Neatlygintina veikla – nesvetima
Baigusiam mediciną ir masažuotojo specialybę įgijusiam R. Mendeliui veiklos netrūksta. Vaikinas veda Rytų medicinos ir sveikatinimo seminarus, konsultuoja žmones sveikos gyvensenos klausimais. Regos negalią turintis vaikinas taip pat groja saksofonu, jei kas paprašo pagroti kokioje šventėje, vaikų renginyje ar senelių namuose – Ramūnas neatsisako. Negana to, itin pozityvus šiaulietis ir pats veda renginius. „Aišku, aš nematau, tai kai kurių didelių dalykų padaryti negaliu. Bet žmonės kviečia vesti renginius ir patirties šioje srityje jau turiu“, – aiškino pašnekovas.
Neatlygintina veikla Ramūnui buvo nesvetima nuo pačios jaunystės, jis noriai prisijungdavo prie įvairių iniciatyvų, renginių ar organizuojamų užsiėmimų. Ilgainiui vaikinas pradėjo galvoti, kad labai daug laiko praleidžia su reginčiais žmonėmis, tačiau su tais, kurie yra panašaus likimo kaip jis pats, nesusitinka. Tada Ramūnas pradėjo galvoti, kaip galėtų pagelbėti regos ar kitas negalias turintiems žmonėms. Pradėjęs ieškoti, kur galėtų realizuoti savo norus, Ramūnas įsitraukė į projektą „Atrask save“ ir susidomėjo Lietuvos aklųjų bibliotekos siūloma veikla, kur ir pradėjo savanorystę.
Regos negalią turintis vaikinas groja saksofonu, jei kas paprašo pagroti kokioje šventėje, vaikų renginyje ar senelių namuose – Ramūnas neatsisako.
Atvėrė kitiems pasaulį
Neatlygintiną veiklą kitų žmonių labui Ramūnas įvardija kaip dovaną sau pačiam – kai duodi pats, atgal gauni nepalyginamai daugiau. Vaikino savanoriavimo laikotarpiu Šiaulių bibliotekoje atsirado liečiamos knygos, skirtos regėjimo negalią turintiems mažiesiems.
„Knygelėse brailio raštu įvardinti gyvūnų ar uogų pavadinimai, o šalia jų pateiktos medžiaginės įvardintų dalykų iliustracijos, kurias liesdami vaikai, gali pamatyti, kaip tai atrodo. Aš visada sakau „pamatyti“, nenoriu sakyti, kad mes nematome. Juk visi nori regėti, juk matyti yra gera“, – kalbėjo savanoriškos veiklos įkvėptas pašnekovas.
Ramūnas pabrėžė, kad didžiausią padėką už knygelių atsiradimą reikėtų skirti rankdarbius kuriančioms moterims, kurios į šį darbą įdėjo širdį. Pats Ramūnas, kaip pasakoja, labiausiai prisidėjo iniciatyva ir finansinių klausimu kuravimu. Pašnekovas džiaugiasi bent taip prisidėjęs prie žmonių, kurie jam suteikė daug naujų gražių emocijų ir patirčių, gerovės.
„Bendraudamas su neįgaliais žmonėmis įgijau daug patirties. Iki tol, kaip minėjau, bendraudavau tik su sveikais žmonėmis, kuriems viskas palyginti nesunku. Lengva šokti, lengva sportuoti ar atlikti įvairiausius pratimus. O kai teko nukeliauti į keletą pensionatų, į kuriuos biblioteka veža knygas, susidūriau su žmonėmis, kurie atvažiuoja su vežimėliu, ateina su ramentais. Aš to nematau, bet man papasakoja.
Taigi parengti užduotis tokiems žmonėms, kad galėtume su jais šiek tiek pajudėti, pasportuoti, reikia ir patirties, ir žinių. Tai buvo man labai naudinga. Be to, pastebėjau, kad šie žmonės dvasiškai yra labai stiprūs. Jei jie pradeda sportuoti, tai jau sportuoja, deda visas pastangas, o sveiki žmonės, jei jiems kas neišeina, pasiduoda greičiau, turi įvairių kompleksų“, – apie savo patirtį kalbėjo savanoris.
Savanorystė – dvasinis malonumas
Jeigu žmonės dar nenusprendė, kur jie norėtų eiti, kaip galėtų atrasti save, aš visada siūlyčiau rinktis savanorystę.
Ramūnas atvirauja supratęs, kad dirbti su negalia turinčiais žmonėmis dabar jam patinka net labiau nei su tais, kurie turi visas galimybes. „Savanorystė yra likimo dovana. Man tai yra dvasinis malonumas, o ne kokios nors naudos ar pinigų ieškojimas“, – tikino pašnekovas.
Savanorystė, pasak vaikino, turi daug privalumų – ji leidžia išbandyti kokią norį sritį, ieškoti savęs, koreguoti darbą pagal sau tinkamą tvarkaraštį. Vis dėlto, Ramūnas pabrėžė, kad prieš apsisprendžiant savanoriauti, reikėtų atsakyti į kelis klausimus ir sau pačiam. „Jeigu žmonės dar nenusprendė, kur jie norėtų eiti, kaip galėtų atrasti save, aš visada siūlyčiau rinktis savanorystę. Nors reikėtų pasakyti ir tai, kad savanorystė negali nieko duoti, jei nesi pasirengęs ką nors duoti žmonėms ir pats. Jeigu ateini į organizaciją ir tik pasivadini savanoriu, jokia veikla neužsiimsi, tai ta savanorystė nieko ir neduos“, – apie motyvacijos būtinybę kalbėjo jaunuolis.
Ramūnas neabejojo, kad viena iš neatlygintinos veiklos naudų – gėrio skleidimas: „Aš netrokštu garbės. Man norisi, kad kuo daugiau žmonių pajustų, kad šalia vyksta geri darbai. Noriu įkvėpti juos prie jų prisidėti.“
Vaikino savanoriška veikla pagal programą jau pasibaigė, dabar jis tikino norintis susirasti darbą, kuris leistų jam užsidirbti pajamų. Vis dėlto neatlygintinos veiklos iš savo gyvenimo išbraukti Ramūnas jokiu būdu nežada. Su aklųjų bibliotekos kolektyvu savanoris užmezgė glaudų ryšį, todėl žada ir toliau prisidėti prie gerų darbų. O jaunimui, kuris vis dar ieško ir blaškosi, Ramūnas turi tik vieną patarimą: „Sakyčiau, jei jie nori atrasti kokią nors veiklą, turi nustoti kaltinti pasaulį. Nustoti sakyti, kad viskas blogai. Jei kas nors nepasisekė, reikia daryti viską, kad kitą kartą imtų ir pasisektų.“
Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.
