Kelionė šiaurinės Lietuvos kaimeliais iš pradžių atrodo kiek šiurpoka. Ypatingą senamiestį turinčiame Žeimelyje vienas po kito praslenka tuzinas įkaušusių veidų.
Norisi, tikėti, kad blaivūs žmonės tiesiog turi ką veikti ir šaligatviais nesitrina. Tas pats kartojasi ir Kriukuose.
Žmonės šiose apylinkėse jau ir dabar dažnai važiuoja pirkti alaus į Latviją – šiek tiek pigiau. Juk iki Elėjos kone tiek pat kaip iki Joniškio. Jelgavos siekti ir nereikia, jei tikslas – tik alus.
Teisybės dėlei derėtų pabrėžti, kad latviai į Joniškį pulkais atvyksta kuro ir maisto produktų. Vilcės gyventojams iki Joniškio ir Jelgavos – toks pat 27 kilometrų atstumas. Nuo Elėjos – po 20.
„Draudimai – nuliukas“
Plikiškiai – nemenkas kaimas prie Latvijos sienos. Namo iš parduotuvės traukia du vyrai. Vienas jų mielai sutinka pakalbėti. Romualdui – 56-eri. Jis yra visų alkoholio draudimų priešininkas.
Šiandien jis šiek tiek išgėręs, tačiau tikina jokių problemų su alkoholiu neturįs. Gali negerti mėnesį ir du.
Romualdas po pažastimi neša ką tik nusipirktos mėsos. Šiandien jis šiek tiek išgėręs, tačiau tikina jokių problemų su alkoholiu neturįs.
Gali negerti mėnesį ir du. Dar jis mano, kad jaunimas geria labiau už „senius“.
Stebina vyro iškalba. Jis nemojuoja rankomis, nešaukia ir dėsto savo mintis ramiai. Primena, kad Michailo Gorbačiovo laikais draudimai nieko negelbėjo. Tik „taškų“ kaimuose atsirado.
Baisu vyrui dėl jaunimo. Anksčiau bent gegužinės vykdavo. Dabar – tik pasičiumpa butelį ir lekia už kokio kampo. Teniso stalas bendruomenės namuose, Romualdo nuomone, tik juokas, o ne užsiėmimas.
Uždrausi parduotuvėse – atsiras pas „bobutes“, uždraudė per rugsėjo 1-ąją – nusipirks iš vakaro. „Gerti ar negerti – tai yra kiekvieno žmogaus sąžinės reikalas. Draudimai yra visiškas nulis. Va taip – nuliukas“, – sako jis.
„Jaunimui siūlome neimti pavyzdžio iš mūsų“
Joniškio rajono Daunoriškės kaime gėlynus rausiančios moterys siūlo nuvažiuoti prie parduotuvės – ten tai tikrai rasi, ką pakalbinti. O joms alkoholio robojimai nerūpi – kuo mažiau alkoholio, tuo geriau.
Parduotuvėje – nė vieno žmogaus. Apie pusę visų lentynų sudaro alkoholiniai gėrimai. Pardavėja Vida mano, kad jos parduotuvė užsidarytų kitą dieną, jei tik alkoholis iškeliautų į specializuotas parduotuves. Tiesa, bent jau kol kas valdžia tokių drastiškų priemonių nusprendė nesiimti.
Jam per dieną kartais reikia keturių litrinių „bambalių“ alaus. Šiandien jau žada nebegerti. Sako, kad geria prie progos: „O tu prie krepšinio neišgeri?“
„Apie 70 procentų prekybos sudaro alus. Visa kita – duona, bulkutės, dešra. Kartais atrodo, kad žmonėms daugiau nieko ir nebereikia... O mes ir barą turime“, – sako pardavėja ir tuo pačiu apgailestauja dėl kaimo žmonių poreikių asortimento.
Tame pačiame pastate, tik kitoje pusėje – pastogė, du stalai ir keturi žmonės. Tai baras. Beje, vienas stalas storai apsinešęs dulkėmis. Naudojamas tik vienas.
Dar keli staliukai yra viduje, tačiau vasarą ten sėdėti neįdomu. Pamatę fotoaparatą visi išsilaksto, tačiau vėliau su šypsena grįžta, kalbasi.
Trisdešimtmetis vyrukas sako jau keliolika metų dirbantis pas ūkininkus be jokių „sodrų“. Keletą kartų išgėręs bėgo motociklu nuo policijos ir gavo tūkstantinę baudą, kurios, jo manymu, niekada neišsimokės.
Jam per dieną kartais reikia keturių litrinių „bambalių“ alaus. Šiandien jau žada nebegerti. Sako, kad geria prie progos: „O tu prie krepšinio neišgeri?“
Šalia jaunuolio sėdi kiek vyresnė moteris. Bando klausinėti – ko čia žurnalistas atsibeldė, į pasaulio pakraštį? Ji visiems alkoholio draudimams pritaria – gerti leistų tik nuo 25-erių. Džiaugiasi, kad dukra negeria.
Abu sutartinai sako, kad draudimai jų nepaveiks. O tai nuo kelių metų jie rekomenduotų jaunimui pradėti gerti? „Tegul išvis iš mūsų pavyzdžio neima. Vaikams nėra ko gerti“, – sutartinai savo abu.
Kampe tyliai sėdi pensininkė. Ašarotomis akimis stebisi – kaip baisiai geria jaunimas. Anksčiau taip nebūdavo. Tuo kalba ir baigiasi. Moteris šiandien savo jau pasiekė ir palengva juda namų link.
Rimti ir nerimti – visi perka alų
Šešiasdešimtmetis Petras šioje kompanijoje – tikras ponas. Jis dirba valdišką darbą, o šiandien savo traktoriumi bulves žmonėms atarė. Toks gyvenimas čia – pasaulio užkampyje – visi vienas kitam padeda.
Pasakoja apie kai kurių kaimo vargšų kasdienybę – ryte kažkam kapoja malkas arba ravi daržą, gauna kokį eurą ir tuoj pat lekia į parduotuvę alaus.
Pasisiūlo pabūti gidu, jei vėl parvešiu į barą – čia liko jo dviratis. Rodo tvarkingas kaimo sodybas, supjautą veją, išgenėtas obelis.
Pagiria ir savo rododendrus: „Ar tai čia mes visi prasigėrę? Ar pijokai? Dirbam ir viską darome dėl savo namų. Žmonėms darbo reikia, o ne draudimų.“
Pasakoja apie kai kurių kaimo vargšų kasdienybę – ryte kažkam kapoja malkas arba ravi daržą, gauna kokį eurą ir tuoj pat lekia į parduotuvę alaus. O jis – po darbų atvyko išlenkti alaus bokalą. Ar nuodėmė?
Rodo pirštu. Štai šita jau beviltiška, jai tik išgerti, jokiam darbui neprisišauksi. O tas su dviračiu – rimtas ir dirbantis, kelis „bambalius“ nusipirko, nes baigėsi darbas.
Dar keli rimti vyrukai alaus atlėkė automobiliu. Išeina pilnais glėbiais – didesnė tara būtų patogiau. Pardavėja iš tiesų buvo teisi – visi čia atvažiuoja vieno dalyko, o atskirti rimtą alaus pirkėją nuo nerimto labai jau sudėtinga.
Laiku sugriebia save už liežuvio. Jau norėjo sakyti, kad be tų už kelis eurus ar butelį perkamų „pijokėlių“ pagalbos valdiškus darbus turintys kaimo žmonės neišsivers – teks dar daug dirbti po darbo.
„Aš tai nesu nė karto mokėjęs pinigų. Pas mane yra kitaip. Dirbame, o vėliau – padengiame stalą, dainuojame. Kartą norėjau ir kapelą pasamdyti, bet 300 litų už valandą užsiprašė. Duok kontaktą – į bulviakasį pakviesiu, pats pamatysi“, – nostalgiškai kalba vyras.
18 metų – nė lašo
Toliau judame pro apleistą ir suniokotą, tačiau viename gale dar gyvenamą Daunoravos dvarą, Plikiškių link – pro Tautginius, Svirplius, Šarkius. Visur ta pati situacija – dauguma sodybų išpuoselėtos, tačiau šaligatviu einantis žmogus jau iš tolo byloja apie promiles.
Už Pročiūnų, per rapsų laukus vingiuojančiame kelyje žmogus vedasi šunį. Prisistato – Jonas. Ką jis mano apie alkoholio ribojimus? „Nieko nemanau. Nerūpi. Liepos mėnesį bus 18 metų kaip nė lašo į burną“, – sako vyras.
Dingo visi draugai, su kuriais gerdavau, tačiau atsirado naujų – šiek tiek mažiau, bet tikrų.
O ar gėrė iki tol? Kone kasdien. Užgerdavo savaitėmis. Sustabdė vyrą nuo gėrimo sušlubavusi sveikata. Daug dalykų suprato, todėl dabar įpilti gali, bet išgerti – nieku gyvu.
Pritaria, kad ribojimai bus naudingi jaunimui, tik kaime dar derėtų kokių pramogų sugalvoti. Vyras žino, ką sako, nes visą gyvenimą mieste pragyveno. Tik paskutinius aštuonerius metus – Pročiūnuose.
Kas pasikeitė, kai nustojo gerti? Žmogus užsimanė ką nors veikti – pradėjo triušius auginti. Būtent dėl to jis ir užsiminė apie veiklą jaunimui.
„Dingo visi draugai, su kuriais gerdavau, tačiau atsirado naujų – šiek tiek mažiau, bet tikrų. Iš pradžių aplinkiniai bandė šaipytis, bet vėliau priprato. Ir vaikai mano negeria“, – spėlioja vyras.
Kai kurie kaimo vyrai teiraujasi Jono patarimų – kaip mesti gerti? Šis gali patarti tik vieną dalyką – negerk. Kaime yra vyrų, kurie reguliariai „užsikoduoja“, o po trijų dienų kodą „nulaužia“ – tikrina, ar veikia.
Blaivūs ir be ribojimų
Kur toliau? Jonas siūlo nuvažiuoti į kokį didesnį kaimą – gal Milvydžius. Ten didesnis kaimas, daugiau žmonių, daugiau ir problemų su alkoholiu.
Tiesus kelias veda per rapsų laukus. Į kairę – Milvydžiai, o priešais – Linkaičiai. Ne tie didieji. Čia vos kelios sodybos. Iš šalies kaimas atrodo labai jaukiai: skendi tarp senų medžių, žydi alyvos, rymo stogastulpis.
Automobilis, rodos, pats įrieda į kaimą. Pačiame gale galima apsisukti senoviniais ratais papuoštoje aikštelėje. Prie vartų šypsosi žmogus. Rodos, tik apsisukti norėjau, o jis jau pasitinka lyg lauktą svečią.
Alaus butelio užtenka ir savaitei, ir dviem, dažniausiai visai nereikia.
Jonas Jurgelis sako, kad alkoholis jo netraukia. Tik per Jonines su artimaisiais šiek tiek išgeria. Alaus butelio užtenka ir savaitei, ir dviem, dažniausiai visai nereikia. Tėvas pagerdavo, bet jis ir broliai – nemėgsta alkoholio.
Ką čia vis apie tą alkoholį. Žmogus veda aprodyti savo išmones. Tie mediniai ratai šalia kelio – tik lapeliai. Veda į kieme įkurtą įvairiausių rakandų muziejų. Pakeliui aprodo ir dar vieną užsiėmimą – savo rankomis palengva restauruos 1972-ųjų „Peugeot 304“.
Tvarte – kumelaitė, avinas ir kelios avys. Aptvaruose kudakuoja vištos ir kreksi žąsys. Iš kitos pastogės ištempia savo rankomis restauruotą ir patobulintą karietą – su posūkiais ir radiju.
Vyras paaiškina – ekonomiškai visa tai yra nuostolis. Net vištas tik vieną kitą draugams parduoda. Į turgų neveža. Užsiėmimai daug laimės teikia – o to ir už didelius pinigus nenusipirksi ir alumi nepakeisi.
Netrukus ateina ir Jono žmona Daiva Jurgelienė. Ji skaičiuoja, kad kaime dabar nesurinktum ir dešimties žmonių, tačiau nerasi nė vieno išgeriančio. Linkaičiai gali pretenduoti į blaiviausio kaimo titulą be jokių draudimų.
