Spalio 15 dieną, ketvirtadienį, 11.30-15.30 val., Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune, Akademinis politologų klubas (APK) organizuoja renginį – disputą „Misija – Lietuva. Piliečių savivertė yra demokratijos pamatas. Kaip auginti Lietuvos piliečių savivertę ir lyderystę?“.
Kasdienybės lyderiai
Demokratiška visuomenė – visų pirma tokia, kurios piliečiai atsako patys už save, neabejoja konferencijos „Misija-Lietuva“ vieni iš organizatorių ir dalyvių SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda bei architektas ir grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Pasak jų, būtent todėl pirmiausia su jaunimu, su tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų norinčiais žmonėmis privalu kalbėti apie savivertę ir lyderystę.
Tai yra žmogus, kuris yra sąmoningai kritiškas valdžios vykdomos politikos atžvilgiu ir nebijantis drąsiai to pasakyti, – teigė G.Nausėda.
„Minėtos dvi sampratos yra labai glaudžiai susipynusios, todėl atskirti jas veikiausiai sunkiai išeitų. Man sunku įsivaizduoti lyderį be savivertės, o, antra vertus, savivertę turintis žmogus vienaip ar kitaip jau yra lyderis“, – savo nuomonę dėstė G.Nausėda.
Pasak pašnekovo, reikėtų pradėti nuo to, kad mes ne visai tinkamai įsivaizduojame lyderį.
„Kažkodėl mūsų sąmonėje išgirdus žodį lyderis, iš karto prieš akis kyla karvedys, vėliavą nešantis ir prieky visų einantis žmogus. Kalbėdamas apie lyderystę, turiu galvoje visai ką kita. Tai yra žmogus, kuris yra pakankamai pilietiškas. Tai yra žmogus, kuris yra sąmoningai kritiškas valdžios vykdomos politikos atžvilgiu ir nebijantis drąsiai to pasakyti“, – svarbiausius lyderio bruožus vardijo G.Nausėda.
Vienas iš projekto „Misija-Lietuva“ iniciatorių tikino norintis su jaunimu būtent apie tai ir kalbėti – ko trūksta, kad Lietuva, turėdama iš tiesų daug talentingų žmonių, vis dėlto nepasiekia to vektoriaus, kuris išvestų mus į aukštesnį kokybinį lygį.
Per maža valdžios kontrolė
Paklaustas, kas labiausiai rodo, kad Lietuvai trūksta lyderystės, G.Nausėda įvardino prastą valdžios kontrolę. „Pagrindinė mano mintis veikiausiai ir būtų tokia – mes per mažai kontroliuojame tuos, kuriuos išrenkame į valdžią. O tai daryti yra tiesiog privalu, nes priešingu atveju rinkiminiai pažadai yra ne tik pamirštami, bet ilgainiui ir formuluojami taip, kad po to tenka lyg po kokių išgertuvių pagiriotis. Jie apsisuka taip, kad smogia ir per ekonomiką, ir per finansus, ir per daugelį kitų sektorių.
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti tos nuolatinės partinės lenktynės dėl minimalios algos dydžių, mokesčių lengvatų ir panašių dalykų. Taigi reikėtų išmokti labai kritiškai tai vertinti. Pasverti, ar tie pažadai veda Lietuvą į aukštesnį konkurencingumo lygį, suteikia galimybes ekonomikos plėtrai, ar atvirkščiai – bloškia mus atgal“, – kalbėjo ekonomistas.
Nustoti savęs gailėtiLietuvių savivertė, pasak A.Kaušpėdo, iš tiesų nedaug nagrinėta problema. „Į ją reikėtų žiūrėti iš kelių pusių. Visų pirma, ar mokame save įvertinti. Antra – ar yra ką vertinti?“, – retoriškai klausė architektas.
Pagrindinės lietuvių problemos yra kelios – vieni nuolat nuvertina Lietuvą, bamba „kokie mes maži“, teisina ir prisiima sau aukos vaidmenį.
„Tai absoliučiai nieko nekeičia. Paimkime, kad ir žydų tautą, kuri buvo kur kas labiau nuskriausta nei mes. Pažiūrėkime, kaip gyvena ir kokiais pasiekimais gali pasigirti Izraelis. Reikia, mano galva, nustoti savęs gailėti, o imtis ką nors veikti“, – mintimis dalijosi A.Kaušpėdas.
Antra vertus, kartais susiduriama ir su savęs pervertinimu. „Tai yra visiškai priešingas dalykas savivertei, kuri yra sveikai deklaruojama savo vertė. Sveiko proto savikritika ir žinojimas, kuo esi vertingas. Turime mokėti tai įvertinti ir net jei pasirodo, kad mūsų vertė ne tokia ir didelė, kaip norėtųsi, tada imti judėti jos kėlimo kryptimi. Auginti tą vertę. Apie tai ir reikia kalbėti su jaunais ir kūrybingais žmonėms“, – neabejojo A.Kaušpėdas.
Jeigu mes nebūsime pakankamai stiprūs, globaliame lyderystės ir savivertės kelyje mes paprasčiausiai ištirpsime, – kalbėjo A.Kaušpėdas.
Architekto teigimu, Lietuvos piliečių savivertės ugdymas yra labai svarbus dėl labai akivaizdžios priežasties – gyvename globaliame pasaulyje, kuriame, be ambicijų, be siekių būti geriausiais, paprasčiausiai pražūsime.
„Jeigu mes nebūsime pakankamai stiprūs, globaliame lyderystės ir savivertės kelyje mes paprasčiausiai ištirpsime. Lietuviams būti gerais ir geriausiais yra vienintelis kelias“, – teigė A.Kaušpėdas.
Pašnekovas neabejojo, kad tame slypi net šalies išlikimo klausimas, kurį būtina spręsti kartu – pažįstant savo istoriją, remiantis autoritetais, tačiau kritiškai mąstant.
„Būti lietuviu. Parodyti, kad yra iš tiesų turime puikių žmonių ir turime potencialo, tačiau vėlgi, neliečiant to perdėto pasipūtimo ir kraštutinių pažiūrų“, – kalbėjo A.Kaušpėdas. Pasak jo, tai – vienintelis būdas judėti pirmyn.
