Apie tai ir kitus su COVID-19 vakcina susijusius klausimas profesorė kalbėjo nuotolinėje paskaitoje-diskusijoje „Vakcinos nuo COVID-19: iššūkiai ir technologinės naujovės“.
A.Žvirblienės teigimu, didžiausias iššūkis su kuriuo susidūrėme pandemijos metu – yra jos mastas.
Tam, kad ją suvaldytume, reikalingas didelis kiekis žmonių įgijusių imunitetą.
Žinoma, teigė ji, kolektyvinis imunitetas galėtų būti pasiektas ir didžiajai daliai žmonių tiesiog persirgus, tačiau tai pareikalautų milžiniško skaičiaus mirčių.
Todėl vakcinacija yra pagrindinis ginklas prieš pandemiją.
Ar 70 proc. populiacijos užtikrins kolektyvinį imunitetą?
Antradienį prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė apie išsikeltą ambicingą tikslą – iki vasaros vidurio paskiepyti 70 proc. populiacijos ir taip pasiekti kolektyvinį imunitetą.
Tačiau kilo klausimas, ar toks skaičius žmonių yra pakankamas, kai siaučiant kitiems virusams anksčiau reikėjo paskiepyti net 90 ar 95 proc. šalies gyventojų.
Atsakydama į tai, profesorė A.Žvirblienė akcentavo, kad pirmiausia reikia kreipti dėmesį į viruso reprodukcijos rodiklį.
Tai reiškia, kad reikia apskaičiuoti, kiek aplinkinių žmonių gali užsikrėsti virusu nuo vieno jį nešiojančio gyventojo.
Jos teigimu, šis koronaviruso rodiklis yra mažesnis nei, pavyzdžiui, tymų viruso, todėl ir kolektyvinį imunitetą galime pasiekti paskiepijus mažiau gyventojų.
Kita vertus, pažymėjo ji, 70 proc. yra labiau teorinis nei praktinis rodiklis.
„Virusas mutuoja ir darosi lengviau užkrečiamas, galbūt populiacijos procentas turės būti didesnis.
Apskritai 70 proc. yra labiau teorinis skaičius, jis toks buvo paskelbtas nuo pat pandemijos pradžios. Be abejo, tai labai reikšmingai sustabdytų viruso plitimą, bet yra ir toks dalykas, kad ne visos amžiaus grupės buvo įtrauktos į klinikinius tyrimus, todėl negali gauti skiepų – o tai sudaro nemažą visuomenės dalį. Nori nenori, jau neišeitų pasiekti 95 proc. vakcinanacijos lygio.
Mes matysime iš kitų šalių, tokių kaip Izraelis, kuris paskiepijo beveik trečdalį gyventojų, netrukus bus ir tas 70 proc., ir matysime iš to realaus pasaulio duomenų, ar tokia prielaida pasiteisino“, – aiškino profesorė.
Virusas mutuoja ir darosi lengviau užkrečiamas, galbūt populiacijos procentas turės būti didesnis.
Kaip dažnai reikės skiepytis?
Profesorė A.Žvirblienė akcentavo, kad skiepijimo dažnumo klausimas yra vienas tų, kuriuos galima bus atsakyti tik praėjus ilgesniam laikui.
Šiuo metu, pasak jos, duomenys yra surinkti tik iš trečiosios klinikinių tyrimų fazės.
Todėl savanoriai, kurie COVID-19 vakcinos dozę gavo pirmieji, yra nuolat stebimi ir taip renkami papildomi duomenys.
„Gal nebus taip, kad kiekvieną sezoną turėsime skiepytis, gal bus ilgesnis atsakas. Tačiau kol kas nėra aišku“, – svarstė ji.
Vis tik reikia nepamiršti, kad imunitetas gali susidaryti ir persirgus COVID-19 liga.
Profesorė pastebėjo, kad kurį laiką buvo vengiama kalbėti apie tokiu būdu įgytą imunitetą, nes niekas negalėjo garantuoti ar pateikti duomenų, jog po persirgimo apsauga išlieka ilgesnį laiką.
Tačiau prieš Kalėdas buvo paskelbti kelių mokslinių tyrimų rezultatai, kurie parodė, kad imunitetas iš tiesų susidaro.
Žmonės, kurie turėjo antikūnų buvo dešimt kartų labiau apsaugoti nuo užsikrėtimo.
„Tyrimas parodė, kad maždaug per pusę metų po persirgimo, tie žmonės, kurie turėjo antikūnų, nesvarbu kiek, buvo dešimt kartų labiau apsaugoti nuo užsikrėtimo negu tie, kurie neturėjo antikūnų“, – tyrimo rezultatus pristatė ji.
Profesorės A.Žvirblienės teigimu, tai reškia, kad persirgimas sukuria panašią apsaugą kaip ir vakcinavimas.
„Dabar turimais duomenimis, ir laikotarpis yra panašus. Todėl ir yra rekomendacija žmonėms, kurie yra persirgę, kad ir prieš kelis mėnesius, ir turi antikūnų, nesiskiepyti“, – paaiškino mokslininkė.
Ką daryti autoimuninių ligų turintiems žmonėms?
Tam tikroms žmonių grupėms skiepas gali nesuveikti dėl autoimuninės reakcijos.
A.Žvirblienės teigimu, klausimus dėl skiepų poveikio šiems gyventojams kelti reikia, nes tam tikra rizika egzistuoja.
Tačiau skiepytis, jos nuomone, vis tiek verta, nes pati virusinė infekcija jiems dažnai yra pavojingesnė nei paprastam žmogui.
„Infekcinės ligos dažnai būna kaip trigeriai autoimuninių ligų“, – pažymėjo ji.
„Čia yra toks pasirinkimas iš dviejų – didesnės ir mažesnės – blogybių.
Kaip ten bebūtų, vakcina, turbūt, yra mažesnė blogybė negu persirgimas. Bet šių duomenų reikėtų palaukti, kol jų bus daugiau ir ilgalaikėje perspektyvoje“, – savo nuomonę diskusijos metu dėstė profesorė.
Ar paskiepyti žmonės gali būti viruso nešiotojai?
Taip pat mokslininkė pastebėjo, kad net ir pasiskiepiję žmonės negali bandyti apeiti koronaviruso ribojimų, nes virusą nešioti jie gali, nors to ir nežino.
O tai labai pavojinga rizikos grupėse esantiems gyventojams.
„Iš klinikinių tyrimų, nėra vienareikšmio atsakymo, kad skiepijimas tikrai apsaugo nuo viruso nešiojimo. <...> Mes neturime šimtaprocentinių duomenų, kad kiekvienas paskiepytas žmogus yra visiškai apsaugotas nuo besimptomės infekcijos ar viruso nešiojimo“, – akcentavo A.Žvirblienė.
Todėl, jos teigimu, tol, kol nėra paskiepytos visos rizikos grupės, tiek vakcinuoti žmonės, tiek ir koronavirusu persirgę gyventojai, turi laikytis tų pačių saugumo reikalavimų.
„Kol jie nėra paskiepyti ir taip nesusikuria sau apsaugos, mes irgi turime stengtis to viruso neplatinti. Nes galime jį platinti nežinodami“, – sakė ji.
Ar verta nerimauti?
„Tie procesai buvo labai pagreitinti, bet joks esminis etapas nebuvo praleistas“, – patikino A.Žvirblienė, kalbėdama apie skiepų kūrimą ir nuogąstavimus dėl jų saugumo.
Europos Vaistų Agentūroje patvirtintų vakcinų gamintojai be išimties turėjo atlikti atitinkamus žingsnius: pirmiausia - išbandyti vakcinas su gyvūnais, pradedant nuo mažesnių, tokių kaip pelės, baigiant bezdžionių tyrimais.
Po šio etapo skiepus kuriantys gamintojai turėjo atlikti kelių fazių klinikinius tyrimus.
Šie, anot mokslininkės, pradžioje atliekami su keliais savanoriais, vėliau - su šimtais, o galiausiai - su keliasdešimt tūkstančių žmonių.
„Tos vakcinos praėjo visus etapus ir trečios fazės klinikiniai tyrimai buvo baigti“, – nurodė ji.
Tie procesai buvo labai pagreitinti, bet joks esminis etapas nebuvo praleistas.
Vis dar neatsakyti klausimai
Profesorė paskaitos metu akcentavo, kad yra nemažai pozityvių žinių, susijusių COVID-19 vakcina: turime efektyvias vakcinas, turime naujas technologines platformas, kaip, pavyzdžiui, RNR vakcinos, naujos vakcinos buvo sukurtos trumpiau nei per metus.
Jos teigimu, šios naujos technologijos, jeigu galutinai pasiteisins, gali būti vis plačiau naudojamos ateityje.
Be to, gana greitai sprendžiami ir nauji iššūkiui, pavyzdžiui, vakcinos gabenimas žemoje temperatūroje.
O pradėjus masinę vakcinaciją, duomenų apie vakcinų efektyvumą ir saugumą pasirodys vis daugiau.
Tačiau kai kurių atsakymų dar neturime.
„Lieka tam tikri neatsakyti klausimai – ar mutacijos nepakeis vakcinų efektyvumo, neturime ilgalaikių duomenų, kiek ilgai trunka imuninis atsakas, turime tik tiek duomenų, kiek truko klinikiniai tyrimai, o jie prasidėjo vasarą, todėl turime apie pusės metų duomenis.
Kai yra skiepijami labai vyresnio amžiaus žmonės, pavyzdžiui, virš 80 metų, jų imuninė sistema ne taip atsako į imuninius antigenus. Čia irgi gali būti ne toks didelis efektyvumas kaip jaunesniems žmonėms.
Klinikinių tyrimų metu nebuvo įtraukti vaikai ir nėščiosios, todėl šie duomenys dar turi būti surinkti, kad būtų galima skiepyti šitas žmonių grupes“, – neatsakytus klausimus ir kylančius iššūkius vardijo ji.
Kokios vakcinos yra kuriamos ir kuo jos skiriasi?
Anot A.Žvirblienės, šiuo metu yra susiklosčiusi paradoksali situacija, nes tradiciniai vakcinų kūrimo formatai gerokai atsilieka nuo naujoviškių.
Kaip pavyzdį galime pateikti inaktyvuoto viruso vakciną.
Šiuo metu Europoje tokio tipo vakciną nuo koronaviruso kuria tik vienas gamintojas.
„Jos gerokai atsilieka būtent klinikinių tyrimų eigoje ir jų registracija turbūt bus vėliausia“, – sakė ji.
Šiuo metu taip pat mažiau populiarios ir labiau tradicinės baltyminės vakcinos, kuriose yra naudojamas viruso baltymas su adjuvantais.
Tokias vakcinas šiuo metu gamina farmacijos kompanija „Sanofi“ ir biotechnologijų bendrovė „Novavax“.
Tačiau jų tyrimai, pasak A.Žvirblienės, taip pat atsilieka laike.
Toliausiai pažengusios vakcinos yra paremtos naujoviškomis technologijomis.
„Moderna“ bei „Pfizer“ - tai vakcinų kūrimo technologija, kurios pagrindas – informacinė RNR, koduojanti viruso baltymą. Šiomis vakcinomis skiepijami Lietuvos gyventojai.
„Iki šiol tokių vakcinų rinkoje naudojama nebuvo, bet, žinoma, tos vakcinos nėra sukurtos tuščioje vietoje, technologijos egzistavo ir anksčiau. Bet kai iškilo poreikis, jos buvo labai greitai pritaikytos kurti vakcinai“, – paaškino mokslininkė.
Nors būta gąsdininimų, kad vakcinoms kurti naudojamos embrioninės ląstelės, A.Žvirblienė sakė, kad tokiai baimei pagrindo nėra.
„Šių vakcinų ypatybė yra ta, kad jos yra kuriamos visiškai dirbtinai. <...> todėl jokių ląstelių, jokio viruso nėra, vien tik dirbtinai sukurtos technologijos“, – pažymėjo ji.
Oksfordo universiteto mokslininkai ir farmacijos įmonė „Astra Zeneca“ panaudojo dar kitą – DNR virusų pagrindu paremtą vakcinos kūrimo formatą.
Kuriant šią vakciną yra naudojami žmogui nepavojingi virusai.
Jokių ląstelių, jokio viruso nėra, vien tik dirbtinai sukurtos technologijos.
Kadangi technologija yra paprastesnė, teigė A.Žvirblienė, ja paremtas vakcinas įmanoma gabenti švelnesnėmis sąlygomis, nereikalingas gilus šaldymas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Koronaviruso mutacijos ir skiepai: ar virusas gali pakisti taip, kad vakcinos taptų neveiksmingos?
Šiuo metu Lietuvoje naudojamos dvi skirtingos vakcinos, tai yra bendrai kompanijų „Pfizer“ ir „BioNTech“ kuriama bei kompanijos „Moderna“ gaminama vakcina.
Ketvirtadienio, sausio 21 dienos Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje pirmuoju skiepu jau paskiepyti 56 358 gyventojai, tai yra – kiek daugiau nei 2 proc. populiacijos.
Antrąjį skiepą gavo kiek daugiau nei 8 tūkst. žmonių.
