Tokią išpažintį – išsilavinusios, jaunos, bet prasigėrusios moters – savaitraščio „15min“ žurnalistė išgirdo anoniminių alkoholikų susirinkime.
Sostinės Žirmūnų mikrorajone, viename iš gremėzdiškų pilkų pastatų, į skurdų kabinetą renkasi žmonės. Tarp jų yra jaunų ir senų, vienų veidai atrodo kažkur matyti, galbūt gatvėje, o kai kuriuos išvagojusios nuovargio ir pražūtingo gyvenimo būdo žymės.
Susirinkus trims dešimtims pradedamas anoniminių alkoholikų grupės „Pagrindinis tikslas“ susirinkimas. Dukart per mėnesį jame galima apsilankyti visiems, kas tik nori, net ir žurnalistams.
Užsiėmimus veda alkoholikas Darius. Kiekvienas prabilęs prisistato kaip alkoholikas, nors kai kurie negeria jau kelerius metus. Perskaitomos svarbiausios taisyklės, AA istorija. Šio susirinkimo, kaip ir būsimos istorijos herojės nuotraukų neišvysite – anonimiškumas yra AA pamatas.
Alkoholis – vietoj adrenalino
Savo istoriją pasakoja Lina, blyškiaveidė neaukšto ūgio liekna moteris, tvarkingai apsirengusi, ryškia spalva nusidažiusi plaukus. Jau po pirmų sakinių tampa aišku, kad ji išsilavinusi moteris. Žodynas turtingas, moka įtaigiai pasakoti, tik labai jaudinasi. Žvilgsnis įbestas tai į grindis, tai į sieną, tai į lubas: „Užaugau disfunkcinėje šeimoje. Mane augino teta“.
Su teta jai nebuvo saldu, mergaitė buvo skriaudžiama. Todėl nuo ankstyvos paauglystės ieškodavo adrenalino, kad gyventi būtų įdomiau. Adrenalinu tapo gėrimas savaitgaliais.
Šešiolikos pradėjo gyventi savarankiškai. Mokėsi gerai, kėlė sau maksimalius tikslus. Tačiau atsipalaiduoti kitaip nei su alkoholio taure rankoje jau nebegalėjo. Baigusi mokyklą įstojo į universitetą ir, kaip pati sako, meistriškai kaitaliojo kaukes, nes nežinojo, kas ji tokia ir ko nori iš gyvenimo. Vėliau ištekėjo, pagimdė.
Palaužė nelaimė
„Vaiko gimimas tikriausiai buvo ir yra geriausias įvykis mano gyvenime“, – liūdnai šypteli Lina.
Kol laukėsi, negėrė nė lašo. Gimus vaikui giminėms ir draugams pasakė, kad tik neneštų šampano. Jo tuo metu ir nesinorėjo. Kol maitino kūdikį, irgi negėrė. „Kaip dabar peržvelgiu savo gyvenimą, tie dveji blaivybės metai buvo tik iliuzija, kad pasveikau“, – konstatuoja moteris.
Būdavau mama, kai to norėdavau, kai išsiblaivydavau ir sąžinės graužatis prasidėdavo, o kai sąžinė nurimdavo – vėl galėdavau būti ne mama.
Greitai gimė dar vienas vaikas, šeima statėsi namą. Tačiau viena po kitos nutiko dvi nelaimės: mirė vienas iš vaikų (Lina nedetalizuoja, kaip, kodėl – galbūt per skaudu), pradėjo griūti baigiamas statyti namas.
Vėl pradėjo gerti. Jai patiko ta stimuliuojanti būsena: „Būdavau mama, kai to norėdavau, kai išsiblaivydavau ir sąžinės graužatis prasidėdavo, o kai sąžinė nurimdavo – vėl galėdavau būti ne mama. Vyrui teko daug pareigų.“
Vyras, jo motina, aplinkiniai prašė, kad nustotų gerti. Ji eidavo į AA susirinkimus, matydavo, kad žmonės sugeba mesti gerti, bet nežinojo kaip, o pati to padaryti dar nenorėjo. Alkoholis turėjo daugiau pliusų nei minusų.
Ne kartą gulėjo psichiatrijos ligoninėse. „Uždarydavau save į psichiatrinę ligoninę mėnesiui, kad nors kurį laiką išbūčiau be alkoholio, bet visa tai būdavo tik manipuliacijos – grįžusi namo vėl gerdavau. O pirmą dieną psichiatrijos ligoninės kieme sugebėjau nusigerti ir nukritau nuo skardžio“, – prisimena Lina. Susirinkusieji šypteli.
Vyras su dukra pabėgo
Dukra bijojo geriančios mamos, todėl neištvėręs vyras pasiėmė mergaitę ir išsikraustė iš namų.
Lina tai vertina kaip postūmį kapstytis: „Kažkas turi nutikti žmogaus viduje, kad suvoktum: jau gana – arba gyvenk, arba išeik. Mano sukrėtimas buvo toks, kad galvojau, jog tuoj išprotėsiu. Buvau pavojinga ir savo vyrui, ir savo vaikui. Vyro didžiausia pagalba buvo ta, kad apsaugojo vaiką nuo manęs – paliko mane ir išvežė dukrą. Tada pamačiau, kad esu visiškame š..., niekam nereikalinga, viena su savo baimėm ir skausmu.“
Moteriai pavykdavo kurį laiką išbūti blaiviai, tačiau tai neteikė džiaugsmo: „Ateities planuoti negalėjau, nes būdama blaiva nežinojau, ko noriu. Diplomai guli namie – kas iš to. Man galėjo ploti, juk aš buvau blaiva! Bet niekas neplojo.“
Moteris ieškojo pagalbos AA, taip pat nusprendė išbandyti Minesotos dvylikos žingsnių programą. „Pagalvojau, kad blogiau būti negali“, – sako Lina, kuriai blaivybės keliu padėjo eiti vadinamoji globėja.
„Kai su globėja pradėjome eiti programos žingsnius, supratau, kas mane vedė alkoholizmo link. Jei ne alkoholis, būtų kita liga buvusi, nes su tokia vertybių sistema, kuri mano viduje buvo sukurta, aš ir negalėjau laimingai gyventi. Iš praeities laikiau daug pykčio ir baimių, man reikėjo išsivalyti, kad atleisčiau sau už praeitį, kad galėčiau vėl užmegzti santykius su žmonėmis“, – pasakoja Lina.
Mokosi džiaugtis pasiekimais
Moteris nutyla ir po pauzės prasitaria, kad geriau kiti jos klausinėtų, nes sunkiai sekasi pasakoti.
Jūs keliskart pakartojote „nežinojau, kas esu, ir nežinojau, ko noriu“. Ar dabar jau žinote?
Moters veidas nušvinta, akys atgyja: „Aš nežinojau, nei kas esu, nei ko noriu, nes mane praeitis labai kankino. Buvau įpratusi gyventi baimėje. Vėliau, vos tik įvykdavo tai, ko siekdavau, tuoj vėl ko nors imdavausi. Net pasidžiaugti nespėdavau, nesugebėdavau gyventi šia diena. Aš didžiuodavausi tik tuo, ką praeityje padariau, arba ką galbūt galiu padaryti. Dabar aš mokausi gyventi šia diena.“
Lina atsipalaiduoja, aplinkiniai pradeda klausinėti. Ji nebegeria, sugrįžo ir vyras su dukra, kuriai jau septyneri: „Neseniai su vyru nuoširdžiai pasikalbėjome, manau, kad jam įdomu, kokia dabar esu, kaip jaučiuosi.“
Moteris nusišypso. „Gyvenimas tapo įdomus. Patinka pažinti save. Padėti kitiems, nelaukiant atsako. Atgaunu savivertę. Suvokiu, kad nesu tas parazitas, kuris prasigėrė. Būdavo, vakare prisigeri ir baliaus karaliene jautiesi, o ryte gėda į žmones išeiti. Dabar, jei kokia kaukė ir nori prie manęs prilipti, aš ją veju šalin. Nebereikia tų kaukių, noriu natūraliai gyventi“, – sako Lina.
Geriau liūdesys nei trumpalaikis kaifas
Sunkiu metu Linai padeda malda. Arba nuoširdus pokalbis. O jei apninka baimė, stengiasi ją tiksliai nustatyti, suvokti jos kilmę.
„Anksčiau labai bijojau ateities. Bijojau gyventi be alkoholio, bet dabar tai, ką gaudavau išgėrusi, – drąsą, galiu turėti dėl programos. Blaivus gyvenimas – tai neieškojimas dirbtinių priemonių kažkokiai būsenai pasiekti. Prieš tris dienas buvo mano gimtadienis. Ryte atsikėliau, toks didžiulis liūdesys apniko, nes dukra susirgo, bet pagalvojau, kad geriau būti liūdnai ir blaivai, nei pajusti trumpalaikį kaifą. Nes tai jau ir nebebūdavo kaifas...“
Iš pradžių svarsčiau: jei Dievas būtų, nejaugi leistų, kad mane teta kankintų? Nejau leistų man taip prisigerti?
Mesti gerti padėjo ir tikėjimas. Ji prisiminė, kad vaikystėje tikėjo į Dievą, eidavo išpažinties ir žinodavo, kad nuėjus bus lengviau. Dabar Dievas Linai – dorybių visuma.
„Iš pradžių svarsčiau: jei Dievas būtų, nejaugi leistų, kad mane teta kankintų? Nejau leistų man, vargšelei, taip prisigerti? – didelėmis akimis į auditoriją pažvelgia Lina, – Bet man užteko tik norėti juo tikėti. Bėgant laikui mano noras gerti kažkur pasitraukė. Tai buvo didelė dovana ir aš žinojau, kad aš pati to noro iš savęs negalėjau atimti. Tai galėjo padaryti kažkas kitas, o dabar aš tą „kitą“ vadinu Dievu.“
Pagalbos grupės
Šiuo metu Lietuvoje veikia 117 anoniminių alkoholikų grupių, suskirstytų į 7 regionus visoje Lietuvoje.
Keturios grupės yra įsikūrusios pataisos / laisvės atėmimo įstaigose.
AA grupių užsiėmimai vyksta lietuvių arba rusų kalba.
