Iš vizito Krizinio nėštumo centre parsinešiau 12 savaičių dydžio kūdikio modeliuką. Kūnas lengvai telpa mano delne. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėštumo nutraukimas iki dvyliktos savaitės yra legalus. Iki šio laiko kiekviena panorėjusi nėščia moteris gali pasidaryti šią medicininę procedūrą. Pagal Higienos instituto duomenis per dešimtmetį (2005-2016 m.m.) Lietuvoje legalių abortų sumažėjo per pusę. 2016 metais daugiau kaip 4 tūkstančiai moterų pasidarė abortą savo sprendimu.
Pagalba apsispręsti
Krizinio nėštumo centras buvo pirmoji vieta, kurią radau, kai internete domėjausi, kokią pagalbą gali gauti neplanuotai pastojusi moteris. Paskambinus į duris ilgai laukti nereikėjo, tuojau tarpduryje pasirodė centro konsultantė Rūta.
Rūta pasakoja, kad nėštumas gali tapti rimta krize. Kartais moteris apima tokia didžiulė baimė, jog joms sunku pačioms priimti sprendimą, todėl Krizinio nėštumo centro misija yra padėti tam tikroje situacijoje surasti tinkamiausią sprendimą. Krizinio nėštumo centras teikia psichologines konsultacijas telefonu, taip pat konsultuoja individualiai ir grupėmis. Taip pat čia galima kreiptis pasigedus gydytojų-ginekologų ar teisininkų paslaugų. Centras gali suteikti pagalbą ir daiktais, o esant išskirtiniams atvejams – surasti gyvenamąją vietą krizinį nėštumą išgyvenančiai moteriai.
Pasak krizinio centro konsultantės, apie neplanuoto nėštumo atvejus visuomenėje yra nemažai stereotipų: „Pavyzdžiui, kad neplanuotai pastoja jaunos, nepatyrusios merginos, kurios nežino, kaip apsisaugoti. Arba kad tai būna asmenys, neturintys socialinių įgūdžių, o išsilavinusiems žmonėms taip nenutinka. Tačiau realybė yra kitokia. Neplanuotai pastojusių moterų spektras yra nuo paauglių iki tol, kol moteris yra dar vaisinga. Tai būna įvairiausio išsilavinimo ir labai skirtingos socialinės padėties žmonės. Tai gali ištikti bet ką.“
Krizinio nėštumo centro darbuotoja pastebi, kad dažniau krizę nėštumo metu išgyvena moterys, kurios nesulaukia palaikymo ir jaučia kažkokį spaudimą. Dažnai tai yra vienišos moterys, buvusios nestabiliuose santykiuose. Žinoma, pasitaiko, kad į centrą pagalbos kreipiasi ir moterys iš šeimų, kurioms tai būtų jau antras, trečias ar ketvirtas vaikas.
Konsultantė Rūta pasakoja, kad spaudimas iš aplinkos yra vienas baisiausių dalykų neplanuotai pastojusiai moteriai. Tačiau abejingumas – nėra nė trupučio geresnis elgesys. Pasakymas: „Daryk, ką nori“, siunčia moteriai tokią pat žinią, kad vaikelis yra nereikalingas ir nelaukiamas. „Dažnai vyrai bando teisintis, kad taip elgdamiesi jie išreiškia pagarbą moteriai ir jos sprendimams. Bet tuo pačiu taip elgdamiesi jie užkrauna visą atsakomybę bei sprendimo moralinį svorį jai ant pečių.“ – sako Rūta.
Po aborto – noras nusižudyti
Viena iš mano pašnekovių – Vilma – įsitikinusi, kad, jeigu prieš penkiolika metų Krizinio nėštumo centras būtų veikęs, galbūt ji dabar turėtų vaiką. Kai pastojo, merginai buvo 20. Jos draugas – pora metų vyresnis. „Buvau pažangi studentė. Kai sužinojau, kad esu nėščia, negalėjau patikėti, buvo visiškas šokas“, – sako moteris.
Vilmą tuometinis partneris nuramino, esą čia nieko tokio. Tuomet, moteris prisipažįsta, kad pradėjo truputėlį laukti šio netikėto stebuklo. Tačiau po kelių dienų vyras persigalvojo. Jo lūpose pasigirdo žodžiai apie abortą: „Gal mums nereikia gyvenimo gadintis?“.
„Tai nebuvo spaudimas, – pasakoja moteris, – visiškai nepasitikėjau savimi, neturėjau tvirtos nuomonės. Gąsdino mintis, kad negalėsiu auginti vaiko viena. Buvau priklausoma nuo jo. Su niekuo apie neplanuotą nėštumą nesikalbėjau. Pasakyti kam nors buvo gėda ir baisu“. Vilma nenorėjo šios situacijos kelti į viešumą, tuomet atrodė, kad viskas taip lengviau išsispręs. Su tėvais mergina nebuvo ypač artima, bijojo juos nuvilti, todėl stengėsi viską slėpti.
„Jaučiausi visiškai viena, rėmiausi į draugą ir jo nuomonę. Ši problema visai kitomis spalvomis sužėri, kai ji nugula ant tavo pečių. Pati buvau prieš abortą“, – pasakoja Vilma. Moteris pripažįsta, kad priimtas aborto sprendimas nesuteikė nusiraminimo: „Aš supratau, ką darysiu. Be proto bijojau ir nepasitikėjau. Visiškai nesijaučiau pasirengusi tam veiksmui. Kelias dienas prieš abortą rašiau laišką savo negimusiam kūdikiui. Atsiprašiau, pasakiau, kad noriu numirti kartu“.
Nepaisant to, kad abortai Lietuvoje iki 12 nėštumo savaitės yra legalūs, moteris jį atliko nelegaliai: „Nuėjau į bet kokią kliniką pas ginekologę, pasirodo ji turėjo pažįstamų... Viduje įsijungė viskas: abejingumas, atsiribojimas. Norėjosi tai užbaigti kuo greičiau.“
Pasak Vilmos, moterys, pasidariusios abortą, mūsų visuomenėje be abejonės patiria stigmą: „Ir tikrai ne veltui. Bet, mano nuomone, kai aborto tema pereina iš visuotino į asmeninį klausimą, kitų žmonių pasmerkimas švelnėja iki atjautos.“
Moteris pasakoja, kad po aborto išgyvenimai kito nuo palengvėjimo iki noro nusižudyti priklausomai nuo praėjusio laiko: „Iš pradžių užplūdo ramybė, atrodė, kad dabar jau viskas gerai. Tačiau po kelių mėnesių viskas pradeda žeisti: pamatyti vaikus, išgirsti kalbą apie abortus ir t.t. Sąžinė vis kažkur prabyla.“ Vilma sako, jog gyvenimas po aborto toli gražu nėra tai, ko buvo tikėtasi. Tai visai neužsimiršta, kausto baimė, jog visuomenė pasmerks, todėl negalima normaliai išgedėti. Vienintelis dalykas, kuris tuo metu šiek tiek padėjo, tai feministinės mintys, kurios teigia, kad tai moters teisė.
Vilmos santykiai su draugu po aborto iširo greitai, per pora mėnesių. Pasak jos, apie abortą pora daugiau nesikalbėjo: „Jautėsi tik šaltis ir atitolimas, gyva paslaptis stovėjo tarp mūsų“. Moterį kaltė dėl aborto lydėjo visose gyvenimo srityse. Ji baudė save, neleisdama būti sau laimingai: „Viduje kartojau sau, kad aš to nenusipelniau, kokio čia dar džiaugsmo galėčiau tikėtis? Per tiek metų išmokau gyventi su kalte, užspausti emocijas, vaidinti, kad man viskas gerai.“
Šiandien Vilma – viena iš Krizinio nėštumo centro savanorių. Moteriai patiko jų idėja: „Galvojau, jei aš apie tokią galimą pagalbą būčiau sužinojus savu laiku, gal būčiau priėmus kitokį sprendimą.“ Moteris neturi šeimos, vaikų. Kaip pati sako – dabar mokosi džiaugtis, būti laiminga, nes seniau buvo įpratusi gyventi prislėgtumo jausme. „Sugebėjau sau pripažinti, išdrįsau vėl pažiūrėti į savo poelgį kitoje šviesoje. Abortas yra mano gyvenimo dalis, kuria nesididžiuoju.“
Vilma sako, jog gyvenimas po aborto toli gražu nėra tai, ko buvo tikėtasi. Tai visai neužsimiršta, kausto baimė, jog visuomenė pasmerks, todėl negalima normaliai išgedėti.
Tai tik ląstelės
Sandros aborto patirtis ir santykis su juo yra kitoks nei Vilmos. Moteris nesigaili pasidariusi abortą, atvirkščiai, džiaugiasi, kad mūsų valstybėje yra toks pasirinkimas. Su Sandra kalbėjausi praėjus 6-iems mėnesiams patirto aborto: „Praėjo pakankamai daug laiko, kad galėčiau kalbėti apie tai be ašarų“. Po aborto ji nerado daug pagalbos, kuri padėtų tai išgyventi. Jautėsi vieniša ir išsigandusi.
Sandra pastojo 25–erių: „Pirmas dalykas, kurį jis pasakė buvo: „Abortas, taip?“ Moteris pasakoja, jog su partneriu buvo kalbėję anksčiau, kas būtų, jeigu būtų, ir abortas kaip galimybė nebuvo atmestas. Pora buvo jauna, finansiškai neužtikrinta, nepasiruošusi auginti vaiko.
„Nepaisant visko, šie žodžiai mane šiek tiek žeidė. Aš jam pasakiau, kad man reikia šiek tiek laiko viskam apgalvoti, pasakyti mamai“, – prisimena Sandra. Mergina džiaugiasi, kad mama buvo labai palaikanti ir supratinga: „Tik pasakė, jog visuomet bus šalia manęs, o nuspręsti, ką daryti, turėsiu pati“.
Sandra sako, jog žinia apie nėštumą apvertė jos visą pasaulį aukštyn kojomis. Moteris nebuvo pasiruošusi tapti mama: „Aš negalėjau gimdyti vaiko dabar. Turėjau tiek daug svajonių, tiek daug tikslų įgyvendinti. Negalėjau ir nenorėjau“.
Moteris aborto nesureikšmino, nesuteikė jam ypatingos dvasinės prasmės: „Tada maniau, kad tiesiog pašalinsiu ląsteles, kurios auga mano kūne“. Tačiau Sandra bijo būti nesuprasta. Nors fiziškai nenutiko nieko sunkaus, emociškai kartais būna tikrai sudėtinga: „Būna dienų, kai aš mąstau, koks dabar būtų mano pilvukas, kokia būtų kūdikio lytis, berniukas ar mergaitė. Kartais norėčiau, kad būčiau nėščia“.
Moters manymu, jos situacijoje abortas buvo geriausias sprendimas. „Aš to nesigailiu, tačiau susimąstau apie abortą. Aš esu labai laiminga, gyvendama tokiame pasaulyje, kur abortas yra pasirinkimas. Tačiau tikiuosi, kad niekada nebeteks vėl to išgyventi“, – pasakojo Sandra.
Užuot stigmatizavę – analizuokime priežastis
Svarbu suvokti, kad abortas – tai moters reprodukcinė teisė, apie kurią dažniausiai išgirstame iš feministinio judėjimo. Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė pasakoja, kad feministės kovoja ne už teisę į abortą, o už teisę apsispręsti, ar ji nori gimdyti ir kiek ji nori gimdyti: „Jeigu būtų užtikrinamas švietimas, visiems prieinama kontracepcija, suteikiamos socialinės garantijos, neegzistuotų prievarta prieš moteris, tokia problema kaip abortas išvis neegzistuotų.“
Pasak M.Jankauskaitės, statistiškai daugiausiai nėštumą nutraukia tos moterys, kurios jau turi vaikų. Jos suvokia ką daro, yra savu kailiu patyrę, ką reiškia būti motina, kokie sunkumai kyla. Todėl užuot stigmatizavę, turėtume žiūrėti į priežastis.
Pavyzdžiui, vaiko gimimas smurtaujančioje šeimoje gali paversti moterį manipuliacijų objektu. Kuo daugiau vaikų moteris turi, tuo sunkiau pasitraukti nuo smurtaujančio partnerio. Tokiu atveju vyrui daug lengviau manipuliuoti.
Moterų teisių ekspertė taip pat pabrėžia, kad reikėtų nepamiršti socialinių bei finansinių garantijų trūkumo. „Kai pagimdai vaiką, tai jau yra tavo atsakomybė. Patys matome, kiek tos pagalbos yra. Jeigu gyvename skurdžiai, galime gauti nedidelę išmoką ir tai viskas. Tai yra juokingi pinigai, iš pašalpos negali išgyventi. Didmiestyje vaikų priežiūros paslaugos yra sunkiai prieinamos. Jos yra nežmoniškai brangios, jas sunkiai gali įpirkti net vidutiniškai gyvenantys žmonės“, – sako M.Jankauskaitė.
Aborto stigma yra sukurta mūsų ir mes patys dėl jos kenčiame. M.Jankauskaitės teigimu, reiktų atsakyti į klausimą, kuo taip skiriasi savaiminis persileidimas nuo aborto.
Fiziškai tai bene tas pats, tačiau socialinis kontekstas šiuos du reiškinius atskiria: „Abortas stigmatizuojamas. Į moterį nežiūrima kaip į ekonominį individą, kuris turi teisę apsispręsti, o žiūrima kaip į įrankį, kuris turėtų išspręsti demografines problemas. Moterims primetama atsakomybė užtikrinti visuomenės gerovę, pradedant nuo socialinio spaudimo ir stigmos, baigiant įvairias įstatymais“.
Pasak M.Jankauskaitės, situacijos tragizmas slypi tame, jog visuomenės smerkiamos ne tik moterys, pasidariusios abortą, bet ir vienišos motinos.
„Sakome: ,,tu gimdyk“ ir tuo pačiu stigmatizuojame vienišas motinas. Formuokime socialines sąlygas, kad tas vaikas galėtų gimti ir augti normaliai ir tuomet nereikės imtis drastiškų veiksmų. Niekas nėra už tai, kad būtų abortai. Visi būtų laimingesni, jei nereikėtų priimti tokių sprendimų. Niekas su dideliu džiaugsmu nesidaro šių procedūrų, bet traktuoti, kad moteris nesugeba priimti savo sprendimų yra baisu. Moteris sudaiktinama, jai nepriklauso net savas kūnas, tarsi būtum gimdos donore“, – teigia M.Jankauskaitė.
Pasak M.Jankauskaitės, statistiškai daugiausiai nėštumą nutraukia tos moterys, kurios jau turi vaikų. Jos suvokia, ką daro, yra savu kailiu patyrę, ką reiškia būti motina, kokie sunkumai kyla.
Paklausta apie etinį gyvybės nutraukimo klausimą ekspertė atsako, jog negalime embriono, kuris formuojasi, atsieti nuo moters kūno. Tai yra nedaloma visuma. Kai embrionas tampa svarbesnis nei moteris kaip asmuo ir žmogus, tai yra dar didesnė problema.
„Reikia suprasti, kad gimdymai yra pavojingi gyvybei. Prieš atsirandant šeimos planavimo priemonėms, vaisingo amžiaus moterų pagrindinė mirties priežastis ir būdavo gimdymai. Juo labiau, negalima pamiršti, kad ne tik abortas, bet ir gimdymas gali atnešti psichologinių pasekmių: atsiranda pogimdyminės depresijos, žiauriai pasielgiama su savo kūdikiais. Jei moteris ryžtasi nutraukti nėštumą, vadinasi tam yra rimtos priežastys“, – sako M.Jankauskaitė, pabrėžianti, jog turime gerbti moters pasirinkimą.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2017/2018 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. „Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“
Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
