A.Veryga pripažįsta, kad žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad antrą kartą skelbti karantiną delsta dėl Seimo rinkimų, nes naujų koronaviruso atvejų skaičiaus augimas išties sutapo su politiniais įvykiais. Apie visa tai – ministro interviu 15min.
– Kai kalbėjome pavasarį, džiaugėtės, kad Lietuva kovoje su koronavirusu yra žingsniu pirmiau Europos. Ar galėtumėte dabar tuo pačiu pasidžiaugti?
– Vargu. Matyt, kad mes esame tame pačiame žingsnyje su visa Europa. Gal tik keletas šalių pasaulyje išsiskiria, kur bent jau pagal skaičius mes matome tikrai geras tendencijas. Jos labai skirtingos, aišku, yra. Dalis tuos skaičius turi vėl po karantino, bet bendrai visa Europa žydi raudona spalva, išskyrus gal tik porą valstybių. Deja, mes dabar jau niekuo neišsiskiriame iš Europos konteksto.
– O kur padaryta klaidų, kad dabar jau esame net ir pagal Europos vidurkį blogesnėje pusėje?
– Sudėtinga pasakyti. Kiek tenka bendrauti su kolegomis ir kitų šalių ministrais, nuotaikos yra labai panašios. Blogesnė ar geresnė pozicija gal labiau yra laiko klausimas, nes skaičiai keičiasi labai greitai. Šalys, kurios buvo geroje pozicijoje, prisiminkime kad ir kaimynus latvius, apie kuriuos nuolat sulaukdavau žurnalistų klausimų, ką jie padarė tokio gero, kad pas juos praktiškai nėra viruso. Tai pasirodo, kad tai tebuvo laiko klausimas.
Vis tik grįžus į daugiau mažiau įprastą gyvenimą, deja, virusui niekur nedingus, jis sėkmingai plito toliau visuomenėje. Grįžti prie apribojimų ir patikėti, kad tai yra rimta problema, tikrai ir sekėsi, ir vis dar sunkiai sekasi. Stebint reportažus, kad ir prieškarantininius, panašu, kad dalis visuomenės netiki, kad virusas yra. Netiki, kad grėsmė yra tikra, nepaisant visų medikų raginimų ir nuolatinių reportažų apie ligonines.
Tai nuotaika yra visiškai kitokia. Ką mes matome toje pačioje Europoje, tai ir protestai, ir agresyvių formų protestai dalies visuomenės, kuri netiki arba mano, kad karantinas ar kitos griežtos priemonės yra netinkamos ir perteklinės. Tai yra išraiška, kuo mes skiriamės nuo pavasario.
– Ministre, ar sutiktumėte, kad nenoro laikytis rekomendacijų, pykčio ir to paties abejingumo pridėjote ir jūs, kai raginote neieškoti sprendimuose logikos, kai nurodymai buvo keičiami ir nebūtinai aišku, kodėl keičiami, kai buvo žmonėms nelabai aišku, kodėl ir kas yra daroma, pavyzdžiui, nurodėte grįžusius keltais žmones tirti greitaisiais testais, kai jau buvo aišku, kad jie diagnostikai netinka? Panašių sprendimų turbūt daug galima vardinti.
– Labai abejoju, ar tai galėjo būti priežastis, todėl, kad vieni ar kiti sprendimai, kurie tuo metu buvo, jie buvo priimti dėl to, kad tuo metu taip žinojome. Toks buvo žinojimas. Vėliau, keičiantis situacijai, buvo keičiami ir sprendimai. Kad ir dėl tos pačios izoliacijos trukmės trumpinimo. Dabar galėtume sakyti, kad anksčiau buvęs 14 dienų terminas po ligos, du testai būtini.
Ir aš labai abejoju, ar visuomenė tiek gilinasi į tokias plonybes, kurias jūs čia minite. Visuomenė dažnu atveju nė neatskiria tų testų.
– 37 dienos arba du testai.
– Taip, buvo visokių variantų. Tai ar galima sakyti, kad tada tai buvo negerai ir kad mes kažką ne taip sakėme. Tiesiog tuo metu taip žinojome. Tokios buvo žinios. Ir aš labai abejoju, ar visuomenė tiek gilinasi į tokias plonybes, kurias jūs čia minite. Visuomenė dažnu atveju nė neatskiria tų testų, kokie jie yra, kas yra greitasis testas, kas yra PGR testas, dabar atsiranda ir greitųjų PGR testų. Tai yra specialistų diskusija, kurią aš labai abejoju, kad visuomenė detaliai seka.
– Bet jūs tada jau žinojote, kad tirsite ne tuo, kuo reikia?
– Nebūtinai. Ir iki šiol vyksta diskusijos, yra kalbamasi dėl įvairių testavimo strategijų. Nereikėtų priimti to kažko, kas dabar yra kaip žinojimas, kaip absoliučios galutinės konstantos, kuri jau nebesikeis. Supraskime, kad žinojimas apie šį virusą kaupiasi einant laikui, daug dalykų mes sužinome.
Ir kas tam tikrą laiką atrodė nelogiška arba netinkama vienai situacijai, kitai situacijai atėjus vėl pradedama naudoti. Nereikėtų galvoti, kad visuomenė dėl šitų dalykų pasimeta. Bet kad visuomenei tikrai yra sunku susigaudyti – tai rimta, ar nerimta, tai sutikčiau.
Matyt, tam tikra prasme tai, kad pirmoji banga buvo suvaldyta labai gerai, tegul ir labai griežtomis priemonėmis, daliai visuomenės sukūrė įsivaizdavimą, kad to viruso gal nėra. Prisiminkime, kiek daug buvo tų šnekų, kad tik keli žmonės buvo ligoninėse, tik nedideli skaičiai ir panašiai, tai ne visi, pasirodo, tiki reportažais, kuriuos mato iš kitų šalių.
Dabar nebereikia kitų šalių, turime savo situaciją, kuri yra sudėtinga. Net ir šioje situacijoje ne visiems pavyksta tikėti, kad ji yra rimta.
– Pastarosiomis dienomis karštligiškai ruošiamos atraminės ligoninės regionuose koronavirusu sergantiems pacientams priimti. Kodėl tik dabar? Kodėl to nebuvo daroma vasarą? Juk dar pavasarį buvo priimti sprendimai, kuriais buvo nustatyta, kad sergančiuosius priims net sanatorijos, numatytos kitos vietos laikinosioms ligoninėms?
– Gerai, o kaip mes įsivaizduojame tą ruošimą? Buvo skirtos lėšos deguonies išsivedžiojimui, kam reikėjo, buvo įranga nupirkta, mokymai dar pavasarį buvo padaryti medikų, už kuriuos irgi gavome „bart“. Tai buvo padaryta. Buvo padaryta dar pavasarį.
Niekas Europoje turbūt nesitikėjo, kad ta banga gali būti tokia, kokia yra dabar.
Koks kitoks tas pasiruošimas galėjo būti? Tik noriu priminti, kad mes beveik visą vasarą diskutavome, kad įstaigos neatnaujina dar paslaugų pacientams ne kovidiniams. Baisus spaudimas buvo iš mūsų įstaigoms, susijęs net ir su finansiniais tam tikrais apribojimais, kad gydymo įstaigos grįžtų prie įprastinio režimo.
Ką turėjo reikšti pasiruošimas? Kad jos turėjo stovėti tuščios ir laukti kovidinių pacientų? Niekas Europoje turbūt nesitikėjo, kad ta banga gali būti tokia, kokia yra dabar. Tikrai įstaigos negali stovėti tuščios. Jos privalo teikti pagalbą, yra ir kiti pacientai, kuriems reikia sveikatos priežiūros paslaugų ir mes negalime turėti mistinių atsarginių ligoninių, nes kas tose ligoninėse dirbtų? Personalas tai yra tas pats. Mes negalėtume paimti iš kitų rajonų ar pagrindinių ligoninių personalo ir sudėti ten, o šitas palikti tuščias ir nebeteikti pacientams paslaugų.
Tie pasakymai, kad ligoninės yra nepasiruošusios, yra spekuliacija tam tikra.
– Pačių ligoninių spekuliacija?
– Įvairiai. Yra ir pačių ligoninių spekuliacijų, yra ir kai kurių, sakykim, „ekspertų“, kurie viską žino. Turbūt žinojo jau prieš 20 metų, kaip viskas bus, ir būtų turbūt viską padarę, jeigu tik būtų tam tikroje pozicijoje.
Lygiai kaip yra spekuliacija su pirmąja banga, kad nebuvo pasiruošta, neturėjome asmens apsaugos priemonių. Tai visas pasaulis jų tiek pagaminęs nebuvo ir jų neįmanoma buvo turėti, nes tokie kiekiai apskritai neegzistavo. Tiktai atėjus pandemijai jas pradėjo realiai gaminti.
Daug yra tokių spekuliacijų, kurios nežinau, kam yra reikalingos ir kokią naudą duoda. Kelia susierzinimą žmonėms ir medikų bendruomenei, kuri tikrai sudėtingai dirba. Gydymo įstaigoms tikrai yra labai labai sudėtinga. O tas nuolatinis kartojimas, kad jie yra nepasiruošę, manau, erzina ir medikus, ir įstaigų vadovus, kurie tikrai yra tampomi pirmyn atgal, nes jiems reikėjo stabdytis pavasarį, po to įsibėgėti, o dabar vėl reikia persiorientuoti. Tai yra labai sudėtingas darbas. Ligoninė yra sudėtingas mechanizmas, kuriam nėra taip lengva paprastai prisitaikyti.
– Jau netrukus ligoninėse turbūt neabejotinai bus 1000 COVID-19 pacientų. Kaip jūs skaičiuojate, kiek ligonių gali apskritai priimti Lietuvos ligoninės, kad užtektų ir lovų, ir medikų, ir negriūtų visa sistema?
– Labai sudėtinga yra suskaičiuoti, nes tai priklauso nuo kelių svarbių dalykų, kuriuos labai sudėtinga įvertinti. Tai pirmiausia, kiek pačių medikų susirgs ir kiek bus izoliacijoje. Ligoninių lovų mes tikrai turime nemažai – apie 17 tūkst., bet supraskime, kad jos negali virsti visos kovidinėmis lovomis ir vis tiek bus nemaža dalis skirtų būtinajai pagalbai, bus gydomi ir chirurginiai ūmūs pacientai, su infarktais, insultais, onkologinėmis ligomis.
Stengiasi žmonės, kad informacija būtų tiksli, bet kur yra žmonės, ten yra problemų.
Bet yra tikrai rajonuose, regionuose ligoninių, kurios neteikia tokios sudėtingos pagalbos ir puikiausiai gali tapti ir tampa ligoninėmis, kurios teikia pagalbą kovidiniams pacientams. Bet viskas priklausys nuo to, kiek ten bus personalo, kiek patys medikai bus užsikrėtę. Nuspėti tą yra labai sudėtinga.
– Tai nėra to skaičiaus, kiek mes pajėgūs, atsižvelgiant į faktorius, priimti COVID-19 ligonių?
– Tikrai mes galime priimti ir kelis tūkstančius tokių pacientų, bet vėlgi supraskime, kokia kaina. Tai reiškia, kad kitiems pacientams nebus teikiama pagalba planinė, nebus guldomi jie į ligoninę, nelabai tai guodžia. Tai, kad mes ligonines pertvarkome, jos dabar turi virsti kovidinėmis ligoninėmis, nėra didelė paguoda.
Tai paguoda galbūt tiems, kurie sirgs COVID-19, bet kitiems pacientams tai tikrai nebus paguoda. Tuo nereikėtų raminti visuomenės, kad galėsime teikti pagalbą visiems, nes turime suprasti, kokia bus to kaina.
Tikrai tai neturėtų nuraminti žmonių, nes žmonės, išgirdę, kad bus galima paguldyti, sako, kad ir gerai, ir ką tas kovidas, švęskime toliau, ligoninės pasiruošę, galės priimti ir panašiai. Bet viso šito kaina bus ta, kad kažkas nesulauks pagalbos.
– Užsiminėte, kad sergantiems COVID-19 medikams, kurie jaučiasi neblogai, gali tekti dirbti. Kaip jūs tai įsivaizduojate, nes jiems tada reiktų ir skirtingų persirengimo, poilsio vietų, ir pagaliau ar sąžininga žmogų, kuris serga, stumti į darbą?
– Ne aš užsiminiau. Gavau tokį klausimą iš žurnalistų. Supratau, kad ši idėja atėjo iš kažkurių ligoninių vadovų, gal ir iš pačių medikų, tų, kurie pasisiūlė dirbti, nes yra žmonių, kurie simptomų nejaučia. Matyt, taip atsirado šitos idėjos. Aš tik galiu pakartoti, kad tokią idėją galėtume svarstyti tik tokiu atveju, jei turėtume aiškų pasakymą ekspertų, tarptautinių ekspertų, kad tai saugu. Ne tik pačiam žmogui, ar gerai dirbti sergant, nes būsena gal iš pradžių gera, bet bet kada gali pablogėti. Čia vienas aspektas. Bet tai turi būti saugu ir pacientui.
Čia ne tik persirengimas. Tai nesudėtinga suorganizuoti srautus, persirengimo kambarius, bet sunkiau atsakyti, ar persirgę medikai galėtų šiek tiek laisviau dirbti. Ne tik mažiau apsirengti, bet galbūt nebesiizoliuoti, jei turėjo kontaktą su aiškiai sergančiu. Atsakymo į šį klausimą neturime labai aiškaus. Tokia mintis yra, kad galbūt jau būtų galima formuoti tokias komandas, kurioms nebaisu užsikrėsti, bet iki šiol neaišku, kaip su tuo pakartotiniu susirgimu. Visi yra labai atsargūs, net ir šioje situacijoje vengiama rizikuoti.
– Kaip jums atrodo, ar artėja ta diena, kai medikai turės apsispręsti ir rinktis, ką gydyti, o ko jau nebe, nes nebepajėgs gydyti visų?
– Sudėtinga pasakyti, bet tokių pavyzdžių yra buvę. Ir Didžiojoje Britanijoje, ir Šiaurės Italijoje tokie pavyzdžiai yra buvę realybėje. Norėčiau tikėti, kad Lietuvoje taip nebus, bet teoriškai, matyt, jokios tikimybės negalima atmesti, nes niekas Europoje neįsivaizdavo, kad ta antroji banga bus būtent tokia, kokia yra dabar. Matyt, kad mes esame visgi riboti savo žinojime ir galime mėginti prognozuoti, turime matematines prognozes, kurios sako, kad lyg ir viskas turėtų būti gerai su sveikatos sistema, bet tai – viso labo prognozė.
Teoriškai atmesti jokio scenarijaus nereikėtų.
Pavasario prognozės nepasiteisino. Dabar jos gal šiek tiek realistiškesnės, bet kaip bus, tik gyvenimas parodys. Teoriškai atmesti jokio scenarijaus nereikėtų.
– Tiesą sakant, ir tikroji statistika, jau kalbant ne apie prognozes, pasiklysta, o tai turbūt irgi duoda peno ir sąmokslo teorijų kūrėjams. Balandį teigėte, kad kuriamos sistemos, leisiančios informaciją rinkti realiu laiku ir ją teikti realiu laiku. Kodėl tos bėdos neišspręstos iki šiol?
– Sudėtinga pasakyti, nes tiek rinkėjų, tiek tiekėjų informacijos į sistemą yra ne vienas. Sistemas mes turime ir tokias, kurios padeda ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC), ir Vyriausybės analitikams. Jos yra. Jos yra naudojamos, tačiau nė viena sistema nedirba pati, be žmogaus. O visur, kur yra žmonės, gali atsirasti tam tikrų netikslumų, problemų duomenis suvedant, pateikiant. Tai pirmadienį turėjo kolegos rinktis kaip tik apie tai kalbėti, kaip išvengti tokių dviprasmybių, kai duomenys yra tikslinami, kaip teisingai sakote, sukelia ir neaiškumų ne tik žurnalistams, bet ir visuomenei, atsiranda erdvės spekuliacijoms, sąmokslo teorijoms.
Stengiasi žmonės, kad informacija būtų tiksli, bet kur yra žmonės, ten yra problemų. Pažiūrėjus į Europos žemėlapį matyti, kad net garbingos šalys būna nuspalvintos pilka spalva, nes nepateikė duomenų. Ne mes vieni susiduriame su šiais iššūkiais, nes skaičiams augant labai greitai, juos reikia suvesti, sutvarkyti. Tai nelengvas iššūkis specialistams, kurie su informacinėmis sistemomis dirba.
– Dar viena problema – NVSC darbuotojų trūkumas, dėl kurio dabar nebeįmanoma atsekti visų užsikrėtimų, epidemiologiniai tyrimai ir informacija vėluoja. Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl NVSC prašiusiam papildomų 4 mln. eurų, pinigų neatsirado, bet pensininkams buvo lengva ranka išdalinti 180 mln. eurų? Ar tai nebuvo klaida?
– Nežinau, ar šiuos du dalykus reikėtų į vieną gretą sudėti. Buvo skirta NVSC papildomai žmonių. Tai buvo padaryta, jei neklystu, vasarą, kai nebuvo tokių didelių skaičių. Pagal visą situaciją, kuri buvo tuo metu, atrodė, kad jų turėtų daugiau negu užtekti. Buvo tų žmonių priimta.
Dabar, kai situacija blogėja tokiu greičiu, supraskime, kad net ir skyrus papildomus pinigus, nėra taip paprasta greitai rasti darbuotojus. Dėl to yra pasitelkiami kariškiai, savanoriai, kurie apmokomi ir dirba.
Pasibaigus COVID-19 pandemijai tiek daug žmonių NVSC nereikės, tai vargu, ar yra racionalu pridarbinti labai daug, o paskui neaišku, ką su jais daryti. Tai gal racionaliau yra pasitelkti pagalbą.
– Na, yra terminuotos sutartys...
– Gal, bet jei norime rasti žmones, kurie yra su kompetencija, o ne šiaip žmonės, kurie neturi darbo, tai nėra taip paprasta juos rasti. Žmonės nesiveržia mesti savo darbų tie, kurie yra kad ir visuomenės sveikatos specialistai. Jie paprastai dirba kažkur. Nėra taip, kad jie sėdi be darbo ir laukia, kol juos NVSC pakvies ir įdarbins.
Čia kad ir ką bepasakytum, bet rinkimai sutapo su augimu.
– Visgi kaip jūs vertinate, kada koronaviruso kontrolė buvo paleista iš rankų? Ir ką atsakysite tiems, kurie kaltina, kad karantiną atidėliojote tiktai dėl rinkimų?
– Čia kad ir ką bepasakytum, bet rinkimai sutapo su augimu. Ir gali kokius nori argumentus vardinti, matyt, dabar jau yra tik tikėjimo ar netikėjimo klausimas, su kuo sudėtinga yra ginčytis.
Aš tik noriu priminti, kad strategija ne tik mūsų, bet ir daugelio kitų šalių buvo taikyti lokalias priemones, nesiimti tokių drastiškų, visą šalį apimančių priemonių, kurios paveikia ekonomiką, stabdo žmonių gyvenimus. Tos šalys, kuriose panaši strategija buvo taikoma, neturėjo rinkimų, tai jau vien tai turėtų būti pakankamas argumentas suprasti, kad mes ne dėl rinkimų kažkaip kitaip elgėmės negu pavasarį. Buvo noras išsaugoti žmonėms galimybę daugiau gyventi normalų gyvenimą taikant lokalias priemones. Tiesą sakant, jos iš pradžių ir veikė, ir rezultatų davė. Tie patys Raseiniai, kur skaičiai dabar sumažėję kartais, rodo, kad suveikė.
Tik plitimas buvo toks greitas ir žmonės tiek daug judėjo, net ir tada, kai jau buvo aiški informacija, kad ir tą pačią lapkričio 1-ąją, kur buvo jau labai daug raginimų atidėti važiavimus, nesilankyti pas artimuosius, statistika rodo, kad dalis žmonių neišgirdo. Ir matome šuolį vyresnio amžiaus žmonių grupėje, tai reiškia, kad dalis jų pateks į ligonines su labai aukšta rizika.
Viskas priklauso nuo to, kaip tų rekomendacijų yra laikomasi. To su rinkimais sieti gal nereikėtų. Bet rinkimai, aišku, kad darė įtaką, matyt, ir žmonių apsisprendimui, ir tam, kaip jie reagavo į žinutes ir priemones. Tikrai sutapus dviem dalykams, žmonės apie tai kalbėjo, nesvarbu, kaip buvo faktiškai, žmonėms tai suteikė erdvės pamąstymams, spekuliacijoms. To negali paneigti.
– Kaip manote, kiek dar turės trukti karantinas? Kitos valstybės nevynioja į vatą ir sako, kad reikės namie pabūti 6 savaites, kad per Kalėdas žmonės galėtų susitikti. Kodėl pas mus viskas daroma dviem trim savaitėms, o paskui neribotą kiekį kartų pratęsiama?
– Nežinau, ar tai keičia esmę.
– Gal žmonės galėtų bent jau planuotis gyvenimą?
– Taip, aš suprantu. Tikrai sutinku su tais, kurie sako, kad tikrai trijų savaičių neužteks ir garantuotai neužteks trijų savaičių. Ir reikės galvoti apie ilgesnį laikotarpį. Koks jis bus, vėlgi Vyriausybei reikės apsispręsti. Bet mes praktiškai kiekvieną savaitę peržiūrime karantino reikalavimus, nes atsiranda dalykų, kuriuos reikia koreguoti. Kiekvieną sritį apgalvoti nėra labai paprasta. Lyg ir derinasi visi, bet paaiškėja gyvenimiškų dalykų, kuriuos reikia pakoreguoti.
– Tuoj turėsite perduoti Sveikatos apsaugos ministerijos vairą naujai valdžiai. Kaip pats elgsitės? Sveikatos reikalų komitete užsiimsite parlamentine koronaviruso valdymo kontrole ar stengsitės patylėti, nes jau esate tai perėjęs?
– Žinote, labai sudėtinga pasakyti. Viskas priklausys nuo situacijos. Bet tikrai esu savo šalies pilietis ir patriotas, galų gale, pats medikas. Man tikrai labai svarbu, kaip viskas bus. Ir jeigu aš kažkur kažką kritikuosiu ar sakysiu, tai ne dėl to, kad kam nors įkąsčiau. Kas jau kas, o aš tikrai suprantu, ką reiškia atsidurti ministro pozicijoje, ypač, jei žmogus ateina nebuvęs politikoje, kiek daug yra įtampos ir be COVID-19.
Jeigu aš kažkur kažką kritikuosiu ar sakysiu, tai ne dėl to, kad kam nors įkąsčiau.
Tam, kam teks perimti, bus tikrai labai sudėtinga, todėl norėtųsi tą žmogų įvesti į situaciją, paaiškinti, parodyti, bet tam reikia geranoriškumo, kad mes nustotume špilkuotis, kad pasibaigtų tas tampymasis, kaltinimas vieni kitų.
– O jis pasibaigė ar ne? Nes jau buvote susitikęs su būsimais valdančiaisiais ne kartą. Mes nežinome, ar buvo ir neoficialių susitikimų, bet gal pagerėjo tas bendravimas?
– Tikiuosi, kad pagerėjo. Bent jau frakcijoje buvo labai konstruktyvus pokalbis. Po to vėl pasirodė keistų straipsnių su kaltinimais, patyčiom ir pasišaipymais. Tas tikrai nepadeda.
Dabar yra labai labai sudėtinga situacija. Aš ją prilyginčiau tam tikra prasme biologiniam karui, kurį žmonija turi laimėti prieš nematomą priešą. Tokioje situacijoje grimzti į kažkokius politinius pasistumdymus, pasišpilkavimus yra ne laikas ir ne vieta.
Man panašu, kad tie žmonės, kurie tai bando daryti, nelabai supranta, kokia rimta yra situacija. Jei suprastų, greičiausiai galvotų apie kitus dalykus, o ne rašinėtų kažkokius rašinėlius apie neva norą palikti dirbtinai blogą situaciją, kad kitiems būtų blogiau. Nežinau, kokiu priešu reikia būti savo šaliai, kad norėtum ką nors panašaus padaryti.
– Ministre, likus vos kelioms jūsų darbo savaitėms nutarėte atleisti ULAC vadovą Saulių Čaplinską. Jis tikina teisybės ieškosiąs teismuose. Ar sumokėtumėt iš savo kišenės jam kompensaciją, jei teismai įrodys, kad atleidimas buvo nepagrįstas?
– Ne, tikrai nesumokėčiau. Nemanau, kad tai logiška apskritai vadovus įstatyti į tokias pozicijas, nes tada jokio sprendimo joks vadovas nedrįstų priimti ir nepriimtų.
Aš nesileisiu labai į detales. Kiekvienas žmogus Lietuvoje gali ginti savo interesus teisme ir kolega S.Čaplinskas tegu tą daro, jei mano esant tam reikalo. Teismas įvertins, nuspręs, bet pažeidimų turėjome ne vieną ir tokių rimtų, susijusių su darbo pareigų nevykdymu. Tai niekaip nesusiję su politikom, nes jie prasidėjo iki sužinant apie kandidatavimus, dalyvavimus politikoje.
Tuos sprendimus reikėjo priimti, nes jų nepriėmus, tada jau man būtų klausimas, kodėl nebuvo reikalaujama atsakomybės. Privalėjau aš tokį sprendimą priimti. Tikrai bandymai pasakyti, kad čia kažkokius savus žmones priimsime, nepagrįsti. Ne, nepriimsime. Ši pozicija liks laisva ir naujas vadovas galės apsispręsti, ką jis nori matyti, o gal norės įstaigą jungti su NVSC, kaip mes siūlėme. Tai bus naujos valdžios reikalas, mes savų nesodinsime.
Tai bus naujos valdžios reikalas, mes savų nesodinsime.
– Bet sprendimo atleisti nenorėjote palikti naujai valdžiai?
– Ne, nes tie pažeidimai vyko mano darbo metu. Manau, užkrauti tokį sprendimą naujam vadovui, kuris nežinos situacijos, nebūtų buvę atsakinga.
– FNTT atliekamame tyrime dėl greitųjų testų jūs vis dar liudytojas ar jūsų statusas pasikeitė?
– Ne, nepasikeitė. Ir nežinau, kaip jis juda, nei kas ten vyksta, nes liudyti buvau tą vieną kartą.
– Ministre, ar per šį koronaviruso laikotarpį buvo tokia diena, vakaras, naktis, kai nebežinojote, ką daryti? Ir jei dabar būtų ta diena, kai buvote skiriamas operacijų vadovu (priminsiu, kad SAM iš pradžių juo skirti siūlė viceministrą Algirdą Šešelgį), sutiktumėte? Ar sakytumėte, kad gal geriau tegu krizei vadovauja kas nors kitas?
– (Juokiasi.) Klausimas, į kurį negali iš tikrųjų atsakyti. Mes turbūt daug dalykų gyvenime kažin, ar darytume, jei žinotume, kas laukia. Aš esu ne kartą juokavęs, kad nežinau, ar norėčiau mediciną dar kartą studijuoti, jei žinočiau, kas laukia, kokios sunkios yra studijos. Tuo metu, kai nežinai, tiesiog priimi kaip iššūkį ir susitvarkai, nes žinai, kad reikia padaryti darbą, reikia pabaigti iki galo.
Taip, kad nežinotume, ką daryti, tai buvo labai daug tokių momentų, kai reikėjo sugalvoti, ką daryti. Buvo daug pirmų kartų, kurių nėra buvę anksčiau. Buvo daug iššūkių ir komandai, ir man, kai reikėjo labai greitai sugalvoti, ką daryti. Natūralu, kad tokiose situacijose gali ir klaidų padaryti, kurias vėliau reikia taisyti, o visuomenėje kyla nepasitikėjimo, kad viskas kaitaliojama greitai. Supraskime, kad anksčiau tokios situacijos niekada nėra buvę. Nėra net ko paklausti, net ir tarptautiniai ekspertai žinias kaupia dabar.
O ar apsispręsčiau eiti, ar ne, tai su dabartiniu žinojimu būtų labai sudėtinga tokį iššūkį priimti, bet aš į mediciną atėjau neatsitiktinai. Aš visada ja tikėjau, visada norėjau tokio darbo. Manau, jei reikėtų, ir daryčiau, nesakyčiau, kad tegul kas nors kitas padaro, neturiu tokio bruožo. Jei manimi pasitiki, jei mano, kad galiu tą darbą padaryti, aš jį ir daryčiau.
-
A.Veryga persigalvojo: šešiamečiams darželinukams kaukių dėvėti nereikės
-
A.Veryga: svarstytume dėl besimptome forma sergančių medikų darbo su COVID-19 pacientais
-
A.Veryga: dėl duomenų apie sergamumą COVID-19 neatitikimo bus ieškoma sprendimo
-
A.Veryga neabejoja, jog po trijų savaičių karantinas bus pratęstas
