Kadangi laisvė ir yra žmogaus savivertės bei lyderystės didysis siekinys, o kartu ir demokratijos pamatų pamatas, ketinu dar kartą pažvelgti į taip žmogaus branginamą Laisvę.
Laisvė tai esu aš, tai esame mes, tai yra mūsų tauta. Tik laisvės sąlygomis žmogus gali tapti tuo, kuo yra iš tiesų.
Visada buvo ir bus keliamas didysis klausimas: kam mums reikalinga laisvė? Atsakymas paprastas – tam, kad būtume savimi! Nes Laisvė tai esu aš, tai esame mes, tai yra mūsų tauta. Tik laisvės sąlygomis žmogus gali tapti tuo, kuo yra iš tiesų. Tik Laisvė leidžia žmogui, tautai būti, žydėti, klestėti, pajusti laimę ir sukurti gerovę.
Mano įsitikinimu, laisvė yra išorinė ir laisvė yra vidinė. Išorinę laisvę paprastai lemia kiti, t.y. aplinka. Vidinę laisvę galime įgauti tik mes patys ir jei iš tiesų to norime. Žmogus laisvas yra tik tiek, kiek jis pats keičia save, o taip pat ir apsprendžia savo santykį su aplinka. Keisdamas save žmogus keičia ir savo aplinką – santykius su mus supančiais žmonėmis.
Įsiklausykime į išmintingas ištaras. Vienoje senovinėje maldoje sakoma: „Dieve, duok man jėgų savo gyvenime pakeisti tai, ką galiu pakeisti, duok man kantrybės priimti tai, kas ne mano valioje pakeisti, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.“ Filosofas ir Romos imperatorius Markas Aurelijus antrina: „Juokinga, kad nebėgame nuo savų blogybių, nors tai yra įmanoma, o stengiamės pabėgti nuo svetimų, nors tai neįmanoma.“
Didžioji Laisvės paslaptis ir slypi drąsoje. Drąsoje gyventi, drąsoje būti savimi, drąsoje atsakyti už savo klaidas.
Iš tiesų, vidinės LAISVĖS siekimas yra sunkus ir daug pastangų pareikalaujantis uždavinys. Lietuvos filosofas Antanas Maceina, kalbėdamas apie laisvę, teigė: „Ne vienas tad pasilieka šiapus laisvės kvietimo, pasitenkindamas šios tikrovės gėrybėmis ir nepaisydamas, kad jos yra tik dalinės, tik praeinančios, tik reliatyvios.“ Laisvė nėra įprastas iš išorės mums siūlomų gėrybių kaupimas. Laisvė slypi žmogaus viduje. Tai – gilus ir paslaptingas dalykas. Todėl didžioji Laisvės paslaptis ir slypi drąsoje. Drąsoje gyventi, drąsoje būti savimi, drąsoje atsakyti už savo klaidas.
Laisvė atidaro žmogui duris į nežinomą erdvę, į kurią žmogus turi drįsti įžengti, rizikuoti, dažnai atsisakyti tokios savos, žinomos ir saugios komforto teritorijos.
Laisvė nieko neduoda – tik neribotas galimybes kurti savo gyvenimą.
Laisvė įgalina žmogų būti ir kurti.
Laisvė ir yra tikrasis savivertės šaltinis.
Sukurdami pačius save – sukuriame šeimą, bendruomenę, miestą, kultūrą, tautą. Tačiau turime suprasti, kad laisvė yra ir didžiulis iššūkis. Laisvė yra lyg galinga stichija, kurią turime ne tik garbinti, bet ir labai atsakingai naudotis. Laisvė yra žmogaus galia, kylanti savo paties valios būti, ir būti atsakingai už save. Kuo daugiau imamės būti laisvai – tuo daugiau prisiimame atsakomybės už save ir savo aplinką.
Atsakomybė – tai sąmoningas veikimas, išmanus laisvės naudojimas.
O kas tuomet yra atsakomybė? Tai – būtinybė ir kartu pareiga atsakyti sau ir kitiems už savo laisvą būvį – už savo elgesio pasekmes. Čia kaip banke: yra kreditas, yra ir debitas. Kiek pasiskolinai – tiek teks ir atiduoti, ir dar su palūkanomis. Atsakomybė – tai sąmoningas veikimas, išmanus laisvės naudojimas. Būtent laisvė ir ją lydinti atsakomybė sutelkia lyderystę žmonių aplinkoje.
Ar šoksite nuo kelių šimtų metrų slidžių tramplyno, jei nekontroliuojate šuolio pasekmių? Tikrai nešoksite. Ir aš nešoksiu. Taip yra ir su laisve. Turime būti pasiruošę atsakyti už savo laisvę – žinoti kaip grąžinsim laisvės kreditą. Dar daugiau: karti neatsakingo naudojimosi laisve patirtis gali sukelti laisvės baimę. Tada žmogus pradeda nepasitikėti savo laisvu pasirinkimu, ima ieškoti jį globojančių „autoritetų“, kontroliuojančių vadukų. Kitaip tariant, atiduoda savo laisvę į kitų rankas, atsisako savivertės bei lyderystės siekio ir pamažu tampa vergu arba zombiu.
O kad žmogus nepabūgtų tikro vidinio išlaisvėjimo ir nepavirstų zombiu, labai svarbu ugdyti naudojimosi laisve išmanymą: nuolat tobulėti ir mokytis, bendrauti ir bendradarbiauti – ieškoti sugyvenimo su savo aplinka. Štai tokiu būdu mes ir įgyjame laisvės patirtį bei naudojimosi laisve įgūdžius. Štai kodėl mums reikalinga šeima, mokykla, bendruomenė, pagaliau, tauta – kad drąsintų ir kartu mokytų mus naudotis laisve. Laisvė ir yra ta stebuklinga terpė, kurioje iš savo šaknų, t.y. iš savo paveldėto dvasinio pagrindo ir išaugame – tampame savimi. Tik turėdami gilias šaknis mums savame bendrabūvyje galime išaugti lyg tvirtas aukštas ąžuolas, kuris tiek savo šakinimis, tiek savo stotu liudys visam pasauliui nepalenkiamą mūsų Tautos Laisvę. Laisvas žmogus visada gerbia, saugo ir gina savo Laisvę kaip savo asmeninę savivertę. Vadinasi, ir įkūnyti laisvę, pakelti savo savivertę ir pelnyti lyderystę turėtų būti kiekvieno sąmoningo žmogaus ir kartu piliečio siekis.
Lietuviams tai nesunku padaryti. Kodėl? O gi todėl, kad turime nepamainomą savo valstybės herbą – Vytį. Vytis yra tobulas lyderystės ženklas. Jau daugiau nei septyni šimtmečiai Vytis lydi mus gyvenime ir žygiuose. Aukštai pakeltas šviesos riterio kardas reiškia ne agresiją, o teisingumą, atsakomybę prieš savo Laisvę. Tai – dvasinės brandos, sąmoningumo pergalės prieš tamsumas simbolis.
Štai kodėl taip svarbu jausti savyje Vytį – tvirtą, drąsų, sąmoningą žmogų, nuolat besimokantį gyventi, besimokantį ginti ir ginantį savo Tėvynę, nuolat siekiantį būti savimi! Visgi ieškodami savivertės, nepaklyskime. Savivertė be lyderystės lengvai perauga į savimeilę. Tikroji savivertė yra lyderystė sau. Ji pasireiškia pasitikėjimu savimi, kritišku mąstymu, drąsa bei tiesos sakymu. Į šią lyderystę įeina ir objektyvus savo vertės nustatymas, atmetantis zombiškas priklausomybes ir apsiribojimus. Savivertis žmogus yra laisvas žmogus – kūrėjas!
Taigi, ko mes čia ir dabar turėtume siekti? Žinia, mes turime siekti išlikti globalioje XXI amžiaus mėsmalėje. Globaliame atvirame pasaulyje nėra kito kelio nei didinti savo konkurencinį pranašumą, vadinasi, būti gerais ir geriausiais. Todėl mes turime siekti iš vidinės laisvės kylančios kūrybos kokybės, o tuo pačiu, turime būti įgalūs mūsų Tautos tvarumo kūrėjai. Iš šios talkos neišvengiamai kils Vyčio simboliu paženklintos valstybės lyderystės vizija. Atrasta mums sava lyderystės vizija turi tapti mums bendru strateginiu siekiu. Be abejonės, turime ženkliai sustiprinti savo savivertės paieškas ir drąsiai išskleisti savo vidines galias. Ne kartą esu susidūręs su skepsiu: „Kokie mes čia lyderai? Mes greičiau – lūzeriai..“ Šitai yra mumyse vis dar veikianti zombiška nepilnavertiškumo programa, vergiškos baimės atsitiesti sindromas.
Bailiai bus sudraskyti vilkų, arba patys pavirs šakalais...
Mes gi drįskime būti ir kurti! Nes drąsa būti ir kurti ir yra tikroji žmogaus savivertė bei aukščiausia laisvė.
