Štai, pavyzdžiui, Ukmergės rajono savivaldybė rado „geradarius“, kurie pažadėjo mokinių ir vaikų maitinimo ugdymo įstaigose dirbti už dyką – t. y. už 0,00 lito įsipareigojo teikti maisto gaminimo paslaugą. Maža to, į šios paslaugos kaštus įtrauktos visos būtinosios išlaidos, į kurias įprastai įeina virtuvės personalo atlyginimai, mokesčiai, Sodros įmokos, komunalinių paslaugų išlaidos, transportas, kt.. Panaši nemokama paslauga pasiūlyta ir kitoms savivaldybėms – 0,00 lito kainą pasiūlę tiekėjai laimėjo maisto tiekimo vaikams konkursus Vilkaviškyje, Anykščiuose, Kretingoje, Ukmergėje ir kitur... Ar tai reiškia, kad smulkieji verslininkai atsisakys pelnų ir patys, savo sąskaita išlaikys mokyklų virėjas bei mokės už visa kita?
Mitybos specialistų tvirtinimu, akivaizdu, kad 0,00 lito už maisto gamybą pasiūlęs tiekėjas ieškos būdų, kaip kompensuoti patirtas išlaidas bei uždirbti pelno. Vienintelis nulinės kainos kompensacijos būdas – valstybės skiriama fiksuota pinigų suma, už kurią maitinimo organizatorius privalo pirkti maisto produktus. Moksleivio pietums Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skiria teisės aktais patvirtintą apie 5,2 lito sumą, ji turi būti naudojama griežtai tik aukščiausios kokybės maisto produktams pirkti.
Vadinasi, ne veltui mitybos specialistai, stebintys situaciją mokyklose, atkreipė dėmesį, kad nulines kainas konkursuose įsigudrinę rašyti tiekėjai vėliau ima subtiliai moksleiviams ir vaikams tiekti kiek prastesnės kokybės maistą, tokiu būdu kompensuoja patirtas išlaidas bei uždirba pelno.
Truputį sumažinamos porcijos, vietoj vertingos mėsos patiekiama žemesnės maistinės vertės mėsa, sriubose vietoje grietinės – grietinės mišinys ar lenkiškas pienas (jau išgarsėjęs Darželių maitinimo skandaluose), vietoje sviesto – riebalų mišinys, pigesnės daržoves bei žemiausios kokybės, atitinkamai pigiausias aliejų. Tokie „mokyklų virtuvės stebuklai“ galimai vyksta kasdien – juk labai sunku patikrinti ką vaikai suvalgė ir iš ko tai buvo pagaminta. O verslui, norinčiam laimėti konkursuose, nelieka nieko kita, kaip tik pelnytis vaikų sąskaita arba iš tokio „vaikų marinimo“ biznelio pasitraukti. Juk sąžiningieji (ir net tie patys vaikai) dar tik paskelbus konkursą suvokia, kad nemokamos paslaugos būti negali.
Skaičiuojama, kad įprastai pietų gaminio gamybos išlaidos sudaro apie 1 litą. Tai reiškia, kad vaikams pateikiama maisto ne už 5,2 lito, o už 4,2 lito, vadinasi, pietums siūlomi beveik 20 proc. menkesnės vertės patiekalai, nei yra nustatyta.
Susidaro paradoksali situacija, kai savivalda pati skelbia konkursus, pati moka už paslaugą iš savo biudžeto laimėjusiųjų kainą ir po to pati tikrina maisto kokybę. Tačiau negi krisi šaką, ant kurios tenka sėdėti ne vienai biudžeto eilutei? Maistui skiriamos lėšos – valstybės biudžeto tikslinė dotacija, kurios niekur kitur panaudoti neleidžiama. Tačiau jei maisto gaminimo paslauga kainuotų bent litą – jį tektų traukti savivaldybės biudžetui, kur, kaip žinia, vaikams dėmesio skiriama minimaliausiai. Vadinasi, tą litą iš kitų, „perspektyvesnių“, sričių tektų nukreipti skurdžiai gyvenančių vaikų maitinimui.
Paprasta matematika. Įsivaizduokite, vienoje mokykloje vidutiniškai per mėnesį patiekiama apie 2100 pietų, tokiu būdu nulines kainas siūlantis tiekėjas nuo vaikų ir moksleivių PER METUS gali „nusukti“ apie 25200 litų. Arba kitaip tariant – už tokią sumą vaikų neprimaitina. Jei maisto tiekėjas aptarnauja 10 miesto ar rajono mokyklų, savivaldybė per metus sutaupo ketvirtį milijono litų.
NAMS kreipiasi į Sveikatos apsaugos ir darbo ministeriją, Viešųjų pirkimų tarnybą, Lietuvos savivaldybių asociaciją su reikalavimu išsiaiškinti, ar už 0,00 lito gaminamas ir moksleiviams tiekiamas maistas atitinka keliamus reikalavimus, ar maisto tiekėjai nesukčiauja, ar nesipelno moksleivių sąskaita, tiekdami jiems prastesnės kokybės maistą ir ar minėtą nulinę kainą toleruojančios savivaldybės naudoja vaikų maitinimui skiriamas biudžeto lėšas tinkamai ir vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka. Klausiama, ar tiekėjas gali siūlyti savo paslaugas už 0,00 lito kainą, o perkančiosios organizacijos, rengdamos konkursus ir pasirinkdamos nulines kainas pasiūliusius tiekėjus, užtikrina sąžiningą konkurenciją bei pasirenka pasiūlymą, atitinkantį vaikų maitinimui keliamus aukštus reikalavimus. Taip pat klausiama, ar šalies savivaldybės tinkamai rūpinasi moksleivių maitinimu, ar tikrina, stebi, kokios kokybės maistą užsako vaikams, ar užtikrina gaminamų patiekalų kokybės kontrolę.
Tėvus informuojame, kad vaikų maisto sąskaita siekiančius pasipelnyti tiekėjus galima atskirti iš retai besikeičiančių mokyklų valgyklų meniu, juose nuolat kartojasi vis tie patys standartiniai patiekalai.
