pranašu, bet noriu palinkėti visoms politinėms partijoms, kurios yra, kad susivoktų realybėje. Ne toje, kur jie gyvena, ne tame partiniame burbule, bet su žmonėmis, kurie už juos gali balsuoti arba nebalsuoti, nes bus kaip prieš tai rinkimuose: konservatoriai įsivaizdavo, kad jau formuoja Vyriausybę, o čia kaip Pilypas iš dangaus ar iš kanapių išlindo Ramūnas Karbauskis su savo partija, suformavo Vyriausybę ir dirba. Ar puikiai ir ar gerai – nesvarbu, žmonės spręs.
– Kai Tautos prisikėlimo partija tapo tuomet trečia jėga pagal rinkėjų palaikymą, buvo girdėti tokių epitetų, neva „dabar jau pramušė dugną“. Kokie jausmai buvusį Seimo pirmininką apima stebint dabartinį Seimą ir jo pirmininką?
– Nebūtinai dabartinį – buvo ir kitų pirmininkų po to. Ir toje pačioje kadencijoje, ir 2012–2016 m. kadencijoje buvo. Kai kurie žurnalistai juokaudami sako: „Atrodė, kad pramušėme dugną, o pasirodė, kad jo nepasiekėme, nes buvo labai daug dumblo.“ O jeigu atvirai, tai yra problema, kai Seimo pirmininkas yra partijos deleguotas tiesiog kaip, sakykime, profesionalas, nes geresnių nerado – jie negali iš pašalės pasikviesti...
– Kandidatu į prezidentus galėjo pasikviesti iš pašalės.
– Taip, bet, sakykim, jeigu atsisakė Rima Baškienė, daugiau nebėra iš ko. Aš labai gerbiu poną Viktorą Pranckietį, kaip savo srities profesionalą, kaip labai rezervuotą žmogų, bet kartais jis bando padaryti, kaip ir žaidžiant šachmatais, ėjimus, kai yra ne jo eilė ir ne ta figūra – dabar jis kaip taikos balandis bandė sutaikyti prezidentę su Sauliumi Skverneliu, tai gavosi kaip apipešiotos vištos šokis.
– Ar Seimo nariui apskritai užtenka laiko – netgi nesumažinus Seimo narių, – ar jam užtenka laiko įsigilinti į dokumentus, kuriuos jis arba priima, arba prieš kuriuos balsuoja? Nebūtinai įsigilinti, bet bent perskaityti – ar užtenka laiko fiziškai? Ir ką reikštų Seimo narių skaičiaus sumažinimas ta skaitymo prasme?
– Manau, visi Seimo nariai, kurie sako, kad puikiai įsigilino į visus dokumentus, tiesiog yra melagiai. Tam ir yra darbas komitetuose, kai yra deleguoti frakcijų, partijų išrinkti Seimo nariai, kurie gilinasi – vieni į kultūrą, kiti į ekonomiką, finansus ar kitas problemas, ir po to frakcijoje vyksta diskusijos, kur kiekvienas Seimo narys pristato savo sritį tiems nariams, kurie nebuvo tame komitete, nes jie jam nepriklauso. Tie visi, kurie sako, kad reikia būtinai viską perskaityti, paprasčiausiai meluoja.
Paprastas pavyzdys – man teko, dar dirbant Seimo pirmininku, viešėti Švedijoje ir dalyvauti jų parlamento posėdyje. Ten sėdėjo 3 žmonės: vienas – prie vieno mikrofono, kitas – prie kito ir tas žmogus, kuris yra kaip „spykeris“, kaip mūsų Seimo pirmininkas. Jie diskutavo, nes yra deleguoti opozicijos ir valdančiosios daugumos atstovai, ir visa diskusija yra transliuojama visam parlamentui – kas nori, tas žiūri. Ir ten nereikia tų pasisakymų, kai „aš išgirdau savo pavardę, aš turiu atsakyti“ – vyksta dalykinė diskusija, nes kiekviena pusė deleguoja savo šios srities geriausią profesionalą. Viskas. Ir tai vyksta parlamente, didžiojoje salėje.
Tai kodėl taip negali būti ir mūsų Seime? Nebus, sakysim, tokių „įžeistų vaikų žaidimų“ ir „smėlio mėtymosi dėžėje“, nes dabar labai dažnai Seimas panašus į tą „vaikų darželį“, kurį iš tiesų kartais norisi sumažinti. Bet, patikėkite, kuo bus mažiau „darželyje“ „vaikų“, tuo bus daugiau tarpusavio intrigų ir tuo daugiau peštynių – niekas nepasikeis.
