Į KOPŽI akiratį pateko dvi minėtos šeimos atžalos – dvidešimtmetis Mantvydas ir trejetą metų vyresnis jo brolis Ignas (visi šios šeimos narių vardai pakeisti – aut.).
Šie vaikinai yra prekybos žmonėmis aukos, manoma, kad juos nusikaltėliai vežė vogti į Suomiją.
Jie yra prisipažinę, jog nusikalsti paskatino noras mokykloje nesijausti nepilnaverčiais, būti tokiais kaip ir kiti, nevaikščioti suplyšusiais drabužiais, turėti pinigų.
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje vis dar vyksta, o broliai pataisos namuose sėdi už kitą nusikaltimą – prekybą narkotikais.
Jie yra prisipažinę, jog nusikalsti paskatino noras mokykloje nesijausti nepilnaverčiais, būti tokiais kaip ir kiti, nevaikščioti suplyšusiais drabužiais, turėti pinigų. Vyriausioji šios šeimos atžala, 24 metų Raminta jau sūpuoja du vaikus, kurių susilaukė su dviem vyrais.
Pradėję domėtis šia šeima KOPŽI atstovai atkreipė dėmesį, kad siaubingų dalykų dėl geriančios mamos ir jos sugyventinių vaikystėje patyrę vaikai dabar yra valdininkų abejingumo aukos ir tereikia kelerių metų, kad vyresniųjų keliais pasuktų ir mažieji, nesulaukiantys tinkamos psichologinės pagalbos.
Vaikystėje matė visko
Vienuolikos Audronės atžalų, kurių ji susilaukė su trimis vyrais, vaikystė priminė siaubo filmą.
Viena iš šios šeimos mergaičių, septyniolikmetė Vaida, yra prasitarusi, kad mama labai gėrė, sugyventiniai keitėsi, tačiau šių vyriškių elgesys buvo toks pat – smarkiai mušė ne tik Audronę, bet ir visus vaikus, net ir pačius mažiausius.
„Mes pasislėpdavom kur nors, kad nieko nematytume, arba tiesiog išeidavome iš namų, nes negalėdavome to pakęsti“, – yra pasakojusi Vaida.
Mes pasislėpdavom kur nors, kad nieko nematytume, arba tiesiog išeidavome iš namų, nes negalėdavome to pakęsti.
Anot vaikų, socialiniai darbuotojai šeimoje apsilankydavo: ateidavo, pasižiūrėdavo, kaip šeima gyvena, ir išeidavo.
Kartais vaikai „keliaudavo“ po socializacijos centrus, atsidurdavo globos namuose, vėl grįždavo pas mamą.
Prieš kurį laiką Audronė mirė nuo vėžio, tad visi šios šeimos nepilnamečiai, išskyrus dvejų metukų Raimundą, kurį pasiėmė auginti tėtis, atsidūrė Tauragės vaikų globos namuose „Šaltinėlis“. Ir čia pradėjo aiškėti, kokios gilios šių vaikų širdies žaizdos.
Jau minėta septyniolikmetė Vaida – sunkiai suvaldoma, bandė nusižudyti, pjaustėsi rankas, nevengia alkoholio.
Mergina netiesiogiai kreipiasi pagalbos – apie ketinimą nusižudyti paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“ ir policijai pavyko operatyviai ją aptikti ant tilto, kitą kartą apie tokį ketinimą prisipažino SMS žinute apylinkės inspektorei.
Traumuota mergaitė visiškai nemoka tvarkytis su savo emocijomis, ją vargina pykčio priepuoliai.
Kartą į globos namus ji sugrįžo neblaivi ir net sugebėjo užvožti jos raminti atvykusiam policininkui, dėl ko dabar yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Po ketinimų žudytis ar smurto priepuolių Vaida atsidurdavo arba ligoninės psichiatrijos skyriuje, arba socializacijos centre, o tokiu problemų sprendimo būdu pasipiktinę KOPŽI specialistai sulaukė griežto globos namų pasipriešinimo ir prašymo pasiaiškinti, kodėl centro atstovai atvyksta į globos namus ir bendrauja su vaikais.
Vaida ir jos dvynė sesuo Vytenė yra labai gabios futbolui, o jaunesni broliukai ir sesutės gabūs ne tik sportui, bet ir gerai mokosi, anot KOPŽI specialistų, jiems tereikia ryšio su žmogumi, į kurį galėtų lygiuotis, psichologo pagalbos ir paskatinimo.
Tokių sunkių vaikų turintys globos namai net neturi savo psichologo – neseniai ėmė pirkti valandines paslaugas.
Tik Vaidai tai vargu ar bepadės, nes kitų metų balandį mergaitei sukaks 18 metų ir ji bus jau nebe šių globos namų rūpestis.
„Jiems nėra autoriteto, nėra į ką atsiremti, o vaikų namuose jie neturi žmogaus, prie kurio galėtų prisirišti, į kurį galėtų lygiuotis. Matydami tokius pavyzdžius, jie tiesiog ir seka vyresniųjų pėdomis“, – 15min sakė KOPŽI Tauragės skyriaus socialinė darbuotoja Žaneta Morkūnaitė.
Psichologo ieško, bet neranda
Apie KOPŽI išsakomus priekaištus paklausta Tauragės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Jolanta Skrodenienė 15min teigė, kad šios šeimos vaikai patyrė ne vieną psichologinę traumą, tačiau didžiausia yra motinos mirtis.
Anot jos, šiems vaikams globos namuose buvo teikiama psichologinė pagalba, vedami individualūs užsiėmimai, o KOPŽI esą teikia neteisingą informaciją.
Tiesa, J.Skrodenienė pripažino, kad savo psichologo globos namai neturi, tačiau perka valandines paslaugas iš psichologės, kuri „Šaltinėlyje“ apsilanko du kartus per savaitę.
„Pritariu, kad psichologas turėtų dirbti pilną darbo dieną, tačiau neatsiranda psichologo, norinčio dirbti visu etatu vaikų globos namuose“, – sakė ji.
Vedėja teigė ir pati ieškojusi psichologo „Šaltinėliui“, tačiau gavusi neigiamą atsakymą. Anot jos, „Šaltinėlio“ administracijai teikiamos žodinės ir rašytinės rekomendacijos.
„Nuolat dalyvaujame vaiko globos priežiūros komisijose, svarstome ir sprendžiame vaikams iškylančias problemas, siūlome sprendimų variantus, dalyvavome ir globos namų Vaiko gerovės komisijos posėdyje ir kituose susitikimuose su globos namų administracija“, – teigiama J.Skrodenienės atsakymuose.
Skyriaus vedėja teigė, kad su nusižudyti bandžiusia mergaite ji pati ir skyriaus specialistė palaiko glaudų ryšį, mergina lankosi skyriuje, noriai pasakoja, kaip jaučiasi, pasitiki.
„Dėl psichologinės pagalbos bendravome ir su KOPŽI atstove Žaneta. Buvo susitarta, kad jie pasirūpins psichologo paslaugomis, tačiau taip ir nesulaukėme jų pagalbos“, – teigė skyriaus vedėja.
„Vaikams reikia ilgalaikės pagalbos ir palaikymo. Todėl esu ne kartą akcentavusi, kad Lietuvoje turėtų būti centrai, kuriuose būtų teikiamos ilgalaikės kompleksinės paslaugos, trunkančios ne vieną mėnesį, o gal net ir keletą metų. Kur vaikai įgytų pasitikėjimą savimi, gebėtų spręsti problemas, integruotųsi į visuomenę, įgytų socialinių įgūdžių. Tokių ilgalaikių paslaugų reikėtų ir šeimoms. Tačiau manau, kad Lietuvoje vaikams trūksta nemokamo užimtumo, taip pat ir mūsų visuomenė yra abejinga vaikams. Ne vieną pavyzdį turime dėl žmonių abejingumo“, – tvirtino ji.
